Kaip sukonstruoti kadrą, kad auditorija patikėtų persikėlusi į kitą istorinį laikotarpį arba naują nepažįstamą pasaulį? Kokią reikšmę filmo istorijai ar personažams turi pasirinktos interjero spalvos ar net baldų apmušalai?
Tarptautinių edukacinių kino dirbtuvių „Art Department Masterclass“ tikslas – stiprinti jaunosios kino dailininkų kartos profesines žinias ir supažindinti kino gerbėjus su kino dailės departamentu. Keturių LRT.lt portale publikuojamų interviu ciklas su vienais populiariausių pasaulio kino dailininkų padės geriau suprasti šios profesijos užkulisius.
Vokiečių kino dailininkas Uli Hanischas ne tik kino aikštelėje rekonstravo kone visas 20 amžiaus dekadas, bet ir pripažįsta, kad lengvai atiduotų velniui sielą už galimybę pasivaikščioti trečiojo dešimtmečio Berlyno gatvėmis vien tam, kad pamatytų, kiek jis skiriasi nuo jo atkurtojo seriale „Babilonas Berlynas“.
Naujausias kino dailininko projektas serialas „Valdovės gambitas“ sulaukė netikėtos pasaulinės sėkmės: žiūrovai ėmė pirkti šachmatų rinkinius, mokytis žaisti ir kruopščiai analizuoti kiekvienam kadrui parinktų tapetų, audinių raštų ir spalvų kombinacijų reikšmes. Tačiau daugiausia apie jas žino pats U. Hanischas.
Viena ypatinga akimirka
„Grafikos dizainerio darbą pradėjau dar labai jaunas, vos peržengęs dvidešimtmečio slenkstį. Tuo pačiu metu susipažinau su vokiečių režisieriumi Chistophu Schlingensiefu, kuris vėliau išgarsėjo ne tik ankstyvaisiais filmais, bet ir menine veikla bei performansais. Christophas paprašė manęs grafiškai apipavidalinti vieno iš pirmųjų filmų pavadinimą.
Tais laikais tokie filmai buvo sukami namų sąlygomis: nebuvo jokių profesionalų, kostiumų, makiažų ar rekvizito. Tiesiog susirinkdavo keli bičiuliai su kamera, apšvietimu ir mikrofonu. Net aktoriai filmavimo metu vilkėdavo savo drabužiais. Prie filmo kūrimo prisidėjau kaip kino aikštelės dekoruotojas, bet rūpinausi viskuo, netgi komponavau scenas filmavimui, neturėdamas jokios patirties.
Prisimenu vieną rudens rytą gimtajame Miulheime prie Rūro, kur buvo filmuojamas vilos eksterjeras, už jos plytėjo nepaprasto grožio parkas. Auksiniai lapai sukosi vėjyje, skaisčiai švietė saulė, buvo visai nešalta. Vėlavau. Pasistatęs automobilį, skubėjau per parką laikinos kino aikštelės link: mačiau savo komandą ir tą keistoką pagrindinę aktorę, ji šaukė iš visų plaučių, o aš nežinojau kodėl. Bendras vaizdas buvo itin kinematografiškas, mano venomis pulsavo adrenalinas ir susižavėjimas. Tą akimirką ir supratau, kad savo gyvenime netrokštu užsiimti niekuo kitu.“
Iš dvimatės erdvės į trimatį kino pasaulį
„Taigi, įsimylėjau kiną. Nors dar studijavau grafikos dizainą Diuseldorfe ir dirbau su reklamos agentūromis, nenustojau užsiimti kūryba su Christophu. Sužinojau apie dailės departamentą, scenos rekvizitą ir supratau, jog visada atsiras kino aikštelė, kurią reikės apipavidalinti, o joje – dizaino darbų, kuriuos reikės įgyvendinti. Negalėjau įsivaizduoti savęs už kameros ar dar blogiau – priešais ją, todėl natūraliai emigravau iš dvimatės erdvės į trimatį kino pasaulį.
Dirbdamas grafikos dizaineriu, daugiausia kūriau reklamas. Viskas, ką sumaketavau, buvo daugiau ar mažiau neįdomu. Galbūt pats procesas ir teikė malonumą, bet rezultatas... retai. Mane stipriai demotyvavo kiekvienos užduoties tikslas – parduoti. Tik kurdamas kiną iš tikrųjų įsijaučiu į turinį ir nekantriai laukiu bendro darbo rezultato. Kad ir ką mes konstruotume, projektuotume ar kurtume aikštelėje, viskas daroma siekiant sukurti kino filmą. Tai skamba kur kas žavingiau už su*iktas reklamas, ar ne?
Mėgau maketuoti ir piešti, o filmų gamybos procese tai ne mažiau svarbu nei reklamos versle. Jau tapęs kino dailės departamento profesionalu supratau, kad karjeros pradžioje išsiugdytas tikslumas, perfekcionizmas ir sugebėjimas dirbti su mažo mastelio formomis bei elementais lėmė nesudėtingą mano progresą iš milimetrinio dizaino į centimetrų ar metrų dydžio kūrinius.
Pradėjęs rekvizito dailininko darbą Kelne, nieko nenusimaniau apie įrankius ar bet kokius nagingumo reikalaujančius darbus. Pamenu, reikėjo įsigyti įrankių, nuvažiavau į įrenginių parduotuvę, vis stumdžiau pirkinių vežimėlį tarp lentynų ir nežinojau, kam koks įrankis skirtas. Žinoma, atpažinau plaktuką, bet… Nusprendžiau pirkti visus man įdomius įrankius – pirmą įrankių dėžę užpildžiau, neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką su jais daryti.
Vieni iš labiausiai jaudinančių užsiėmimų kino dailės departamente yra informacijos bei medžiagos rinkimas ir rekvizito paieška. Sakykime, kadrui yra reikalinga prikimšta gyvulio galva, tačiau tu nė neįsivaizduoji, kur tokią rasti, ar iš viso tokios egzistuoja. Taigi, sėdiesi prie stalo, padarai šimtą skambučių, kalbiesi su nepažįstamaisiais keistose pašiūrėse ir apsilankai vietose, į kurias savo noru nekeltum kojos. Jeigu reikia, aikštelėje atkurti kepyklą, jose teks praleisti nemažai laiko kepėjams iškamantinėti, išsiaiškinti, kas įprastai parduodama, kuo vienos rūšies duona ar pyragaičiai skiriasi nuo kitos. Kiekvienas dailės departamento komandos narys žino, kad nėra tokios temos, kurios ekspertu jam kada nors neteks tapti bent dienai.“
Švenčiausioji kino kūrėjų šeimyna
„Su režisieriumi Tomu Tykweriu susipažinome dirbdami filme „Žiemos miegas“. Tą filmą jis pradėjo filmuoti kažkur Bavarijos kalnuose. Aš tuo metu buvau gana užimtas, todėl darbo norėjau atsisakyti. Dėl finansinių priežasčių Bavarijoje planuota nufilmuoti tik eksterjero kadrus. Tomas užsimojo, baigęs filmavimus Bavarijoje, grįžti į Kelną ir užfiksuoti uždaroje erdvėje suprojektuotus interjerus. Įvertinęs savo galimybes, sutikau dalyvauti tik interjerų kūrimo procese. Kai visa komanda grįžo į kalnų, iškankinta šalčio, sniego ir košmariškų nutikimų, jau buvome pasiruošę. T. Tykweris pamatė mano darbo rezultatą ir mudu akimirksniu pamilome vienas kitą. Po to sutarėme niekada nebedirbti atskirai.
Tačiau dirbome. Po pusmečio paskambino Tomas ir pasiūlė prisidėti prie kito jo filmo „Bėk, Lola, bėk“. Deja, aš ir vėl buvau pernelyg užsiėmęs, kad sutikčiau. Tačiau Tomas nenusiminė: „Nieko, tai ne taip ir svarbu. Projektas tikrai mažas, net nežinau, ar jis kada nors pasieks kino teatrų ekranus, ar taip ir liks televizijos ribose. Mudu atsigriebsime vėliau.“ Filmas tapo tarptautiniu hitu, tai buvo nuostabu.
Tai, ką turiu su Tomu, yra reta: mudu panašiai suprantame pasaulį ir kuo ilgiau kartu dirbame, tuo dažniau pasitaiko situacijų, kuriose mums iš viso nebereikia kalbėtis. Dažniausiai aš ir Tomas susitinkame pirminėje projekto stadijoje, stengiamės iškristalizuoti ir suprasti, kas tame projekte mus iš tikrųjų domina, kokia to reikšmė, į kurią pusę kreipiame istorijos naratyvą ir kokia bus pagrindinė filmo mintis.
Tuomet aš grįžtu prie savo darbų, o Tomas – prie savųjų. Susitinkame dar porą kartų iki filmavimų pradžios aptarti progreso. Paskui Tomas aikštelėje pasirodo tik filmuoti. Manau, jis žino, kad viską padarysiu vos vos geriau, negu jis būtų tikėjęsis. Tokia darbo specifika – pasitikėjimo ir panašaus estetikos suvokimo rezultatas.“
Kelionė į trečiojo dešimtmečio Berlyną
„Apie serialo „Babilonas Berlynas“ kūrimą su Tomu pradėjome kalbėtis kur kas anksčiau, negu buvo paruoštas scenarijus. Norėjau suprasti, kodėl konkrečiai tai darome. Nusprendėme, kad itin svarbu ekrane atkurti šį Vokietijos istorijos laikotarpį: turime šimtus filmų apie ketvirtąjį dešimtmetį, tačiau trečiasis vokiečių kino kūrėjų beveik neatskleistas.
Tam, kad suvoktume Trečiąjį reichą, būtina suprasti, kas vyko Vokietijoje Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo. Nesiekiame mokyti žmones istorijos, tiesiog norėjome atkurti Berlyno gyventojų kasdienybę būtent tuo laikotarpiu, parodyti problemas, su kuriomis jiems tekdavo susidurti, ir vizualizuoti idėjas, kuriomis jie tikėjo. Tik įpusėję darbą suvokėme, koks nepaprastai įdomus ir reikšmingas iš tikrųjų buvo 20 amžiaus trečiasis dešimtmetis.
Serialo idėja susižavėjome ne todėl, kad tie laikai vadinti Vokietijos aukso amžiumi, mus sužavėjo žmonės. To meto miestas buvo apgyvendintas pirmosios kartos po karo, kuri turėjo iš naujo išrasti dviratį: pertvarkyti politikos, technologinės pažangos, kultūros bei meno sferas. Progreso sulaukta per labai trumpą laiką: tai buvo tarsi sprogimas, sukūręs chaosą. Klausimas išlieka tas pats: kaipgi toks modernus miestas, Vokietijos sostinė, iš užtikrintos pažangos kelio atsidūrė tamsiausioje duobėje žmonijos istorijoje?
Į serialo scenarijų ir personažų įsijautėme išvedę paralelę tarp tų dienų Berlyno ir Berlyno, kuriame gyvename šiandien. Parodydami trečiojo dešimtmečio stiliaus pastato eksterjerą ar klubo interjerą auditorijai, norėjome, jog ji susimaišytų ir užmirštų serialo laiko rėmus, galvodama, kad kadre galėtų būti ir praeitą savaitę Berlyne atidarytas naktinis klubas. Žinoma, galbūt tame klube ir nerastume ekstravagantiškos gyvai grojančios grupės, bet jame tikrai būtų didžėjus su nešiojamuoju kompiuteriu. Kitu atveju nelieka jokio skirtumo.
Negana to, supratome, kad šiuolaikinis berlyniečių gyvenimas tėra prosenelių gyvenimo atkartojimas. Naktiniai klubai, narkotikai, vakarėliai, nepriklausomi, laisvi žmonės ir viskas, ką galima įsivaizduoti, – tai prasidėjo tik dėl jų. Kaip mes gyvename šiandien, yra trečiajame dešimtmetyje įvykusių pokyčių rezultatas.“
Šachmatų prikėlimas naujam gyvenimui
„Niekada nežaidžiau šachmatais. Išmokau žaisti, nes dukrai reikėjo kompaniono. Ji mane ir išmokė. Net nepriminiau gero žaidėjo. Net ir dabar šachmatai man nieko nereiškia. Pradėjęs dirbti su serialu „Valdovės gambitas“, supratau, kad šioje istorijoje būtina atsiplėšti nuo šachmatų, nors jie – viena iš istorijos ašių.
Buvo svarbu kiekvieną šachmatų čempionatą perteikti skirtingai ir įtraukiamai, sugalvoti, kaip transformuoti žaidimą iš regioninio lygmens į aukščiausią nacionalinį standartą. Šis serialas niekuomet nebuvo apie šachmatus. Jis – apie pagrindinės veikėjos vietos šioje planetoje paieškas. Skaitydamas novelę, kuria paremtas serialas, prisiminiau pagrindinį veikėją iš kito savo projekto „Kvepalai: vieno žudiko istorija“.
Žanas Baptistas Grenujis buvo toks pat užmirštas vaikas kaip Betė (red. past. „Valdovės gambito“ pagrindinė veikėja), juo niekas nesirūpino, nepadėjo dorotis su gyvenimiškomis problemomis ir neišugdė pagrindinių žmonijos vertybių. Jis buvo prarasta siela su neįtikėtinu talentu, kurį galėjo panaudoti ryšiui su pasauliu sukurti. Tačiau „Kvepalų“ personažas suklydo: pats to nesuprasdamas, iš lėto virto monstru. Betė buvo panašių aplinkybių ir problemų auka, tačiau sėkmingai pasiekė savo tikslą.
Serialo „Valdovės gambitas“ kūrimas niekuo nesiskyrė nuo kitų projektų. Ruošdamas bet kurią patalpą filmavimui, vadovavausi pasitvirtinusia charakterizavimo sistema, klausiau savęs ir komandos, kokioje situacijoje esame, ką norime pasiekti vienu ar kitu vizualiu sprendimu, ką juo tvirtiname, darydami būtent tokį, o ne kitokį pasirinkimą, kokią įtaką jis turės įvykių sekai ar personažui. Tai atsispindi kiekvienoje parinktoje spalvoje, rašte, audinio tekstūroje ar puošybos elemente. Renkuosi susitelkti į reikšmę, psichologines priežastis, o ne grynai į estetinį jausmą. Niekada nedažysiu kambario raudonai, jeigu ši spalva neturi įtakos scenarijui.
Ironiška, bet šis serialas yra nuobodokas. Pagrindinė veikėja tuos pačius veiksmus atlieka vis iš naujo. Įprastai istorijoje yra veikėjas, kuris kur nors keliauja, jam kas nors nutinka, vėliau – dar kas nors. „Valdovės gambito“ serijose kartojamas kelionių motyvas nesikeičia: ji įlipa į lėktuvą, įsiregistruoja į viešbutį, eina į čempionato varžybas. Tuomet – kitas lėktuvas, kitas viešbutis, kitos varžybos. Šis atsikartojantis elementas įkvėpė sukurti kažką ypatingo, neįprasto ir reikšmingo. Iš tikrųjų visa Betės kelionė tik padeda jai suartėti su pasauliu. Kiekvienas čempionatas, kiekvienos svarbios varžybos jai yra simboliškos ir skirtingos.
Kartais aplinkybės primena mūšį, o kartais – meilės romaną. Viename interviu serialo režisierius Scottas Frankas pasakė, kad jam buvo svarbu atsiplėšti nuo įprasto filmo apie sportą žanro, nes šie yra tik apie laimėjimą arba varžymąsi tarpusavyje. Tačiau šiame seriale viskas sukasi ne apie tai, o apie susidūrimus su kitoje lentos pusėje sėdinčiais oponentais.
Betei dalyvaujant čempionate Meksikoje, jos priešininkas buvo ribotos pasaulėžiūros dvylikametis genijus iš Rusijos, kuriam rūpėjo tik laimėti žaidimą ir po dvejų metų tapti geriausiu pasaulio žaidėju. Paklaustas, kuo užsiims toks tapęs, berniukas nutilo ir sumišo, net iki galo nesupratęs klausimo. Tokios akistatos juk kur kas įdomesnės negu pats žaidimas, ar ne?“
Eilinis darbas, pelnęs pasaulinį pripažinimą
„Kai mūsų komandai pasiūlė prisidėti prie serialo „Valdovės gambitas“ kūrimo, buvome nebaigę filmuoti paskutinio serialo „Babilonas Berlynas“ sezono. Pagal pateiktą tvarkaraštį buvo numatyta, kad turėtume imtis darbo. Komanda ir aš pats buvome pervargę ir išsisėmę, svarstėme atsisakyti pasiūlymo. Bet man labai patiko novelė ir serialo idėja, todėl su jo kūrėjais sutarėme perdėlioti tvarkaraštį, pagal kurį turėtume laiko ne tik užbaigti savo projektą, bet ir tris savaites pailsėti. Tada komanda tik atsiduso sakydama: „O Dieve, dar vienas.“
Pradžioje taip ir buvo: atlikome dar vieną darbą iš daugelio. Bet kuris projektas turi savus apribojimus, taigi turėjome paisyti laiko, tvarkaraščio ir biudžeto rėmų. Tačiau mūsų biudžetas nebuvo mažas, todėl leidome sau daugiau nei įpratę ir sukūrėme kažką nepaprasto. Ko gero, kino aikštelėje esu atkūręs kiekvieną 20 amžiaus dešimtmetį, dėl to siekiau bent trumpam atsiriboti nuo trečiojo dešimtmečio. Tačiau nekantravau padirbėti su amerikiečiais ir patyrinėti pagrindinės veikėjos pasakojimą ir sąmonę.
Nežinau, koks yra skirtumas tarp šio ir ankstesnių mano projektų. Esu pratęs sulaukti komplimentų už padarytą darbą, tačiau iki šiol nesu buvęs taip išgirtas kaip po „Valdovės gambito“ premjeros. Net „Babilonas Berlynas“ nebuvo taip šiltai įvertintas. Kas buvo kitaip šįkart? Gal serialas pritraukė tokią fenomenalią reakciją todėl, kad visas scenarijus yra kontempliatyvaus pobūdžio: jis palieka auditorijai laiko ir erdvės apsižvalgyti aplink. Naratyvas perteikia Betės pasaulėžiūrą, taigi žiūrovas yra svarbus dalyvis, turintis galimybę kiekvieną įvykį ar vietą pamatyti jos akimis, išgyventi drauge su ja.“
Keliautojo laiku užrašai
„Prieš keletą metų su kino dailininkais sugalvojome, kad esame vieninteliai tikrieji keliautojai laiku. Sukuriame aplinkybes kelionėms laiku, nors tai ir daroma dirbtinai. Prisimenu tą akimirką, kai tik baigėme kurti didelės apsipirkinėjimo gatvės sceną Barselonos centre filmui „Kvepalai: vieno žudiko istorija“. Iki įranga ginkluotai komandai užimant aikštelę, prieš mane nusidriekė tobula scena su statistais, arkliais, karietomis. Akimirką net patikėjau tuo, ką mačiau: nieko nebuvo netikro, neteisingo, erzinančio ar padėto ne vienoje. Supratau persikėlęs į 18 amžiaus Paryžių.
Momentai kaip šis intriguoja ir jaudina. Žinoma, istorikai tokias scenas atkurtų daug tiksliau. Suprantu, kad trūksta gelmės, scenos paviršutiniškos, dirbtinės, tačiau trumpam jos tampa realios. Tokia yra mano keliavimo laiku instrukcija. Tiesą sakant, šiandien pat sutikčiau mirti, jeigu prieš tai galėčiau persikelti laiku į trečiojo dešimtmečio Berlyną, bent dieną pasivaikščioti jo gatvėmis ir pamatyti, kaip tuo metu jis atrodė iš tikrųjų.“
