Kultūra

2021.01.25 15:08

Pasirodė nauja Norvegijoje gyvenančios rašytojos Mataitytės knyga: kaip fantazijos vaisius paveikia realius gyvenimus

Lina Baltrukonienė2021.01.25 15:08

Neseniai pasirodė nauja Rūtos Mataitytės knyga „Pavogtas dienoraštis“. Tai šeštas rašytojos romanas, pats storiausias iš visų iki šiol išleistų ir, ko gero, rašytas ilgiausiai – net penkerius metus.

Jame susipynė dvi gyvenimo istorijos – Gundos, kurią jau pažįstame iš romano „Gunda“, ir jos dukros Gerdos. Šioje knygoje matome, kaip Gunda, jau gyvenanti Danijoje, atradusi savyje naujų talentų, ima grimzti į letargą ir iš jo pakyla, padedama jai neabejingų vyrų, o Gerda tik pradeda savo savarankišką gyvenimo kelionę, skrajoja, ieško ir atranda. Kaip ir kituose R. Mataitytės romanuose, čia išlieka svarbios šeimos, meilės, savo kelio ieškojimo bei savęs nugalėjimo temos. Taip pat stipri yra motinos ir dukros linija bei tėvo ir vyro vaidmens aspektas.

Kalbamės šaltą žiemos dieną Oslo priemiestyje per ekrano atstumą ir nutolusios tiek nuo mudviejų gimtojo Vilniaus, tiek nuo romane aprašomos Danijos ir net galimybės ten nukeliauti gerai pažįstamu Oslo gyventojams būdu – keltu, kuriuo ne kartą plaukia ir Gunda. 2020-ieji R. Mataitytei buvo darbingi ir rezultatyvūs metai – įgytas vertėjos diplomas universitete ir po gerokos pertraukos pasirodžiusi nauja knyga. Rašytoja grįžo į savo skaitytojams pažįstamą ir mėgstamą vagą, iš kurios buvo kiek išsukusi romane „T(r)ojus“.

Net ir viršelio koloritas (vienintelė juoda Rūtos knyga šviesių spalvų linijoje) išduoda, kad „T(r)ojus“ yra kitoks romanas, taip, beje, ir parašyta ant viršelio. Pati autorė „T(r)ojaus“ neįtrauktų į moteriško romano kategoriją, nors kiti jos kūriniai, Rūtos manymu, būtent tokie ir yra. Moteriška literatūra R. Mataitytei yra visų pirma apibrėžiama pagrindine tema ir pagrindiniu veikėju. Jei pasakojama moters istorija ir pateikiama moteriška perspektyva – tai moteriška literatūra. Žinoma, turi reikšmės ir autoriaus lytis, nes moteriai lengviau perteikti moterišką požiūrį, tačiau nebūtinai, juk, pavyzdžiui, „Ana Karenina“ irgi yra moteriškas romanas.

Labai įdomu, anot pačios autorės, kokį skaitytoją susiras naujoji knyga. Po ankstesnių romanų autorę pasiekė skaitytojų žinutės apie tai, kad, pavyzdžiui, „Svajonė apie sniegą“ padėjo atsitiesti po skausmingos ligos, o „Gunda“ išgelbėjo santuoką. Ar nenuostabu, kai fantazijos ir kūrybos vaisius realiai paveikia žmonių gyvenimus, tampa terapija? Autorę tai labai džiugina, tačiau pačiai Rūtai rašymas nėra terapija. Tai – malonumas ir privilegija, suteikianti džiaugsmo, išbandymų, duobių ir pakilimų, kartais kankinanti, bet labiausiai praturtinanti ir įtraukianti kelionė.

Bėganti maratonus ir kopianti į kalnus Rūta fizinį aktyvumą prilygina judėjimui į priekį, pačiam gyvenimui. Jei nėra judėjimo, prasideda ne tik stagnacija, bet ir degradacija. Panašiai nutinka romano herojai Gundai, jos gyvenimas netenka judesio ir greičio, praranda tikslą ir pamažu virsta į liūną, kuriame tuštumą užpildo vynas, apatija ir, kaip pati autorė įvardija, letargas. Alkoholizmo tema atskleista subtiliai per tuštumos, pasibaisėjimo savimi ir slystančio iš rankų noro judėti prizmę.

Kaip Gunda ištraukia save iš pelkės, vėl atranda džiaugsmą bei suranda savo vietą po saule, iš esmės ir pasakoja „Pavogto dienoraščio“ siužetas, tačiau moters likimas nėra vienintelė tema – antra siužetinė linija pasakoja mišrios šeimos vaiko, dvigubos tapatybės merginos Gerdos gyvenimą vos baigus vidurinę mokyklą. Gerda, kaip ir jos motina Gunda, ieško savęs. Jai reikia perprasti savo tapatybę, tiek lietuviškąsias šaknis, tiek ir iš tėvo atsineštą danišką kultūros pusę, o taip pat išsirinkti savo kelią.

Bene visose R. Mataitytės knygose matome vyro ir tėvo figūrą, be galo kantrų, prisitaikantį ir besąlygiškai priimantį savo mylimą moterį ir vaikus žmogų. Nuspėjantį kito ir paneigiantį savo poreikius, užgniaužiantį savo norus vyrą rašytoja piešia šviesiomis spalvomis. „Toks vyras ir tėvas yra vizija, kaip norėčiau, kad būtų. Nežinau, ar tokių iš tikrųjų būna, ar gali būti. Moteriai ir mamai leidžiu savo knygose daugiau, o štai vyrą ir tėvą, matyt, idealizuoju. Tai nėra iš Norvegijos realybės paimtas paveikslas, tai tobulybės ilgesys, siekiamybė“, – sako rašytoja.

R. Mataitytei nebūdingas karštas dramatizavimas, jos veikėjai veikiau santūrūs, skausmą ir kančią pasitinkantys lyg neišvengiamą gyvenimo dalį, jos nevengia, nestumia, o tiesiog brenda lyg į šniokščiančią kalnų upę, siekdami kito kranto. Gal atšiaurus Norvegijos kalnų klimatas ir susiturėti skatinanti norvegų kultūra taip išmokė žiūrėti į sunkumus? Pati autorė mano, kad požiūris susiformavo vaikystėje, tėvų namuose, ir pamini, kad iš visų skaitytojų jos kūrinius geriausiai suprantanti sesė, kuri gyvenimą mato labai panašiai kaip Rūta.

Gyvenimo gijos supintos iš palaimos ir kančios, džiaugsmo ir skausmo, santūrumo ir drastiškų poelgių, pakilimų ir praradimų, tačiau jos yra stebimos ramia kūrėjo akimi, tvirtai laikant siužeto rėmus. Taip pat ramiai žiūrima į žmogaus kūną, nuogumą, seksą. Įdomu, kad nusirengę šios kūrėjos veikėjai ne panyra į erotizmą, bet stoja vienas prieš kitą (ir skaitytoją) savo natūralia žmogiška esybe.

Kūnas, toks svarbus ir puoselėjamas, yra nesureikšminamas panašiai kaip sporte, medicinoje ar šokyje. Nuogas kūnas, prisilietimas yra priemonė, išraiška, bet jokiu būdu ne gėdingas ar slėptinas. Ar pati rašytoja irgi yra tokia laisva ir nesuvaržyta? R. Mataitytė atsako, kad tai siekiamybė, tačiau būtų nuostabu, jei nuogumas būtų žmogui toks natūralus ir paprastas, koks tampa į kalnus kopiantiems „Pavogto dienoraščio“ veikėjams.

Ar daug romanuose savęs pačios ir artimiausių žmonių? Rašytoja jau yra minėjusi, kad jos močiutė kai kuriais aspektais apsigyveno net keliuose jos romanuose, taip pat ir paskutiniame, tačiau ji neaprašinėjanti nei savęs, nei savo vaikų. „Žinoma, kūryboje figūruoja mano realiai išgyventos patirtys, išgirsti pastebėjimai, žmonių poelgiai ar požiūriai, tačiau tik antraeiliai knygų veikėjai gali turėti savo prototipus, o pagrindinius herojus visada sukuriu pati.“

Be to, autorė pripažįsta, kad jos kuriamas pasaulis laikosi ant jos pačios vertybių, kurių esminė, ko gero, yra šeima. Ne, ne meilė. Meilė yra svarbiausia, ji apgaubia ir apima viską, tačiau Rūtos knygos nėra apie meilę, jos apie gyvenimą, kuriame daug meilės. O kada laukti naujos knygos? Rūta pasakoja, kad 2021-uosius pasitiko lyg ir be jokių konkrečių užmojų. 2020 m. gimė penkerius metus brandintas vaisius – naujas romanas, tačiau šiuo metu dar tik sklando kelios idėjos.

„Patirtis rodo, kad rašymo labiausiai ilgiuosi vos pabaigusi rašyti. Panašiai yra su kalnais. Vos grįžus noras vėl kopti būna labai karštas, tačiau, bėgant laikui, šiek tiek atvėsta. Rašydama irgi įsijaučiu, o pauzės aušina idėjas, keli romanai nutrūko būtent tuomet, kai teko padaryti pertrauką, o kai kurie net ir nenugulė ant popieriaus, nes pauzė nuo idėjos gimimo iki galimybės rašyti pasirodė esanti per ilga. Šiuo metu labiausiai laukiu skaitytojų atsiliepimų, reakcijų ir žinau, kad jie labai įkvepia naujam procesui“, – sako rašytoja.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.