Kultūra

2021.01.26 22:15

Aldis Gedutis. Pomirtinės paslaugos: kaip išsirinkti įmonę savo laidotuvėms

Aldis Gedutis, filosofas, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.01.26 22:15

Mirtis visuomet šalia. Ypač šiuo metu. Filosofai mirtį dažniausiai suvokia kaip tam tikrą abstrakciją: „kai esame mes, nėra mirties, kai yra mirtis, nebėra mūsų“, „gyvenimas – buvimas mirties link“ arba „mirtis – galutinė riba“ ir t. t.

Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.


Tokios mirties apibrėžtys nekreipia dėmesio į pasilikusius, t. y. į tuos, kurių mirtis dar laukia, tikėkimės, negreitai. Dažna filosofinė mirties samprata nepaiso kasdienybės, abstrakčiam mąstymui neįdomu, kas vyksta tuomet, kai mirtis galiausiai ištinka ar tiesiog atlieka savo darbą. Jiems rūpi didžioji Mirtis, o ne kokia nors banali mirtis. Tarsi kokiam nors asmeniui susidūrus su Mirtimi kitų gyvenimai taip pat pranyksta it dūmai, neblaškomi vėjo...

Nefilosofai gerokai konkretesni. Net ir tie, kurie galvoja, kas gi jų laukia po to ar anapus, kartkartėmis išsako pageidavimus būsimoms savo laidotuvėms: noriu būti palaidota(s) ten ir ten; noriu, kad sudegintumėt; noriu, kad paminklas būtų toks ir toks; noriu, kad aprengtumėte tais drabužiais; nenoriu, kad laidotuvėse dalyvautų tas ar anas ir t. t. Tačiau kol kas neteko girdėti pageidavimų, nurodančių, kas profesionaliai turėtų pasirūpinti laidotuvėmis.

Mirus artimam asmeniui, likusiems tenka ne pati maloniausia misija surengti laidotuves. Nesunku įsivaizduoti ką nors, kuri(s) po artimojo mirties fakto fiksavimo turi paskambinti. Profesionalams. Kurie turėtų viskuo pasirūpinti. Daug laiko tam dažniausiai nebūna. Be to, prisideda stresas. Kaip artimieji žino, kam skambinti? Nuogirdos? Rekomendacijos? Ankstesnė patirtis? Pasirinkimo stygius? Internetas? Socialiniai tinklai? Įdomu, kaip ir pagal kokius kriterijus žmonės renkasi ritualinių bei laidojimų paslaugų tiekėjus ir teikėjus?

Pabandykite įsivaizduoti save atliekant buitinio lygio rinkos tyrimą, kurio tikslas pasirinkti įmonę, teikiančią ritualines (= laidotuvių) paslaugas. Savo laidotuvių. Ramiai, kai laikas (dar) nespaudžia. Kad tvirtai ir atsakingai galėtumėt nurodyti – mane laidoti turi firma X. Niekas kitas. Šiame mintiniame eksperimente padarykite prielaidą, kad nieko nežinote apie tuos charonus, kurie palieką Mirtį filosofams ir rūpinasi mirtimi atlikdami kasdienius darbus. O ir išsamūs komentarai bei klientų atsiliepimai neprieinami (koks FB draugas gali išmanyti didesnę dalį šio verslo?). Tokios patirties neturėjimas, tikriausiai, verstų kliautis interneto klodais.

Įvedus tinkamus raktažodžius, paaiškėja, kad interneto paieškos sistemos labiausiai mėgsta kelias, tikėtina stambias, įmones. O ir tinklapių nėra daug. Vieni jų konservatyvūs, juose nieko išskirtinio, kiti puoselėja su mirtimi susijusią estetiką, kurią tikrai užskaitytų gotai, treti pateikia besišypsančių darbuotojų nuotraukas, suprask, verslas neblogai klostosi, viskas gerai, gal verta pasitikėti mumis?

Visgi ritualinių tinklapių pasiūla mažoka. Juolab internete aptinkami įmonių registrai sufleruoja, kad laidotuvėmis rūpinasi gerokai didesnis rinkos žaidėjų skaičius. Tiesa, dalis ritualinių paslaugų įmonių net neturi internetinio puslapio, jos tenkinasi telefonų numeriais ir adresais. Aišku, galima skambinti visiems ir klausti, ką siūlo. Bet juk tingu. Gali ne taip suprasti (Kada laidotuvės? Hmm, kol kas neaišku...). Be to, mirsite gi dar negreitai. Kas tuomet lieka? Pavadinimai.

Vartotojiškas mąstymas taip surėdytas, kad įmonių pavadinimai ir prekiniai ženklai primena slenkstį, kurį norisi peržengti. Arba ne. Juk pavadinimas sąmoningai arba nesąmoningai siunčia tam tikrą pranešimą potencialiems klientams. Juk prieš kurį laiką palangiškiai ir svečiai linksmindavosi „Anapilyje“, ilsėdavosi „Ramybėje“. Beje, visi žemiau minimi ritualinių įmonių pavadinimai tikri – jais pasivadinusios įmonės arba veikia, arba dar net taip seniai egzistavo.

Slenksčio kriterijus sako, kad kai kurie ritualinių įmonių pavadinimai mūsų mintiniame eksperimente iškart atkrenta, nes juose tik savininko(ės) vardas ir pavardė arba tik pavardė, arba neaiški santrumpa plius UAB. Arba tiesiog „Pas Joną“ ar „Pas Liudmilą“. Galima spėti, kad jų privalumas – lokalumas ir fizinis artumas klientams. Visgi norėtųsi kažko labiau įkvepiančio, atliepiančio ieškančiųjų pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą ar sukeliančio priimtinas asociacijas. Bent jau sužadinančio vaizduotę.

Tiesa, kartais vaizduotė sužadinama per stipriai. Tarkim, kiek makabriškai skamba pavadinimas „Rekviem LT“. Iškart kyla neramios mintys apie politinę mūsų valstybės baigtį... Laimei, žmonių vaizduotę liudija ir išradingi naujadarai. Įdomiausi naujadarai, kuriuose privalu tam tikrą asociaciją su mirtimi sujungti su daiktavardinėmis priesagomis ir galūnėmis, pvz., -uva, -inta, -ija, -a ir t. t. Regis, kam vargintis – pavadinai bet kaip, tarkim, „Laidojimo namai“ ar „Nerijaus vaisiai“, ir gerai.

Tačiau įdėta pastanga rodo, kad pavadinimo asociacija su mirtimi svarbi. Kad būtų aišku, kuo jie užsiima. Jiems, matyt, tai svarbu. Tikėtina, kad originalus sumanymas buvo visai kitoks, tačiau Registrų centre paaiškėjo, kad norimas pavadinimas jau užimtas, antras variantas taip pat, trečias irgi, todėl reikia suktis iš padėties ir galvoti, o ko dar neužregistravo. Tikriausiai taip atsirado „Grauduva“, „Laidotva“, „Liūdinta“, „Ritualija“, „Šarvonė“, „Šermena“ ir pan.

Mitologija taip pat įgalina vaizduotę. Deja, mitologinių pavadinimų mums rūpimu klausimu beveik nėra. Įmonių registre nerasite nei Stikso, nei Letos, nei Acherono, anei Valhalos ar amžinosios medžioklės plotų, nei Dijos ar Miktlano, nei Avalono ar Eliziejaus, nei Alos ar Rarohengos, nei Euridikės ar Orfėjo, nei Asklepijo, nei jo gaidžio... Tiesa, Lietuvoje turime „Sielų upę“, „Moirą“ (likimo deivė graikų mituose) ir „Satva Jugą“ (vienas iš dharminių amžių hinduizme). Lietuviškai mitologijai ir istorijai atstovauja „Romuva“ ir „Anapilis“, iš dalies – „Amžinasis aukuras“. Mitų gerbėjai tikrai turėtų dėl ko nusivilti... Bet mitologija juk dar ne viskas. Ypač Marijos žemėje.

Krikščionybė padarė savo ir stipriai paveikė mus dominančių įmonių pavadinimus. Bene dažniausiai pasitaiko nuorodų į krikščionišką anapus, išreiškiamą begaline laiko trukme, kurią vadiname amžinybe. Jei amžinybė imponuoja, jūsų paslaugoms „Amžina ramybė“, „Amžinasis poilsis“, „Amžinybės namai“, „Amžinybės sala“, „Sustojęs laikas“ ar „Aterna“. Kas vyksta amžinybėje? Nieko ypatingo – begalinis poilsis bei nenutrūkstama rimtis ir ramybė, kurią savo pavadinimuose siūlo „Ramybė“, „Ramybės namai“, „Ramybės takas“, „Rimties sala“, „Rimtis“ ir net „Alytaus ramybė“ ar „Raseinių rimtis“.

Čia jei žvelgtume iš mirusiųjų perspektyvos. Kitų įmonių pavadinimuose jaučiamas dėmesys likusiems artimiesiems bei jų patirtims ir išgyvenimams. Likusieji liūdi, gedi, verkia, atsisveikina, išgyvena netektį, išlydi... Jiems skirti pavadinimai: „Atsisveikinimas“, „Gedulas“, „Gedulo sala“, „Praradimas“, „Sielvartas“, „Širdgėla“, „Lakrima“, „Liūdesio ašara“ ar tiesiog „Ašara“... Kartais pagalvojama ir apie artimųjų artimuosius, kuriems būdinga „Atjauta“, „Gailestis“ ar „Užuojauta“... O gyvuosius ir mirusius skiria „Amžiaus vartai“, „Paskutinė kelionė“, „Paskutinysis sudiev“, „Nutrūkusi styga“...

Dar vienos ritualinių įmonių dalies pavadinimai reprezentuoja laidotuvių ir kapinių atributiką. Vieni svarbiausių lietuviškų laidotuvių atributų – žvakės, gėlės, vainikai, eglės ar pušys bei jų fragmentai. Tad nieko keisto, jei įmonių pavadinimuose jie netiesiogiai pasirodo – „Dagtis“, „Kaspinas“ ir (kad nekiltų abejonių dėl veiklos pobūdžio, pabrėžiant spalvą) „Juodoji rožė“, „Juodupės papartis“. Ar paprasčiausias kapinių atributas – „Biržų pušaitė“. Tačiau svarbiausias laidotuvių „dalyvis“ – velionis, tikriausiai todėl įregistruota įmonė „Veliona“...

Beje, ne visi pavadinimai liūdni. Tuos, kuriuos purto nuo gedulo retorikos, galėtų sudominti „Šeimos medis ir partneriai“, „Smėlio pilis“, „Skaisti giria“ (sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti skaisti giria, bet pavadinimo kūrėjams – pagarba) ir net „Žiedlapių lietus“.

Tai visgi kokią ritualinių paslaugų įmonę derėtų rinktis? Kam suteikti šansą? Kurie pavadinimai įtikina? „Vilkijos buitis“? „Žemaitijos gralis“? „Snieguolės paslaugų centras“?

Bet gal neverta skubėti? Gal kiek per anksti šiam mintiniam eksperimentui? Juk dar taip norisi pabūti šiapus...

O gal visgi „Šilutės modemas“...?

Filosofo Aldžio Gedučio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.