Kultūra

2021.01.27 16:02

9-erių į Vilniaus getą uždaryto profesoriaus prisiminimai: pažeminimas, badas ir kūryba mirties akivaizdoje

Edvardas Špokas, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.01.27 16:02

Minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. 1945-ųjų sausio 27-ąją išlaisvinti Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos kaliniai. Didžiausioje nacių koncentracijos stovykloje nužudyta per 1,5 mln. žmonių. Per Antrąjį pasaulinį karą išgyventą siaubą prisimena išlikę Lietuvos žydai. Menotyrininkas Markas Petuchauskas į Vilniaus getą pateko devynerių ir išliko gyvas, nes pabėgo. Istorikai sako, kad, nepaisant mirties baimės, Vilniaus getas tapo valstybė valstybėje. 

Devynerių į Vilniaus getą uždarytas M. Petuchauskas prisimena išlikusius mirties ir pažeminimo vaizdus. Istorikas Arūnas Bubnys rodo prieš beveik aštuonis dešimtmečius buvusią ribą tarp pasmerktųjų ir vilties.

„Viename mieste egzistuoja du visiškai skirtingi pasauliai. Žydų geto rajonas, kurio kaliniai iš esmės buvo pasmerkti, kita miesto dalis vokiečių laikais buvo vadinama arijų teritorijomis“, – sako A. Bubnys.

Holokaustą išgyvenęs profesorius: 20 žmonių sugrūdo į mažą kambarėlį, ten tilpdavome tik sugulę ant grindų

M. Petuchauskas pasidalijo tamsiais prisiminimais, tai tekdavo spraustis itin mažose patalpose.

„Mus suvarė į mažas gatveles ir varė policininkai neleisdami sustoti, mes ėjom didžiuliame sraute. Sugrūdo mus į tokį mažą kambarėlį, ten buvo apie 20 žmonių. Jie tilpdavo sugulę ant grindų“, – pasakoja getą išgyvenęs, vėliau teatrologu, menotyros mokslų daktaru tapęs M. Petuchauskas.

Istoriko teigimu, vienam geto gyventojui 1941-ųjų rudenį ir žiemą teko tik 2 kvadratiniai metrai. Dar mažiau tiems, kurie nuo mirties slėpėsi palėpėse, dvigubose sienose ar požeminėse slėptuvėse.

„Visi geto gyventojai jautė kasdieninę mirties baimę. Nuolatinis, bent jau daugeliui geto gyventojų, galvojimas, kaip gauti maisto“, – teigia A. Bubnys.

M. Petuchauskas prisimena, kaip tuo metu teko išgyventi praktiškai badaujant.

„Kokius tris pirmuosius mėnesius mes maitinomės ant maišo dugno likusiu tokiu supliekusiu kopūstu. Einu kambariu, žiūriu, guli duonos pluta. Priėjau, visa – sudžiūvusi. Bet paimti nedrįsau. Paskui labai ilgai dėl to sielojausi, bet kažkas paėmė“, – buvimą gete prisimena vyras.

Pasak istoriko A. Bubnio, nepaisant košmariškų gyvenimo sąlygų, Vilniaus gete patys gyventojai sukūrė savivaldą, policiją, kalėjimą, mokyklas.

„Getas tarsi tampa mikrovalstybe valstybėje. Turi savo vidinį gyvenimą. Gana intensyvų. Vilniaus geto kultūrinis gyvenimas išsiskiria, jau nekalbant Lietuvos mastu, bet ir visos Vidurio ir Rytų Europos mastu“, – teigia istorikas.

Ryškiausia kultūrinio gyvenimo dalimi buvo biblioteka ir Vilniaus geto teatras. Pasak istoriko, tai tapo vilties ir svajonių apie laisvę išraiška.

„Neleisdavo žmonėms pamiršti kultūrinių dalykų, tapti tokiais, sakykim, pusiau gyvuliais, kurie rūpinasi kova už būvį. Kultūrinis gyvenimas, įskaitant ir knygų skaitymą, bibliotekos laikymą, buvo savotiškas pasipriešinimas“, – sako A. Bubnys.

Amžininkų teigimu, Geto teatras buvo ten, kur dabar Vilniaus lėlės teatras. Menotyrininkas ir teatrologas M. Petuchauskas sako, kad tai buvo kūryba mirties akivaizdoje.

„Geto teatras buvo kuriamas tose siaurose geto gatvelėse, į kurias buvo suvarytas visas žvaigždynas. Kiekvienas spektaklis nešė savyje vilties, dvasinio pasipriešinimo, nepasidavimo tai nužmoginimo politikai“, – teigia geto žiaurumus išgyvenęs vyras.

M. Petuchauskas buvo tarp tų kelių tūkstančių žydų, kuriems pavyko išgyventi Vilniaus getą. Per 50 tūkstančių nužudyti.

„Tas atspaudas lieka visam gyvenimui“, – apibendrina pašnekovas.