Kultūra

2021.01.26 15:24

Kultūros sostinę globosiantis Adamkus: būtų nusikalstama Neringą paaukoti trumpalaikiams interesams

Raimonda Ravaitytė-Meyer, Kultūros almanachas „Dorė“2021.01.26 15:24

2021-ųjų Neringos – Lietuvos kultūros sostinės projekto globėju tapo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, jau du dešimtmečius globojantis ir kitą – neabejotinai iškiliausią Neringoje klasikinių menų šventę – tarptautinį Thomo Manno festivalį, šiais metais švęsiantį savo veiklos 25-metį.

Už šio festivalio globą ir nuolatinį rūpinimąsi Kuršių nerijos gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimu bei Neringos vardo garsinimu visame pasaulyje 2019 m. prezidentui Valdui Adamkui Neringos bendruomenė suteikė Neringos garbės piliečio vardą. Apie tai ir apie V. Adamkaus mažiau žinomus biografijos faktus, susijusius su Kuršių nerija – žurnalistės Raimondos Ravaitytės-Meyer publikacija Neringos kultūros almanache „DORĖ“ (2019/7).

***

Su Valdu Adamkumi susitinkame neoficialioje aplinkoje, atokiau nuo Nidos šurmulio, Purvynėje, terasoje ant marių kranto, saulėtą ir ramią vasaros dieną. Liepos 14-ąją prezidentą ir jo žmoną Almą Adamkienę į Nidą atviliojo maloni pareiga – Neringos garbės piliečio regalijų priėmimo iškilmės.

Sena fotografija

Atvertusi Eduardo Jonušo knygą „Vaizdai ir mintys“, suradau klaipėdiškio Bernardo Aleknavičiaus nuotrauką iš 1991 metų, kurioje V. Adamkus su dailininku stovi prie atkurtųjų krikštų, parodau ją Prezidentui.

„Kai žvelgiu į šią nuotrauką, ryškiai prisimenu, kaip Jonušas man aiškino apie krikštus ir jų prasmę... Nepamirštama istorijos pamoka. Prisiliečiau prie man visiškai nežinomo pasaulio“, – žvelgdamas į nuotrauką pasakojo V. Adamkus. Tąkart – 1991 metų vasarą – V. Adamkus lankėsi Nidoje ir kelioms dienoms buvo apsistojęs „Rūtos“ poilsio namuose. „Šiandien galvoju, turbūt Kudaba mane suvedė su Jonušu..., – svarstė Adamkus. – Kaskart atvykęs į Nidą, Thomo Manno festivalį, ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje klausydamasis muzikos, apžiūrinėju ant sienų iškabintus krikštus – tada prieš akis iškyla ir ši fotografija, ir mano pats pirmasis apsilankymas Nidoje.“

Apie tai V. Adamkus pasakojo: „Su JAV gamtosaugininkų delegacija buvau atvykęs į Maskvą kaip aplinkosaugos specialistas, pareigūnas. Pavyko išsikovoti, kad galėčiau nuvykti į Lietuvą. Tai buvo vienas pirmųjų mano apsilankymų Lietuvoje“ [8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – sud. past.].

„Turėjau didžiulį norą pamatyti Kuršių neriją, o tai nebuvo paprasta, sovietmečiu ten ne visus įleisdavo... Esu iki šiol dėkingas anuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui, kuris pasikalbėjo su profesoriumi Česlovu Kudaba, apsiėmusiu mane lydėti ir globoti. Nežinau kaip, bet rektorius pasirūpino, kad galėčiau pervažiuoti visu Lietuvos pajūriu, dargi davė savo valdišką „Volgą“ ir vairuotoją. Įsėdę į automobilį, bandėme pasprukti nuo KGB palydos, bet nepavyko – išvažiuojant iš Vilniaus mus sustabdė ir įsodino mane globojusį vyruką. Turiu pripažinti, jis buvo labai mandagus ir nepridarė man nemalonumų, o galėjo... Daug ką nutylėjo, kur buvome, ką matėme. Negavau jokių pastabų, kad pažeidžiau taisykles, išvažiuodamas už leistinų ribų.“

Nuotykis kopose

„Nidoje galėjome pabūti pusę dienos, – pasakojo V. Adamkus. – Niekada anksčiau nebuvo tekę lankytis Kuršių nerijoje, todėl kopas aplankyti privalėjome. Prisimenu su tuo susijusį įvykį. Jau minėjau, kad į Nidą atvykome rektoriaus J. Kubiliaus balta „Volga“, kurios vairuotojas nudavė lietuviškai nesuprantąs, tad visą kelią nepratarė nė žodžio. Jis užvežė mus ant Parnidžio kopos ir kažkodėl sumanė važiuoti dar aukščiau, nors mes sakėme, nesą reikalo. Bet ne, jis užsispyrė – įrodys, kad gali su „Volga“ bet kur užvažiuoti... Ir įklimpo smėlyje.

Kai bandėme ją išstumti, staiga „atsivėrė“ lietuvių kalba (prieš tai jis atsakinėjo tik rusiškai, matyt, buvo KGB pareigūnas ir elgėsi pagal instrukciją). Mums bevargstant sutemo, naktis graži, žvaigždėta, tik automobilis užklimpęs, o vairuotojui – bėda, dejuoja – jam tai geruoju nesibaigs... Tada profesorius Kudaba pasisiūlė nueiti į miestelį ir paieškoti pagalbos. Galų gale jis grįžo – ne vienas, su jaunimu (mat papuolė į vestuves Nidoje), pasipasakojo, kokia bėda ištiko lietuvį amerikoną... Užrišę lyną, jaunuoliai automobilį išvilko.“

Tąkart, nepaisant visų aplinkybių, įvyko tai, ko V. Adamkus niekada nepamiršo: „Užlipome į pačią kopos viršūnę. Pasitaikė labai lietinga diena. Po kurio laiko lietus liovėsi, ir staiga – vaivorykštė per visą dangų! Turiu nuotrauką su tuo vaizdu, – prisiminė V. Adamkus ir pasisuko į žmoną: – kaip manai, Alma, ar surastum tą nuotrauką? Juk atsimeni ją?..“

Ponia Alma linktelėjusi suabejojo: „Sunkiai rasime, viskas – dėžėse...“

„Toji akimirka su vaivorykšte yra viena iš įsimintiniausių mano gyvenime..., – tęsė V. Adamkus. – Įsivaizduokite, Lietuva okupuota sovietų, tu sugrįžti į ją po 28-erių metų, o čia, Nidoje, – vaivorykštė! Sunku nusakyti tą jausmą...“

Mūsų atsakomybė

Šiandien, po daugelio metų, sugrįžęs mintimis iš ano į šį laiką, prezidentas linkęs daugiau kalbėti apie mūsų pareigą ir atsakomybę išsaugoti Kuršių neriją nei apie jos gamtos grožį. Primintina, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinio plano rengėjai buvo įvertinti Valdo Adamkaus specialiu diplomu.

„Pakartosiu tai, ką esu ne kartą sakęs: Neringa – Lietuvos perlas... Žmogui svarbu jos nesugadinti, – įsitikinęs didžiulę gamtosaugininko darbo patirtį JAV turintis V. Adamkus. – Kai išgirstu kalbas apie pavojus Kuršių nerijos gamtai, visada pagalvoju: bet kokia kaina privalome šį nuostabų kampelį išsaugoti ateities kartoms! Bet kokiomis pastangomis! Būtų nusikalstama Neringą paaukoti kažkieno trumpalaikiams interesams. Kartais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje sulaužomos taisyklės, ir nepavyksta apginti saugomų teritorijų, dėl to jų mažėja... Tokios teritorijos kaip Kuršių nerija yra verslo pasaulio taikinys, tą turėtume suprasti... Žinoma, progreso nesustabdysi, bet dėl jo negalima aukoti gamtos vertybių. Yra riba, kurios nevalia peržengti.“

„Prieš dvidešimt metų kėliau Neringos klausimą ir labai griežtai kalbėjausi su anuometiniu ministru pirmininku Gediminu Vagnoriumi ir dėl tilto į Kuršių neriją, ir dėl oro uosto, – prisiminė prezidentas. – Savo nuomonės nekeičiau ir nekeisiu. Bet kokio tilto į Neringą atsiradimas būtų tiesiausias kelias sugriauti Kuršių nerijos harmoniją. Ilgamečiam Neringos merui Stasiui Mikeliui taip pat labai griežtai buvau pasakęs: nematau jokio reikalo Nidoje statyti oro uostą, kai čia pat, už keliolikos kilometrų, turime Palangos oro uostą. Ir dėl tilto savo poziciją išsakiau. Šiandien, būdamas UNESCO geros valios ambasadoriumi, jaučiu pareigą ginti minėtą poziciją ir vertybes, dėl kurių Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.“

Festivalis

1998 m. išrinktas prezidentu, po metų – 1999-aisiais, Valdas Adamkus sutiko tapti tarptautinio Thomo Manno festivalio globėju, nuo tada visada randa laiko ne tik festivalio atidarymo šventei, bet ir įsitraukia į festivalio Žodžio programos diskusijas (V. Adamkaus pranešimai atspausdinti Thomo Manno kultūros centro almanachuose „Nidos sąsiuviniai“).

„Prisipažinsiu, iki Thomo Manno festivalio apie patį rašytoją Thomą Manną buvau mažai žinojęs. Kai kažkuris iš lietuvių intelektualų man pristatė Thomo Manno festivalio idėją, ji mane iš karto sužavėjo, – prisiminimais dalijosi V. Adamkus. – Gali sulaukti įvairiausių patarėjų siūlymų, tačiau viskas priklauso nuo to, kiek tau pačiam yra artima viena ar kita idėja, kiek tu asmeniškai gali įsijausti į reikalą ir jam pritarti. Dar kartą pasikartosiu, Thomo Manno festivalis man iškart pasirodė labai patrauklus. Mano nuomone, jis atitinka Neringos dvasią.“

Pastebėjau, kad šiųmetė Thomo Manno festivalio tema „Tėvynių Europa“ prezidentui turėtų būti labai asmeniška – jis yra patyręs, ką reiškia netekti tėvynės ir bandyti svetur įgyti dar vieną... Ar gali žmogus turėti ne vieną tėvynę? – paklausiau.

„Mano supratimas apie tėvynę nėra pasikeitęs per visą gyvenimą. Dažnai galvodavau, kada įvyko apsisprendimas, kas aš esu ir kam priklausau... Dabar galiu į tai atsakyti. 1940-ųjų rugsėjo 1 dieną Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje sukvietė mus į salę mokslo metų pradžios šventei (buvau tada antrojoje gimnazijos klasėje). Neseniai paskirtas direktorius buvo korektiškas, savo kalboje labai negyrė naujosios santvarkos. Paskui žodis buvo suteiktas vienam komjaunuoliui, jis atsistojęs prieš mus pradėjo garbinti sovietinį režimą, su kuriuo tarsi prasidedanti nauja era, mums šviečianti Stalino saulė...

Visi pradėjome bruzdėti. Tą pajutęs kalbėtojas ištarė frazę, kurios nepamiršau: sugriovėme kruvinąjį smetoniškąjį režimą... Salė sprogo nuo švilpimo, trypimo, šūksnių. Komjaunuolis paleido „Internacionalą“, o mes spontaniškai užtraukėme „Tautišką giesmę“, viską sužlugdydami. Tuo momentu mano viduje kažkas įvyko, tarsi dvasinis lūžis: aiškiai supratau, kas aš esu ir kokios mano vertybės. Jos nepasikeitė nuo to įsimintino gimnazijos įvykio. Manau, tai įrodžiau visu savo gyvenimu. Kiek galėjau, prisidėjau prie Lietuvos laisvės bylos iškėlimo pasaulyje. Tas vertybes branginu ir šiandien“, – baigė prezidentas.

Jo nuomone, per 50 okupacijos metų buvo sugriautos bet kokios vertybės, paveikta žmonių galvosena ir elgsena, o to negalima greitai atstatyti: „Gal aš nebesulauksiu, bet ateinančios kartos pakylės Lietuvą į tokias aukštumas, kad savo pasiekimais tapsime pavyzdžiu kitiems... Esame labai talentinga tauta!“

Prezidentą Valdą Adamkų kalbino Raimonda Ravaitytė-Meyer