Kultūra

2021.02.07 10:23

Jubiliatas aktorius Sigitas Račkys: kaip 70 metų pensininkas per daug variau

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.07 10:23

Aktorius Sigitas Račkys LRT.lt sako baigiantis karjerą. Ne karjerą kasė ir baigė, supraskite, o vaidino, režisavo, pastaruoju metu kūrė serialus. Latvijoje. Kaimynai, anot jo, nuo mūsų mažai kuo skiriasi, „bet tokių karbauskių su verygom ten nėra“. Iš pradžių juokėsi, paskiau gailėjo lietuvio: „Manėm, kad pas mus durnių yra, bet vis dėlto pas jus jų daugiau...“

Per pokalbį jubiliatas atskleidžia lietuviškų serialų gamybos ypatumus ir prisimena išėjusius bičiulius – Vytautą Grigolį, Vytautą Šapranauską, Gediminą Girdvainį. Nusišypsok jiems, Viešpatie.

Ketina baigti karjerą

– Kur ir kaip leidžia laiką jubiliatas Sigitas Račkys?

– Stoviu lauke Niūronyse. Kas darosi – neapsakoma: ir gražu, ir baisu. Elektros nėra, medžiai išvartyti, šakų prikratyta, obelys išlūžusios. Kiemą vakar kasiau – šįryt vėl pilna sniego. Neatsimenu tokios žiemos. Į mišką baisu eiti – tikra stichinė nelaimė (kalbėjomės sausio 27-ąją, – LRT.lt).

Sėdim su žmona kaime, pasislėpę nuo koronaviruso, ir džiaugiamės.

– Kuris laikas gyvenate kaime?

– Jau pernai ruošiausi apsigyventi, baigti savo karjerą. Žiema kaip tik buvo tokia, kad meistras per kelis mėnesius pastatė pirties namelį. Persirašiau į vietinę polikliniką, nutariau čia gyventi.

Jubiliatą kalbina „Pakeliui su klasika“


Tokiu ritmu jau nebedirbsiu kaip iki šiol.

– Tikrai ketinate karjerą baigti? Nelauksit progos skambesniam atsisveikinimui?

– Kokia ten ta aktoriaus karjeros pabaiga – juk ne sportininkas. Kaip 70 metų pensininkas per daug variau. Serialai – labai sunkus darbas. Dar kraujospūdis kelia rūpesčių.

Bet skambina, kviečia įgarsinti, svarstau dar kokį vieną kitą spektaklį pastatyti. Bet tokiu ritmu jau nebedirbsiu kaip iki šiol.

Dariau serialą po serialo – be jokių atostogų. K čiortovoj babuške...

Spektaklis. Bertoldas Brechtas, „Galilėjaus gyvenimas“, I d.

Spektaklis. Bertoldas Brechtas „Galilėjaus gyvenimas“ I d.

Malonus laikas latvių žemėje

– Kada pasukote į Latviją?

– Prieš septynerius metus. „Videometroje“ padariau šešis pirmus serialo „Moterys meluoja geriau“ sezonus. Kai buvo parduotas latviams, iš paskos ten ir nuvažiavau. Padarėme aštuonis sezonus. Dar du sezonus kūriau serialą „Kūmai“.

Labai gerai ėjo, buvo puikūs reitingai. Labai maloniai praleidau laiką Latvijoje. Labai maloniai. Suvaidino beveik visas Dailės teatras, Nacionalinio teatro aktorių taip pat nemažai per serialą perėjo.

– Užaugote Latvijos pašonėje, prie Pakruojo. Gal ir latvių kalba jums ne kliuvinys?

– Suprantu latviškai, skaitau. Bet kalbėti reikia greitai, tai tada geriau rusiškai.

Manėm, kad pas mus durnių yra, bet vis dėlto pas jus jų daugiau...

– O vaikystėje latvių kalba skambėjo?

– Taip. Mikalajūnų kaime tėvukas pirmasis įsigijo televizorių. Jis tik Rygą ir rodė. Ir gana ilgai, kol pradėjo transliuoti Vilnius. Nenuvarydavo manęs nuo televizoriaus niekaip. Klausdavo: „Tai ką tu ten supranti?“ „Viską, – atsakydavau, – suprantu.“

– Turbūt kuriant latviškus serialus tenka pasidomėti, kas dedasi Latvijoje?

– Žinoma, reikia. Domiuosi ir dabar. Nelabai kas skiriasi, bet tokių karbauskių su verygom ten nėr. Kai tie atėjo į Seimą, latviams pasakodavau, ką jie daro, kaip per festivalius alų uždraudė. Latviai juokdavosi nesuprasdami, negalėjo patikėti, sakydavo, kad meluoju. Tada publikacijas jiems pradėjau rodyti. Po kurio laiko jau nebesijuokdavo, tik užjausdavo: „Manėm, kad pas mus durnių yra, bet vis dėlto pas jus jų daugiau...“

Lietuviški serialai – tas pats per tą patį

– Kokią ginamąją kalbą pasakytumėte serialams ir juose vaidinantiems aktoriams?

– Taip, tai opi tema. Serialus darau jau 14 metų. Galiu pasakyti ranką prie širdies pridėjęs ir aktoriams nuolat kartoju, kad ir serialuose galima atsiskleisti, padaryti gerų scenų, vaidmenų.

Tačiau yra viena problema, didžiulė problema – tai prodiuseriai ir tokios firmos kaip „Videometra“. Jiems taip nusispjaut į kokybę, kad net baisu. Dėl to ir išėjau iš Skaisgirio „Videometros“. Jiems terūpi padaryti 16–20 scenų per dieną – tada tu herojus.

O aš visada prieštaravau tokiai skubai. Norėjau padaryti gerai. Prodiuseriai kaip Skaisgirys labai godūs pinigų.

Jiems taip nusispjaut į kokybę, kad net baisu. Dėl to ir išėjau iš Skaisgirio „Videometros“.

Latvijoje, toli nuo prodiuserių, Skaisgirio, „Videometros“, dariau ką norėjau. Rinkausi aktorius, kurių norėjau. Buvo aukso amžius. Tačiau susiklostė taip, kad galų gale ir ten viskas baigėsi konfliktu, susipykome.

Reikalaujama daryti greitai ir pigiai – štai kur glūdi visos bėdos. Nėra technikos, kostiumų, scenarijai surašyti atmestinai. Tai slegia tave, slegia aktorius.

Latvijoje turėjome progą truputį ilgiau pasikrapštyti, padirbėjome – tada ir aktoriai atsigauna. Daug improvizavome, atitolome nuo teksto, niekas mūsų nekontroliavo.

O iš esmės taip dirbti daugiau nebenoriu. Visi prodiuseriai vienodi – labai godūs pinigų. Pasiima savo dalį, o už likusius kažkokių rūbelių priperka. Kai reikalauji pinigų filmavimui, atšauna: „Cha, su pinigais kiekvienas durnius gali nufilmuoti! O tu be pinigų padaryk.“

Visi prodiuseriai vienodi – labai godūs pinigų.

Lietuviškus serialus baisu žiūrėti – dešimtojo dešimtmečio temos. Jau seniai nuėjo į praeitį, bet vis dar šaudo, gąsdina. Lietuva jau seniai gyvena kitaip, kitokie ir banditai, bet serialuose – vis tas pats per tą patį...

Spektaklis. Michailas Lermontovas, „Maskaradas“, I d.

Spektaklis. Michailas Lermontovas „Maskaradas“ I d.

Geri pastatymai ir „pravalai“ – kaip pas didžiuosius

– Kaip apskritai pasukote į režisūrą? Kokie malonūs ar nemalonūs įvykiai paskatino?

– Buvo ir malonių, ir nelabai. Į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą (LVADT; dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) atėjau 1974 metais. Jame praleidau puikiausius metus. Kai prasidėjo mūsų revoliucija – geriausias dalykas, kurį patyriau, – vis dėlto ji sujaukė mūsų gyvenimą.

Buvo toks ministras Kuolys – prasčiausias iš visų ministrų. Į LVADT direktoriaus postą jis pastatė Vaitkų. Mes labai norėjome, kad teatrui vadovautų Rimas Tuminas. Vaitkus pradėjo iš teatro vyti visus grandus – Mainelytę, Tomkų.

Kad mūsų neišvytų, sukūrėme savo Mažąjį teatrą. R. Tuminas, jei būtų buvęs paskirtas LVADT vadovu, ko gero, Mažojo nebūtų kūręs.

Mažasis – anoks čia teatras: spektaklius statyti sunku, vietos trūksta. Nejaučiu jam jokių sentimentų.

Pradėjome savo gyvenimą. Mažasis teatras ilgai neturėjo namų. Pradėjome jų ieškoti, nes Vaitkus mus vijo ir iš LVADT Mažosios salės scenos. Tada pastatėme gražiausius spektaklius: „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Galilėjaus gyvenimas“.

Galiausiai Tuminas pakėlė sparnus į užsienį, išvažiavo į Maskvą. Mažasis – anoks čia teatras: spektaklius statyti sunku, vietos trūksta. Nejaučiu jam jokių sentimentų. Supratęs, kad tai ne mano vieta, 2000-aisiais ryžausi išeiti. Mano širdis liko akademiniame, bet grįžti jau nebuvo kaip.

Ir vieną rytą atsikėliau su mintimi, kodėl gi nepastačius spektaklio. Visą gyvenimą skaitau „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“. Nusprendžiau pasikviesti aktorių Sigitą Jakubauską (nulietas Šveikas) ir Hašeko veikalą inscenizuoti Šiaulių dramos teatre.

Spektaklis pavyko, tada prasidėjo, prasidėjo ir prasidėjo... dešimt metų. Buvo gerų pastatymų, buvo ir „pravalų“. Kaip ir pas didžiuosius.

– Kuris iš teatro vaidmenų jums labiausiai įsiminė?

– Gal labiausiai Efraimas ben Jokūbas Dudakas iš „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Taip pat Lopachinas, „Vyšnių sodą“ ilgai vaidinome. Galilėjus – irgi reikšmingas vaidmuo.

– O kine?

– Kinas mane aplenkė.

Spektaklis. Grigorijus Kanovičius, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, I d.

Spektaklis. Grigorijus Kanovičius „Nusišypsok mums, viešpatie“ I d.

Miršta, vadinasi, atėjo laikas

– Kas labiausiai palietė širdį vaidinant „Nusišypsok mums, Viešpatie“?

– Praeinantis gyvenimas... Kai vaidinau Efraimą, man buvo 45-eri, o personažo amžius apie 70–80 metų. Ar galėčiau jį suvaidinti dabar, kai mūsų metų skaičius susilygino, šito nežinau. Ar užtekčiau jėgos? Nes tai emocionalus ir fiziškai sunkus vaidmuo.

Dabar aš tai gerai suprantu, bet jau ir tada mane tas dalykas šildė. Žmogus gyveno, gyveno sau toli, va, kaip aš dabar apsnigtas, ir staiga žinia apie dingusį vaiką jį supurto. Jis pažvelgia į praėjusį savo gyvenimą, prisimena žmonas, vaikus, supranta, kad nebekals, nebestatys... Šis gyvenimo apmąstymas keliaujant į Vilnių nepaprastai svarbus ir skaudus. Tai mane labai šildė.

Ar galėčiau suvaidinti Efraimą dabar, kai mūsų metų skaičius susilygino, šito nežinau. Ar užtekčiau jėgos?

– Iš keturių spektaklio keleivių trijų jau nebėra.

– Keistas dalykas... Kai seniau kuris nors numirdavo, tarkime, Juozas Kisielius, būdavo labai skaudu. O dabar – miršta, nebėra žmogaus, vadinasi, atėjo laikas. Ir nejauti globalios tragedijos, dėl kurios išgyventum, eitum iš proto.

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ vaidinome Charkove. Avneriui mirštant, Gediminas Girdvainis scenoje atsigula ant maišų, o Vytauto Šapranausko Chloinė Genechas jam pila vandenį ant vienos rankos, ant kitos. Tada traukiasi atatupstas.

Mudu su Vytautu Grigoliu turime skaityti atsisveikinimo monologus. Charkove pirties akmenys buvo sudėti kitaip ir V. Šapranauskas besitraukdamas juos užkliudė, tėškėsi mums po kojų. Tada atsisuko ir žiūri tokiu durnu žvilgsniu, kaip tik Šapras moka.

Grigolis buvo juklus kaip velnias, jam prasidėjo juoko priepuolis. O man reikia pradėti monologą.

Grigolis buvo juklus kaip velnias, jam prasidėjo juoko priepuolis. O man reikia pradėti monologą. Kramtau lūpas, kratausi. Ėmiau raudoti, rėkti, kažkaip susikaupiau. Grigolis nutilo.

O Šapras pajuto kraują. Pradėjo pasilenkęs į mus žiūrėti, garsiai gailėti Avnerio. Tada Grigoliui prasidėjo antra isterijos banga, visai žodžio neištaria, kreta, kažką lemena.

O Gedas eina nieko nesuprasdamas, nes nematė, kas Šaprui atsitiko. Eina į mirtį ir žiūri į mus tokia kreiva akimi. Žodžiu, sceną šiaip ne taip užbaigėme. Mus stebėjo Charkovo aktoriai, po spektaklio atėjo ir paklausė: „Tak čto, raskololis?“ Štai vienas teatro nutikimų, kaip palydėjome Gedą į mirtį.

Spektaklis. Bertoldas Brechtas „Galilėjaus gyvenimas“ II d.
Spektaklis. Michailas Lermontovas „Maskaradas“ II d.
Spektaklis. Grigorijus Kanovičius „Nusišypsok mums, viešpatie“ II d.