Kultūra

2021.01.25 22:56

Muzikologė Rūta Stanevičiūtė: svarbu ne paminklus statyti, o sukurti naujų gyvybingų erdvių

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.01.25 22:56

Muzikologė, profesorė Rūta Stanevičiūtė nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą. R. Stanevičiūtė sako, visų jos darbų – knygų, muzikinių programų, festivalių, su kuriais teko bendradarbiauti, rengiant koncertų ciklus – centre yra modernioji miestų kultūra. Muzikologė sako pajusti muzikos ir kultūros visuomenės ryšį labai svarbu, tai padeda suprasti šiuolaikinės muzikos gyvavimą moderniojoje miesto kultūroje.

Vilnius – ypatingas miestas mano gyvenime

„Man teko domėtis lietuvių muzikų veikla įvairiausiuose pasaulio miestuose. Ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Niujorke, Prahoje, Paryžiuje, Sankt Peterburge. Žinoma, Vilnius – ypatingas miestas mano gyvenime, gimtasis miestas, kuriame tie muzikų ir muzikinio gyvenimo palikti pėdsakai kol kas mažai žinomi platesnei visuomenei, mes labiau žinome istorinius praeities įvykius, tai, kas jau tapę iškilia istorija, bet juk yra ir moderni istorija. Muzikinė topografija, jos ryšys su kasdieniu gyvenimu, man atrodo, tikrai labai įdomus, intriguojantis ir mūsų vaizduotę labai praturtinantis dalykas. Manau, menotyrininkų knygose labai svarbu gebėti perteikti žmonėms jutiminę tikrovę“, – sako R. Stancevičiūtė.

Rūta Stanevičiūtė ir muzikos apraiškos moderniojoje miesto kultūroje

Pasak pašnekovės, Vilniuje nemažai vietų, kurios per dešimtmečius pakito. Kalbėdama apie muzikines vietas, muzikologė išskiria kelias kaip itin svarbias, kuriose vyko aktyvus muzikinis gyvenimas. Tai buvę Menininkų rūmai, dabartinė prezidentūra, ir buvusi Mažojo Baroko salė, dabar Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia.

„Šios dvi vietos man pirmiausia yra vienos svarbiausių nepriklausomos šiuolaikinės lietuvių muzikos vietų Vilniuje. Įdomu ir tai, kad kažkada dabartinėje Prezidentūroje vykdavo šokiai. Mano tėvai eidavo į šokius ir ten susipažino, o vėliau, 8-ajame–9-ajame dešimtmetyje čia, šiuose abiejuose pastatuose, vyko fantastiniai dalykai: legendiniai B. Kutavičiaus operų atlikimai, šiuolaikinės muzikos koncertų ciklai, kuriuos rengė D. Katkus, M. Urbaičio minimalistinio trio atlikimas. Tas šiuolaikinės muzikos ir miesto ryšys, kuris dar nėra daug atskleistas, kaip šiuolaikinės muzikos gyvavimo toje modernioje kultūroje ir visuomenės gyvenime, yra intriguojantys dalykai ir mano profesinio gyvenimo leitmotyvas“, – sako pašnekovė.

Ji tikina, kad ją labai skaudžiai paveikė Česlovo Milošo teiginys, kad jo Vilniaus nebėra. Ji teigia, kad jau daugelio vilnių nebėra, todėl labai svarbu suprasti jų muzikinę topografiją.

„Prieš keletą dešimtmečių labai skaudžiai sureagavau į man brangaus menininko Č. Milošo pasakymą, kad jo Vilniaus nebėra. Galėčiau pasakyti, kad daugelio vilnių, kurie buvo svarbūs mano meninio gyvenimo suvokimui, nebėra, bet neišgyvenu to skaudžiai. Svarbu prisiminti tuos dalykus ir pabandyti suprasti muzikinę miesto topografiją. Štai Bonifratrų bažnyčia, kažkada ji buvo tikrai išskirtinė vieta, viena iš oponavimo oficialiajai kultūrai centrų. Mano atmintyje ji tokia ir išliko, čia vyko ir B. Kutavičiaus, M. Urbaičio kūrinių atlikimai, pamenu ir pirmuosius religinei muzikai skirtus renginius, kaip „Lapkričio Sinoikija“. Bažnyčios namuose esame organizavę man brangų renginį „Gailestingumo miestas“, jis buvo Sakralinės muzikos festivalio dalis. Su T. Račiūnaite, I. Babilaite, A. A. Jonynu bandėme pažvelgti į įvairių laikų miesto muzikinę topografiją, kaip ji keitėsi. Vilnius turi daug veidų, daug vardų – nuo Gailestingumo miesto, Šiaurės Jeruzalės, bet jis buvo vadinamas ir erezijų miestu įvairiais laikais“, – tikina R. Stancevičiūtė.

Tai, kad muzikologės dėmesio centre atsidūrė šiuolaikinė muzika, priklausė nuo keleto dalykų. Viena vertus, įtakos turėjo mokytojai, kita vertus – daug nulėmė pats laikas, kuriame teko formuotis, – pasakoja Stanevičiūtė.

Muzika – efemeriškas ir labai paveikus menas

R. Stanevičiūtė prisimena, kad M. K. Čiurlionio menų mokykloje jos mokytojais buvo muzikologė Ona Narbutienė ir Bronius Kutavičius, kuris dėstė kompoziciją.

„Jie labai anksti mus, dar paauglius, įtraukė į tą šiuolaikinės muzikos gyvenimą. Kažkaip labai natūraliai. Kita vertus, priklausau kartai, kuri buvo labai aktyvi, mes tikrai galime prisiminti ir Druskininkų kamerinės muzikos dienas, pirmuosius nepriklausomus festivalius, Š. Nako Naujosios muzikos ansamblio veiklą. Jie yra mano bendraamžiai, ryšys su savo karta, kuri buvo ne tik aktyvi muzikos procesų stebėtoja, bet ir organizatorė, veikėja ir iniciatorė. Visa tai turėjo įtakos“, – tikina muzikologė.

Ji priduria, kad ją visada domino ne tik muzika, bet ir kitos meno šakos, filosofija, o tai, anot jos, irgi turėjo įtakos.

„Šiuolaikinė muzika, kas domisi fundamentaliais dalykais, pirmiausia patraukia dėmesį, šiandien negalėčiau pasakyti, kad vien tik šiuolaikinė muzika kelia filosofinius klausimus, galbūt tai jaunam žmogui arčiau per jį supančią kultūrą, vienus ar kitus fundamentalius dalykus, o muzika visuomet provokuoja, nes ji nepaprastai veikia mūsų vaizduotę ir emocinį pasaulį, bet visuomet yra paslaptis. Galų gale net jos verbalizavimo paslaptis egzistuoja. Efemeriškas ir labai paveikus menas“, – sako ji.

Meistrystės nėra be jos amato taisyklių išmanymo

R. Stanevičiūtė M. K. Čiurlionio menų mokykloje baigė fortepijono klasę, tačiau vėliau tuometėje konservatorijoje pasirinko kitą specialybę – muzikologiją. Bet kokios srities teoretikui svarbu pažinti ir suprasti vieną ar kita meno kalbą, – sako pašnekovė.

„Tiek menotyrininkui, tiek meno vartotojui labai svarbu pažinti nors kažkiek vieno ar kitą meno kalbą, nes menas yra kalba, kurią reikia išmokti. Tas žinojimas labai daug duoda. Aišku, nebūtinai turi būti muzikas, kad užsiimtum muzikologija, nors, manau, būtų visai neblogai, kad teatrologai nors kažkiek pavaidintų. Ankstesniais laikais, kad įstotum į dailėtyrą, turėjai šiek tiek piešti. Susipažinimas, kad ir amato lygmenyje, man atrodo labai svarbus, nes yra tam tikri dalykai, amatas. Noriu prisiminti tikrai labai tikslų filosofo W. Benjamino apibūdinimą, kai jis kalbėjo apie genialumą, kad tai visuomet susiję su įgudusia ranka. Ta ypatinga aura, kuri supa meną, bet jos pradžia yra meistrystė. O meistrystės nėra be jos amato taisyklių išmanymo, be medžiagos pasipriešinimo įvaldymo ir kitų dalykų. Manau, tai natūralūs dalykai. Jei netgi netampi menininku, nereikėtų labai perdėti, nes tas žmogaus meninis jautrumas yra kas kita ir jis yra svarbus norint suprasti, vertinti ir kalbėti apie meną“, – tikina ji.

Muzikologė pasakojimais vis nukelia į praeitį, nes būtent praeities tyrinėjimas, jos susiejimas su dabartimi, stebint dabarties procesus ne tik muzikinėje, bet apskritai kultūroje itin domina muzikologę.

„Norėtųsi, kad Vilniuje atsirastų ne viena erdvė menams. Jų turėtų būti daug, jos turėtų skirtis funkcija, nes nėra gerai suplakti visko į vieną ir turėti vieną pastatą viskam. Jei bus taip, man primena tokį monstrą molinėmis kojomis, auksine galva. Iš tikrųjų norėtųsi erdvių, kurios atitiktų šiandienos Lietuvos meną ir muziką, turime aukščiausio lygio menininkus, muzikų įvertinimai tai rodo. Jei pažiūrėtume, kokias pastangas deda kaimynės šalys, nekalbant apie Lenkiją, kuri per 10 m. išleido daugiau nei 25 proc. ES lėšų salėms statyti ir turi fantastinių pastatų, ambicingi Vokietijos, Prancūzijos projektai, taip pat ir Estijos bei Latvijos. Kalbu ne tik apie sales, bet ir centrus, pavyzdžiui, A. Parto ar K. Pendereckio, kurie tampa ne tik atminimo, bet ir naujų veiklų centrais. Man atrodo svarbu, kad ne paminklus statytume, o kurtume naujas gyvybingas erdves, kurios sujungtų praeitį, atmintį, gyvą šiuolaikinį gyvenimą“, – sako pašnekovė.