Kultūra

2021.01.19 19:30

Vytautas Bikulčius. Mirties akivaizdoje – Nobelio literatūros premijos laureato romanas ir vidinis getas

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.01.19 19:30

Taip sutapo, kad dvi knygos, apie kurias šiandien kalbėsime, vaizduoja personažus, atsidūrusius mirties akivaizdoje, ir būtent ta akistata su mirtimi tampa išeities tašku ne tik jų pačių, bet ir skaitytojų apmąstymams.

Nobelio literatūros premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romanas „Jėzaus mirtis“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, leidykla „Sofoklis“) užbaigia trilogiją, pradėtą romanais „Jėzaus vaikystė“ ir „Jėzaus mokyklos metai“ (juos abu irgi vertė minėta vertėja ir išleido ta pati leidykla atitinkamai 2014 ir 2017 metais).


Paskutinio trilogijos romano centre – tas pats berniukas Dovydas, tik dabar jis jau dešimtmetis. Jis ir toliau lanko šokio pamokas, su kitais berniūkščiais žaidžia futbolą ir dar nė nenujaučia, kad su šiuo žaidimu susijęs įvykis nulems jo tolesnį gyvenimą.

Kad ir kaip Simonas ir Inesa rūpinasi ir stengiasi auklėti Dovydą, jis žino, kad jie nėra jo tėvai, ir lieka ištikimas sau, kai ne tik pasisiūlo žaisti futbolą našlaičių prieglaudos komandoje, bet ir nutaria apsigyventi joje, nors šiuo poelgiu ir sukelia globėjams nepasitenkinimą.

Vis dėlto globėjai bando prisitaikyti prie Dovydo, stengiasi jam išsakyti tokias gyvenimo tiesas, kurios turėtų lemti jo elgesį, jo žvilgsnį į pasaulį. Bet mes matome, kad čia susiduria tradicinis požiūris, kurį pateikia globėjai, ir netradicinis, poetinės prigimties požiūris, kurį pristato globotinis. Pastarojo samprotavimus lemia jo pats mėgstamiausias romanas – vaikams pritaikytas Cervanteso „Don Kichotas“, kurį jis moka mintinai, ir tai yra vienintelė knyga, kurią jis skaito.

Kaip čia neprisiminsi Fiodoro Dostojevskio personažo kunigaikščio Myškino, kuris, paklaustas, ką atsakytų, jei Dievas paklaustų, ką žmonės suprato apie gyvenimą Žemėje, tarė, kad paduotų jam tik „Don Kichotą“ ir nieko nebesakytų. Neatsitiktinai papildydamas šio romano istoriją berniukas kitiems susirinkusiems vaikams dėsto savo pasakojimą, o jo klausosi net ir sanitaras Dmitrijus, nužudęs Dovydo mokytoją, bet pripažintas nepakaltinamu. Tačiau jis jaučia, kad Dovydas yra nepaprastas vaikas, kuris turi savo paslaptį.

Šitaip pamažu išryškėja, kad šis romanas turi parabolės bruožų. Skaitytojas jau nuo pat pirmų puslapių stengiasi išsiaiškinti, kaip kūrinys susijęs su Jėzaus mirtimi. Tačiau ta sąsaja yra netiesioginė, nors tekste ir galime rasti užuominų į Bibliją. Už konkretaus pasakojimo slypi antrasis – apibendrinantis – planas, kuris leidžia įsigilinti į romano problemas.

Tiesa, kartais Dovydas prabyla lyg Mažasis princas iš A. de Saint-Éxupéry to paties pavadinimo kūrinio, t. y. už jo sakomų tiesų išryškėja tam tikras apibendrinimas. Tą kito pasaulio nuojautą turi ir Dmitrijus, į kurį Simonas žiūri tradicine prasme kaip į nusikaltėlį, tačiau sanitaro elgesys ir Dovydo žodžiai apie jį liudija, kad jis negali būti pasmerktas už savo nusikaltimą visiems laikams, kad jis iš tikrųjų gali pasikeisti. To negali suvokti Simonas, nes jis visur vadovaujasi įprasto gyvenimo taisyklėmis.

Pakirstas keistos ligos, Dovydas nujaučia ir savo mirtį, jam tiesiog knieti išsiaiškinti, ar yra ir koks yra gyvenimas po mirties. Nors Simonas bando jam paaiškinti, jam vėl kliudo tradicinis požiūris, o Dovydas sugeba nustebinti visai kitokia mirties samprata.

Dar viena svarbi sąsaja, jungianti Dovydą su Biblija, yra ta, kad jis neša su savimi žinią, kurią, beje, nujaučia ir Dmitrijus. Tik jau po Dovydo mirties Simonas, padedamas berniuko slaugės, išsiaiškina, kad Dovydo nešama žinia buvo drąsa pavojaus akivaizdoje. Tiesa, Simonas ieško raštiško įrodymo, bet iš bibliotekos paimtame „Don Kichoto“ tomelio gale randa tik dviejų svetimų vaikų atsiliepimus apie kūrinį, liudijančius, kad Dovydas sugebėjo įžvelgti ne tiesmukišką, o filosofinę romano prasmę.

Nepaprastai skaidrus, kupinas šviesos romanas su filosofine potekste, įsiliejantis į visą trilogiją ir atveriantis jos prasmių naujus klodus.

Santiago H. Amigorenos, argentiniečių kino režisieriaus, rašytojo, gyvenančio Prancūzijoje ir rašančio prancūziškai, autobiografinis romanas „Vidinis getas“ (iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė, leidykla „Alma littera“) nukelia skaitytoją į tolimąją Argentiną, į kurią pagrindinis romano herojus Visentė Rozenbergas, norėdamas išsivaduoti iš motinos globos, atvyko dar 1928 metais, tačiau kūrinio veiksmas prasideda 1940-ųjų rudenį.

Atrodo, kad gyvenimas nežada jokių netikėtumų Visentei, nes jis turi puikią žmoną Rozitą, tris vaikus, pragyvenimą jam užtikrina baldų parduotuvė, kuriai produkciją tiekia uošvis. Jis randa laiko pabendrauti ir su savo bičiuliais Arieliu ir Samiu, su kuriais drauge atvyko iš Europos į Argentiną.

Laikraščiai atneša iš Europos vis labiau nerimą keliančių naujienų, kuriose aptariama žydų padėtis. Yra ko susirūpinti ir Visentei, nes Varšuvoje liko jo motina su vyresniuoju broliu ir seserimi. Jis ima apgailestauti, kad nesugebėjo įtikinti motinos persikelti į Argentiną. Jam ima neduoti ramybės ir tapatybės klausimas. Nes iki šiol jis net buvo užmiršęs, kad yra žydas, nes laikė save pirmiausia lenku, po to dėl meilės Vokietijai ir vokiečių poetams galėjo pripažinti save vokiečiu, Argentinoje, savaime suprantama, – argentiniečiu. Jam keista, kad vokiečiai siekia įrodyti, jog jis galįs būti tik žydas.

Neviltį dar labiau sustiprina motinos laiškas, iš kurio jis sužino, kad motina gavo parduoti papuošalus ir kailinius, nes jai svarbiausia rasti, kuo prasimaitinti. Jam net į galvą netelpa tokia mintis, kad motina galėtų mirti badu. Jį paguodžia tik ta naujiena, kuri skelbia, jog motina išvengė buto konfiskacijos, nes jis nepateko į geto teritoriją.

Tuo metu laikraščiai pamažu skelbia dar kraupesnes naujienas. Visentė sužino, kad vokiečiai Lenkijoje nužudė 700 tūkstančių žydų. Jį pasiekia dar liūdnesnis motinos laiškas, pranešantis, kad vokiečiai su jais elgiasi kaip su gyvuliais, žmonės miršta badu, vyresnysis brolis nieko nebegali uždirbti, nes žmonės nebeturi pinigų.

Visi šie įvykiai pakeičia ir Visentės elgesį. Jis paprasčiausiai užsidaro savyje, bandydamas visas nelaimes įveikti tyla. Jo pakitusį elgesį pastebi draugai, tačiau dėl to labiausiai tenka išgyventi jo žmonai ir vaikams, nes jis tarsi gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, o ne šeimoje, kuri tiesiog troško bendrauti. Kitaip tariant, jis susikuria vidinį getą, kuriame kankina save panašiai, kaip motina kankinasi Varšuvoje.

Tokia padėtis tampa akstinu apsvarstyti ir vokiečių žvėrišką galutinį sprendimą, kuriuo jie įvardijo šiandien gerai žinomą reiškinį – Holokaustą, arba Šoa. Autorius atidžiai analizuoja abi sąvokas ir prieina išvadą, kad tikslesnė sąvoka yra Šoa, nes ja pabrėžiamas sunaikinimas, o Holokauste slypi aukojimo motyvas.

Po paskutinio motinos laiško, kurio Visentė net nerodo Rozitai ir iš kurio išaiškėja, kad motina dėl bado jau atsidūrė ant mirties slenksčio, jis praktiškai užsisklendžia savyje, vengia namų, lažybose pralošia uždirbtus pinigus. Vienintelė viltis, praskaidrinusi gyvenimą, buvo ta, kad jis sužino iš laikraščių apie Varšuvos sukilimą, tikėdamasis, kad pasikeis ir motinos gyvenimas. Tačiau ir ši viltis greit užgęsta... Ir Visentė, nematydamas kitos išeities, žengia mirties link, tačiau nuo šio žingsnio jį išgelbsti Rozita, pranešdama netikėtą naujieną...

Romano epiloge sužinome, kad autobiografinio romano autorius – Visentės vaikaitis, kuris yra įsitikinęs, jog tyla negali nuslėpti nelaimių ir nusikaltimų. Priešingai, kaip tik žodžiai privalo įvardyti visas kančias ir juos patyrusius žmones...

Glaustas, tiesiog skrupulingai tikslus, be perstojo didinantis įtampą romanas, atskleidžiantis situaciją, kai žmonija stumte stumiama į pragarą, kurio liepsnos negailestingai niokoja ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą.

Vytauto Bikulčiaus knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: