Kultūra

2021.02.03 05:30

5 metai be Maestro: Sauliaus Sondeckio gyvenimas – lyg 20 amžiaus Lietuvos istorijos vadovėlis

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.03 05:30

Vasario 3-iąją sukanka 5 metai, kaip išėjo maestro Saulius Sondeckis (1928–2016), bene žymiausia Lietuvos kultūros asmenybė pasaulyje. Muzikologas Leonidas Melnikas LRT.lt pasakoja apie legendinio muziko karjeros viršukalnes, kūrybos palikimą, pasaulio didžiųjų dėmesį, taip pat paauglio sąmonėje įsirėžusius trėmimo vaizdus Šiaulių stotyje, burmistro Sondeckio namų šventes, išsiskyrimą su tėvu, jo mirtį Maskvos Šeremetjevo oro uoste. Atsako į klausimą, ar deramai įprasminamas profesoriaus atminimas.

Ši publikacija skirta jam prisiminti. Tik prisiminti, nes aprėpti visą dirigento, smuikininko, pedagogo, orkestrų vadovo veiklą ir palikimą ji niekaip nepajėgtų. O ir nėra būtinybės, nes tai mėginama padaryti kolosalioje L. Melniko monografijoje „Maestro Saulius Sondeckis“ (R. Paknio leidykla), šiomis dienomis pasirodžiusioje pirmuoju, signaliniu, egzemplioriumi. Kol paaiškės dvitomio veikalo sutiktuvių data – pokalbis su jo autoriumi.

Tai ir yra Lietuvos garsinimas

– Jei apie maestro S. Sondeckį būtų kuriamas vaidybinis filmas (dokumentinių esama, ypač įsiminė Aloyzo Jančoro „Mocarto obuoliai“ ir Juozo Javaičio „Maestro. Saulius Sondeckis“), kurie profesoriaus gyvenimo įvykiai, susitikimai, pasirodymai, jūsų manymu, turėtų jame atsiskleisti? Galbūt ši idėja sunkiai įgyvendinama, tačiau sutikite – tokio filmo jis tikrai nusipelnęs.

– Jis buvo ryškus, didis žmogus. Jo gyvenimas – lyg 20 amžiaus Lietuvos istorijos vadovėlis. Gimė tarpukariu, tėvas Jackus 1918–1920 metais kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, paskiau ėjo Šiaulių burmistro pareigas. Saulius augo ypatingoje aplinkoje, klausėsi pasakojimų apie tas kovas.

Vėliau – karas, stalininis pokaris, sovietmetis. Nepriklausomybės atkūrimo metais prof. S. Sondeckis prisidėjo prie Lietuvos pripažinimo pasaulyje. Jau buvo garsus muzikas, su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) koncertavo Vakaruose. Žinome, kad į juos išvykti buvo nelengva. Pabrėžiu – su Lietuvos kameriniu, o ne LTSR kameriniu ar dar kitaip vadinamu.

Patys didžiausi labai vertino draugystę su juo.

Įsivaizduokite, kelių tūkstančių klausytojų auditorija kurioje nors užsienio šalyje. Puikus griežimas, muzika, pakili nuotaika, plojimai. O programėlėje – Saulius Sondeckis, Lietuvos kamerinis orkestras. Tai ir yra Lietuvos garsinimas.

Jis man pasakojo, kad lemiamais valstybės atkūrimo metais jam teko bendrauti su dideliais to laiko užsienio valstybių politikais. Jis kalbėjo jiems apie Lietuvos nepriklausomybę kaip tik tada, kai buvo sprendžiamas jos klausimas. Sakydavo: vargu ar tie premjerai ir užsienio reikalų ministrai atsižvelgė į mano žodžius, bet galbūt juos įsiminė. Kaip visų Lietuvos žmonių nuomonę.


– S. Sondeckio biografija milžiniška, įvykių, žmonių, vardų – daugybė...

– Jis – nepaprastai talentingas muzikas, jaučiantis, kaip muziką reikia perteikti klausytojui. Kartu ir paprastas žmogus, mokėjęs susidraugauti su kitais, užmegzti ryšį. Patys didžiausi labai vertino draugystę su juo.

Aloyzo Jančoro filmas „Mocarto obuoliai“

Mocarto obuoliai

– Man įsiminė, kaip jautė niuansus, mokėjo itin subtiliai nusakyti santykį, dydį, vertę. Sugretinti, kas daro gerai, o kas truputėlį prie ko nors šliejasi...

– Sauliaus sūnus violončelininkas Vytautas Sondeckis kažkada man yra teisingai pasakęs: „Sondeckis buvo tiesos žmogus.“ Kalbėjo tai, kuo tikėjo, ir visada kovojo už tiesą. Nebijojo jos išsakyti. Net sovietmečiu muzikos temomis rašė labai drąsiai, ką galvoja, nemėgino pasislėpti. Jo publikacijas ir dabar skaitome lyg parašytas šiandien.

Tėvas ir sūnus

– Kurie profesoriaus gyvenimo įvykiai, tarpsniai jus ypač domino?

– Tarkime, pasakodamas apie vaikystę teigė, kad didžiausia šeimos šventė buvo Vasario 16-oji. Mama Rozalija, Šiaulių berniukų gimnazijos mokytoja, buvo religinga, tėvas Jackus – gal kiek mažiau, tačiau šeimoje buvo pažymimos religinės šventės, Naujieji. S. Sondeckis pasakojo, kaip per radiją klausydavosi Valstybės teatro „Traviatos“ iš Kauno.

Mama Rozalija, Šiaulių berniukų gimnazijos mokytoja, buvo religinga, tėvas Jackus – gal kiek mažiau.

Vis dėlto didžiausia šventė buvo Vasario 16-oji. Puošė namus, puošdavosi patys, išeidavo į pasipuošusį miestą pasivaikščioti. Tikrai tas jam liko visam gyvenimui. Apskritai iš vaikystės prisiminimų galima pasakyti, kodėl žmogus tapo toks, koks tapo. Apie šį S. Sondeckio gyvenimo tarpsnį turėjau mažiausiai žinių, todėl buvo nepaprastai įdomu.

Per karą matė daug neteisybės, prievartos, brutalios jėgos. Bet labiausiai atmintin įsirėžė 1941-ųjų vežimai. Šiauliuose jie gyveno netoli stoties, matė transportinius vagonus mažyčiais langeliais, į juos varomus žmones. Kai niekas nesuprato, kas čia darosi.

– Kaip atsitiko, kad tėvas socialdemokratas J. Sondeckis vienas pasitraukė į Vakarus? Kodėl šeima liko Lietuvoje?

– J. Sondeckis matė pirmąją sovietų okupaciją, vežimus, žinojo apie juos. Matė nacių okupaciją. Suprato, kad sovietai jį represuos, todėl turįs pasitraukti. Rozalija tada labai sirgo, nebūtų galėjusi važiuoti drauge. Šeima svarstė įvairias išeitis. Nuspręsta, kad vaikai su motina liks Lietuvoje.

J. Sondeckis juk nežinojo, kad iškeliauja visam gyvenimui. Manė, gal tik keliems mėnesiams.

– Steponas Kairys, Vasario 16-osios akto signataras, vienas socialdemokratų lyderių, irgi taip manė. Bet po 20 metų mirė toli nuo tėvynės.

– Beje, Sondeckio tėvas S. Kairį, sumaniusį trauktis iš Lietuvos, kelias savaites slėpė savo namuose nuo nacių.

Orkestro vadovui buvo pasakyta, kad „yra nuomonė“, jog į Kanadą jis neturėtų važiuoti kartu su žmona Silvija.

– O kokiomis aplinkybėmis tėvas su sūnumi vėliau susitiko Kanadoje?

– 1968 metais S. Sondeckis su LKO ir didele atlikėjų delegacija kruiziniu laivu iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) išvyko į Kanadą.

Prieš kelionę S. Sondeckį pakvietė į Kultūros ministeriją pas ministro pavaduotoją Vytautą Jakelaitį. Orkestro vadovui buvo pasakyta, kad „yra nuomonė“, jog į Kanadą jis neturėtų važiuoti kartu su žmona Silvija (LKO violončelininkė Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, – LRT.lt). S. Sondeckį tai gerokai suglumino. Tada jis pasakė, kad tokiomis aplinkybėmis tegul važiuoja žmona, o jis pasiliksiąs namie. Esą orkestras puikiai parengtas, gali griežti ir be dirigento. V. Jakelaitis jį palydėjo iki kabineto durų ir tyliai pasakė: „Šaunuolis.“ Abu Sondeckiai buvo išleisti.

– Sovietų valdžia bijojo, kad pasiliks Amerikoje pas tėvą?

– Sunku tuo patikėti. Gal tik norėjo dirigentą paerzinti.

Monrealyje lietuvius pasitiko tautiečiai išeiviai, giminaičiai. Tėvas taip pat buvo tarp laukiančiųjų, atvažiavęs iš Bostono. Tada jis ir susipažino su marčia.

1979 metais LKO gastroliavo JAV, tėvas su sūnumi vėl susitiko.

– Na, o 1989 metais jau tėvas skrido pas sūnų, tada – dar per Maskvą. Ir Šeremetjevo oro uoste...

– ... mirė. Į Lietuvą buvo atskridęs ir 1988 metais. Tada abu nuėjo į Steigiamąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą. O po metų išeivių socdemų pavedimu keliavo į Socialdemokratų partijos steigimo konferenciją.

S. Sondeckis pasakojo, kad Šeremetjeve buvo užsakyta, jog tėvą pasitiks oro uosto medicininės tarnybos darbuotojas, padės pereiti pasų kontrolę ir vežimėliu palydės iki laukiamosios salės. Tačiau niekas jo nepasitiko, 95-erių senolis ilgai stovėjo eilėje ir jam pasidarė bloga.

Karajano pakviestas

– Kuriuos S. Sondeckio pasirodymus, diriguotus koncertus laikytumėte karjeros viršukalne?

– Pirmiausia reikėtų paminėti 1976 metais Berlyne Herberto von Karajano vardo konkurse M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos orkestro pelnytą aukso medalį. Jauniausio dalyvio pergalė tikrai buvo didelis kultūros įvykis. S. Sondeckis juo labai didžiavosi, gretino su laimėjimu olimpinėse žaidynėse. Nes dirigentas H. von Karajanas ir Vakarų Berlyno filharmonijos orkestras tada buvo visiškai legendinės institucijos, pasaulinės garsenybės.

S. Sondeckis labai didžiavosi aukso medaliu, gretino su laimėjimu olimpinėse žaidynėse.

Kitas didelis karjeros įvykis – keturi S. Sondeckio koncertai su tuo pačiu Berlyno filharmonijos orkestru 1991 metais. H. von Karajanas jau buvo miręs, bet kviesti lietuvį tikrai nusprendė jis. Nes tokio kolektyvo koncertai planuojami 2–3 metams į priekį, meno vadovas tvirtina koncertinius planus.

– Maniau, maestro dirigavo tik kameriniams orkestrams, o didieji nebuvo jo specifika.

– S. Sondeckis sukūrė kamerinį orkestrą. Vieną pirmųjų Sovietų Sąjungoje. Anksčiau būdavo simfoniniai orkestrai, kurie reikalui esant sumažinę sudėtį grieždavo ir kamerinę muziką.

O S. Sondeckis savo ruožtu sukūrė kamerinį orkestrą kitai ir kitaip atliekamai muzikai. Jo nuopelnas ne tik tas, kad sukūrė mažą, naują orkestrą, o kad tas orkestras buvo visai kitoks: kitaip griežė, laikėsi kitos stilistikos. Tai labai didelis S. Sondeckio įdirbis, jo paveldas. Maestro išugdė unikalią atlikimo kultūrą, grojimo būdą.

Maestro išugdė unikalią atlikimo kultūrą, grojimo būdą.

Lygiuotinas su didžiaisiais

– Kada nusprendėte su S. Sondeckiu susėsti ir pasikalbėti knygai?

– S. Sondeckį pažįstu labai seniai, nuo M. K. Čiurlionio mokyklos laikų. Negaliu pasakyti, kad bendravome artimai, tačiau buvome geri pažįstami. Vėliau savaime taip susiklostė, pradėjau rašyti apie jį, apie gastroles, koncertus. Sukaupiau nemaža medžiagos. Tada ir kilo mintis rašyti knygą. Jam ji irgi patiko.

– Kuris pokalbių laikas buvo pats intensyviausias?

– Savo koncertinę veiklą dėl negalavimų jis nutraukė 2013 metais. Tada jau rašiau. Jis mažiau keliavo, tad susitikdavome dažniau. 2016-aisiais, po maestro mirties, viskas sustojo. Gal po metų kitų vėl grįžau prie darbo.

– S. Sondeckis sutiko daugybę garsių amžininkų. Mstislavas Rostropovičius, Alfredas Schnittke, Sofija Gubaidulina, Yehudi Menuhinas, Davidas Geringas, Gidonas Kremeris, Arvo Pärtas, Jurijus Bašmetas, Vladimiras Spivakovas, Justusas Frantzas, Ivo Pogoreličius, Timofejus Dokšiceris, Sergejus Nakariakovas, Sergejus Krylovas – ne vienas jų lankėsi Sondeckių namuose.

– Gali susidaryti įspūdis, kad už tų garsenybių tarsi ir maestro slepiasi. Bet jis – irgi garsenybė. Lietuvoje, mažoje šalyje, svarstoma vienaip ir kitaip, tačiau muzikos metropolijose – Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje – S. Sondeckis buvo labai aukštai vertinamas. Ir tas vertinimas yra lygiuojantis su pačiais didžiaisiais. S. Sondeckis toks ir buvo.

– Ar Lietuvoje deramai pagerbiamas atminimas? Ar negesinamos iniciatyvos?

– Galima skirtingai atsakyti į jūsų klausimą. Viena vertus, dėmesio visada trūksta. Antra vertus, po mirties atminimo koncertai vyko Lietuvoje, 2017 metais – Vienoje. 2019-aisiais maestro 90-metis ir jo suburto Ermitažo orkestro „St. Petersburg Camerata“ 30-metis pažymėtas Sankt Peterburge, ten jo sūnus V. Sondeckis surengė meno festivalį, pagrindinėse miesto koncertų salėse įvyko 6 koncertai. Atminimo renginių buvo ir Maskvoje.

Lietuvoje, mažoje šalyje, svarstoma vienaip ir kitaip, tačiau muzikos metropolijose S. Sondeckis buvo labai aukštai vertinamas.

S. Sondeckis buvo pasaulyje garsus muzikas, Lietuvoje vargu ar apskritai tokių turime. Dažniausiai atmintis apie žmogų telkiasi ten, kur jis gyveno, lankėsi. O S. Sondeckio karjera buvo labai plati, tarptautinė, pasaulinė, todėl jį prisimena ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Būna, žvaigždės išnyra ir pradingsta. O S. Sondeckis, kol galėjo, tol ėjo į sceną, keliavo, sulaukdavo anšlagų.

Dokumentinis filmas „Maestro. Saulius Sondeckis“
Vakaro autografas. Dirigentas, profesorius Saulius Sondeckis
Legendos. S.Sondeckis
Dirigentas prof. Saulius Sondeckis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt