Kultūra

2021.01.24 14:25

Libertas Klimka. Sostinės diena, o kartu ir Pusiaužiemis

Libertas Klimka,etnologas, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.01.24 14:25

Rytojaus diena mums yra labai įdomi savo istorine atmintimi. Ją galima pavadinti Sostinės, nes tądien 1323-ais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Vilniuje padiktavo laišką į Vakarų Europą. Pradėtas laiškas tokiu kreipiniu: „Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusėnų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą bei sveikinimą“.

Toliau kunigaikštis pamini taip pat nusiuntęs laišką popiežiui ir ketinąs pasikrikštyti katalikiškomis apeigomis. Lietuva esanti labai tolerantiška krikščionims, - Vilniuje jau pastatyta dominikonų bažnyčia. Tiktai štai Prūsijos kryžiuočių riterių daroma žala labai trukdo krikštui. Gediminas kviečia riterius, ginklanešius, pirklius, gydytojus, kalvius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūnininkus, prekiautojus ir kitus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, užsiimti prekyba bei amatais. Valstiečiams pažada, kad jie galės dirbti savo žemę dešimt metų, nemokėdami jokių mokesčių. Pirkliai taip pat bus atleisti nuo bet kokių muitų ar rinkliavų. Šiame ir dar keliuose laiškuose valdovas atskleidė valstybės ūkio plėtros užmojus. Štai kada prasidėjo plati mūsų krašto integracija į Europos kultūrą! O šis laiškas yra svarbus dar ir tuo, kad jo pabaigoje parašyta: „Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų...“ Taip sakoma apie sostinę, o 1323–ieji laikomi valdovų įsikūrimo Vilniuje metais. Katedros aikštėje ant didelio riedulio iškalta ši data bei pastatytas paminklas sostinės įkūrėjui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.

Praeis tik pora metų, ir pasitiksime sostinės 700 metų sukaktį; tikrai neeilinę. Šiandien labai sparčiai kyla Vilniuje nauji gyvenamųjų namų kvartalai, viešbučiai, ofisai... Tačiau kaip svarbu, kad išliktų neužgožtas Lietuvos sostinės savitumas, kuriuo žavimės ir didžiuojamės. Kartu ir rūpestingai atstatomi istorijos ženklai, būtini mūsų tautiškumui ir pilietiškumui ugdyti. O kiek daug jų pražuvo laiko tėkmėje... Neturėtų būti viešosios miesto erdvės bebalsės.

O sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje dar pažymėta kaip itin reikšminga data – Pusiaužiemis. Įveikėme pusę niūraus gamtoje meto, bet ir pasidžiaugdami sniegu pasipuošusiais medžiais, apledėjusiais upokšniais, sustingusiais ežerais... Nuostabūs tie pokyčiai mūsų tėviškėje, kasdien vis kitokie. O per Pusiaužiemį šviesiojo paros laiko prisideda visa valanda ir dar septynios minutės. Kaimo senoliai pasakytų, diena jau pailgėja per avinuko šuolį. Lietuviški papročiai pataria pasidairyti gamtoje pirmųjų, kad ir nedrąsių pavasario ženklų. Sakoma, miške savo oloje nubundąs barsukas; iškiša miegalius galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio; kas čia toks juodas šalia? Nes šešėliai dabar labai ilgi ir pamėkliški. Tada barsukas smunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. O jei dangus apsiniaukęs, barsukas smagiai pasivaikšto miške, pakvėpuoja grynu oru. Visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą, kietai įminga, - tai reiškia, kad pavasario negreitai sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas. Ūkininkas tądien turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir malkų atsargos namų šilumai. O šeimininkė - ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Žinia, jeigu naminuką kaukutį ji pamalonino, pasiūdama lininius marškinėlius, skalsos ir daržinėje, ir troboje nepritrūks...

Ir dar būta tokio įdomaus pasakymo, kad meška Pusiaužiemyje savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šis senoviškas tikėjimas ateina gal net iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Manyk, pirmuoju miške karaliauja Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis. Nuostabu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs miško galiūnų kulto aidai.

Žmogus per Pusiaužiemį savo aplinkoj turi pažadinti gamtos gyvastį. Reikia pabelsti į apsnigtus avilius, bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Ir papurtyti apšarmojusias obelis sode... Pusiaužiemis, - tik viena iš tradicinių mūsų švenčių. O kokios tautos istorinės patirties gelmės prasiveria, ėmus gilintis į jos papročius.