Kultūra

2021.01.24 14:45

Knygoje suaugusiesiems – kitoks žvilgsnis į Vilniaus legendą ir supratimas, kad atsakomybė nėra nelaisvė

sostinės gimtadienio išvakarės
LRT.lt2021.01.24 14:45

Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Solveigos Masteikaitės ir Skirmantos Jakaitės suaugusiesiems skirta knyga „Įstabusis Vilniaus miestas“ („Aukso žuvys“, 2020), kurioje autorės novatoriškai interpretuoja Vilniaus įkūrimo legendą, kelia filosofinius klausimus šiuolaikiniam žmogui, siūlo naują mąstymo ir kalbėjimo būdą.

Tai jau trečias bendras S. Jakaitės ir S. Masteikaitės kūrinys. 2013 metais sukurtas animacinis filmas „Neeuklidinė geometrija“ laimėjo „Sidabrinę gervę“ ir tarptautinius apdovanojimus Vokietijoje, Japonijoje, Latvijoje. 2015-aisiais išleista novelių knyga vaikams „Lėti ir tylūs dalykėliai“ išrinkta gražiausia 2016 metų knyga vaikams ir jaunimui bei apdovanota Domicelės Tarabildienės vardo premija už gražiausias iliustracijas.

Paviljono knygų savaitgalis 2020. Skirmantos Jakaitės, Solveigos Masteikaitės knygos „Įstabusis Vilniaus miestas“ pristatymas

Pokalbis su knygos autorėmis.

– Kokia pagrindinė knygos „Įstabusis Vilniaus miestas“ tema?

Solveiga Masteikaitė: Į šį klausimą atsakyti sunku, nes aš rašau ne temomis. Bet keli knygą skaitę žmonės paminėjo sutarties temą. Knygoje yra tokios eilutės: „Laisvė vykdyti sutartį, o ne laisvė sutarties nevykdyti – tame yra Kažkas Tokio, jaučiat?“ Sutarties tema man yra apie buvimą žmogumi tarp kitų žmonių, gyvūnų, medžių, paslaptingų būtybių, apie bendrabūvį, savęs sumažinimą, patraukimą į šalį dėl kitų.

Ši tema tiesiogiai susijusi su mūsų laimės, gyvenimo pilnatvės jausmu. Vaikystėje visi žinome, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra draugauti, mylėti. Bet vėliau augdami mes iš visų pusių gauname informacijos, kad svarbesni yra kiti dalykai, pavyzdžiui, išmokti greitai bėgti arba gerai pasislėpti, arba ką nors pasiekti, nuveikti, kuo nors tapti, ką nors įgyti ir taip toliau.


O didžiausia, lemtinga mąstymo klaida įvyksta tuomet, kai imame manyti, kad atsakomybė arba sutartis su kitais mus suvaržo, apriboja, daro nelaisvus. Mano manymu, yra atvirkščiai – tai ne atima, o duoda, suteikia gyvenimui spalvų ir gylio.

Skirmanta Jakaitė: Kai galvoju, kas man knygoje svarbiausia, iškyla buvimas kartu lygiomis sąlygomis. Čia svarbiausia tema.

– Skirmanta, kuri teksto vieta labiausiai sujaudino kuriant iliustracijas?

Skirmanta Jakaitė: Virpulį kelia tekstas apie gyvūnus ir mišką, o paslaptingiausia – Mergelė Meška.

– Solveiga, o koks buvo įspūdis pamačius iliustracijas?

Solveiga Masteikaitė: Pačios iliustracijos yra tik maža dalis to, kas man jose patinka. Be jokios abejonės, jos puikios, meistriškos, subtilios, jautrios ir jausmingos, o kartu lakoniškos ir tikslios. Bet nuostabiausia tai, kaip jos bendrauja su tekstu: kiekviena iliustracija gali būti savarankiškas paveikslas, kurį pasikabini ir nieko netrūksta, o kartu su tekstu jos – nedalomas vienis. Tai man apskritai idealus, tobulas santykis – kai du savarankiški, autonomiški elementai susitinka viename glėbyje ir tarsi šoka, kiekvienas atskirai ir abu kartu vienu metu.

– Dėmesį traukia daugybė veikėjų. Kuris kiekvienai jūsų artimiausias?

Solveiga Masteikaitė: Norisi papasakoti apie Mergelę. Knygos tekstą parašiau vienu ypu. Padėjau tašką ir perskaičiau. Ir pajutau, kad kažko trūksta. Kažkokia tuštuma, skylė, kažko nėra. Tada pirmą kartą perskaičiau tikrąją Vilniaus legendą, nes iki tol buvau ją tik prabėgomis girdėjusi. Ir supratau, kad ten buvo Mergelė. Ji tokia slapta, baikšti, drovi, nekalta, bet jei gerai įsižiūri, apie ją galima ką nors pasakyti, pabandyti spėti.

Ji turi du veidus: Mergelės ir Meškos. Mergelės veidas pritinka miesto gyvenimui: važinėti troleibusais, eiti į gatvę, biurą, netgi šeimoje gali būti atidengusi tik savo mergeliškąjį veidą, nes meškos veidas kasdienybėje gąsdina. Meškos dalis galbūt yra apie nepažinią, paslėptą, chaotiškąją mūsų pusę, apie tai, kas yra iki pačios pradžios, kol dar nieko nėra, apie ką neįmanoma nei kalbėti, nei mąstyti, bet apie ką turime labai aiškią nuojautą, patį giliausią žinojimą. Tai apie pasiaukojimą ir kompromisą slėpti savo meškiškąjį veidą ir atidengti Mergelės.

Skirmanta Jakaitė: Man patraukliausi du veikėjai, Sutarties sudarytojai – mažiausias gyvulėlis ir bailiausias Gediminavičius.

– Knygos temos ir personažai neapibrėžti, pasakojama abstrakčiais vaizdiniais. Ar toks ir buvo tikslas?

Solveiga Masteikaitė: Tikslo aš nežinau. Aš tiesiog pakliūvu į erdvę, šiuo atveju į milžinišką girią su milijonų milijonais medžių ir pačių įvairiausių uodeguotų, kailiuotų, raguotų gyvūnų. Vaikštau ten ir žiūriu, kur užkliūva žvilgsnis. Stebiu, kur mane tai nuveda, daugiau intuityviai. Kai pabaigiu, perskaitau ir žiūriu, kas scenoje šį kartą pasirodė, kokiu rakursu, kokiu gyliu.

Skirmanta Jakaitė: Mano tikslas buvo išvengti per didelio konkretizavimo, sąmoningai stengiausi dėti kuo mažiau konkrečių detalių, nes esu tikra, kad mažiau yra daugiau: kuo mažiau parodyta, tuo daugiau gali pamatyti savo viduje, vaizduotėje. Nenorėjau, kad iliustracijos tiesiogiai atkartotų tekstą ar būtų alternatyvi istorija, todėl bandžiau perteikti abstrahuotą jausmą.

– Knygoje paliekama daug erdvės pačiam skaitytojui interpretuoti tekstą ir piešinius, ar ne?

Solveiga Masteikaitė: Aš tikiuosi, kad palikta erdvės kiekvienam surasti asmeninį santykį su Vilniumi ir jo istorija, legenda.

Skirmanta Jakaitė: Ir pamatyti Vilniaus legendą, nes iki tol nebuvau apie ją susimąsčiusi: tiesiog žinai nuo vaikystės ir detaliau negalvoji. Man pačiai buvo atradimas ir malonus patyrimas žiūrėti iš visų pusių, gilintis.

– Kam skirta knyga „Įstabusis Vilniaus miestas“ – suaugusiesiems ar vaikams?

Solveiga Masteikaitė: Aš rašiau suaugusiesiems.

Skirmanta Jakaitė: Pridursiu, kad legendos, padavimai, pasakos, fantastinės istorijos nėra tik vaikams – suaugusieji irgi mėgsta tai skaityti.

– Knyga dvikalbė – lietuvių ir anglų kalba. Kodėl?

Solveiga Masteikaitė: Nuo pat pradžių buvome sugalvojusios, kad knyga bus dvikalbė. Keliaudama pastebėjau, kad užsienyje ieškant lauktuvių, dovanų pasirinkimas yra skurdus. Norisi ko nors įsimintino, kad liktų įspūdis apie šalį ar miestą, būtų nestandartiška ir neformalu.

Skirmanta Jakaitė: Mūsų istorija lokali. Jei esi kitakalbis, turi nedidelę galimybę susipažinti ir arčiau prisiliesti prie nišinių dalykų. Vertimas suteikia galimybę perskaityti suprantama kalba tai, kas tau svetima, nepažįstama, negirdėta.

– Jei kas nors klaustų, kodėl turėčiau šią knygą skaityti, ką pačios norėtumėte apie šią knygą pasakyti, kaip ją apibūdintumėte?

Solveiga Masteikaitė: Aš sakyčiau: „Atsiversk, paskaityk vieną du sakinius ir pažiūrėk, ar tau įdomu.“ Aš nesu suinteresuota, kad būtinai visi ją perskaitytų.

Skirmanta Jakaitė: Kai draugai klausia, ar čia istorinė knyga, atsakau, kad tai meninė poetinė Vilniaus legendos interpretacija.

– Kokią Vilniaus vietą jūs pačios labiausiai mėgstate?

Skirmanta Jakaitė: Belmonto mišką. Aplink Vilnių daug laukinės gamtos. Labai gražus miesto bruožas.

Solveiga Masteikaitė: Mėgstamiausia vieta turbūt ten, kur kasdien būnu, vaikštau su šunimi, – Žvėrynas.

– Kas kasdienybėje jums įstabu, kas kelia nuostabą?

Solveiga Masteikaitė: Man įstabus pats gyvenimas. Kas apskritai čia vyksta. Jau daug metų užsiimu gyvenimo fenomeno tyrinėjimu. Ką atrandu, išbandau – kalbuosi, dalijuosi su kitais. O svarbiausi ir daugiausia džiaugsmo teikiantys dalykai kasdienybėje man yra atviri santykiai su artimais žmonėmis ir saviraiška, kūryba.

Skirmanta Jakaitė: Šiuo metu mane dominančios temos – laikas, laukimas, nerimas.

Parengta pagal autorių interviu „Paviljono“ knygų savaitgalyje ir LRT KLASIKOS laidoje „Ryto Allegro“