Kultūra

2021.01.16 20:57

Agnė Narušytė. Laisvė turi turėti ribas: Sausio 13-osios „déjà vu“ Kapitolijuje?

Agnė Narušytė, menotyrininkė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.01.16 20:57

Pastarąsias savaites mintimis dažnokai persikeliu už Atlanto. Jų dabartis netikėtai susisaisto su mūsų praeitimi ir kuria bendrą ateitį. Štai Kapitolijaus kapelionas kviečia ką tik šturmą išgyvenusius rūmų atstovus melstis ir ištaria frazę „žodžiai yra svarbūs“.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Nes būtent žodžiais prezidentas ir jį remiantys politikai du mėnesius įkalinėjo į galvas pasekėjams, kad rinkimai suklastoti, kad iš tiesų juos laimėjo prezidentas, ir galiausiai pakvietė juos žygiuoti į valdžios rūmus ir jėga paversti jo fikciją tikrove. Tų žodžių pasekmė – sukrėsta Amerikos politinė sistema ir penki žuvusieji.

O šiek tiek kitame – pandemijos – kontekste dvi moterys Lietuvos ir Amerikos žiniasklaidoje ištaria tą patį teiginį: „Dezinformacija gali reikšti mirtį.“ Nes socialiniuose tinkluose suvešėjusios konspiracijos teorijos nemažą būrį žmonių įtikina, kad virusas neegzistuoja, kad skiepai kenkia, kad jais siekiama kontroliuoti ir taip toliau. Įtikėjusieji nesisaugo, puldinėja ligonines ir nevalingai paskleidžia ligą ir mirtį. Taigi du kontekstai – politikos ir sveikatos – susijungia ties melo ir tiesos problema, kurios sprendimai vėl kelia žodžio laisvės klausimą.

Kas yra melas, o kas – tiesa? Tais palaimingais laikais, kai Vakarų pasaulis įtikėjo liberalizmo pergale, postmodernizmo teoretikai išlaisvino žodį nuo vienintelės reikšmės diktato. Manyti, kad žodžius galima suprasti aiškiai ir tik vienu, amžinu būdu, yra klaida. Klaida ir manyti, kad egzistuoja vienintelė tiesa ar didysis naratyvas, kuriuo tikėti turi visi. Mums, ką tik išsilaisvinusiems iš didžiojo sovietinės ideologijos naratyvo, šios mintys patiko.

Tad mes lietuviškai linksniuodami prancūziškas filosofų pavardes kaip įmanydami žaidėme žodžių reikšmėmis, kūrėme savo naratyvus, kurie galėjo prieštarauti vienas kitam, nepretenduodami į vienintelės tiesos autoritetą. Tai buvo svarbi iškovotos laisvės išraiška: kiekvieno teiginys yra gerbtinas. Prieštaravimai turi išlikti, kad žinotume, jog nereikia aklai sekti paskui jokią „tiesą“, nes taip gali nukeliauti į karo ir genocido pragarą. Tiesų kasinėjimą pakeitė žaidimas ženklais. Tai buvo ir tebėra smagu.


Ar iš to galima daryti išvadą, kad nėra tokio dalyko kaip dezinformacija, kurią verčiau gal vadinti aiškesniu lietuvišku žodžiu – melas? Nuosekliai laikantis postmodernizmo priesakų, gal ir nėra. Nes melo nėra kaip įrodyti, jei žodžiai atskirti nuo tikrovės, jei tėra reikšmių pynės, jei įrodymas tėra tekstas sudėtingame kitų tekstų tinkle, kurio gyventojai patys yra virtę tekstais, save patys parašę ir nuolat perrašinėjantys.

Aiškinti, kad kažkas meluoja, nemandagu, kai suvoki, jog ir Nepriklausomybės Aktas, ir Konstitucija, ir demokratija taip pat yra tekstai, kuriuos parašė mūsų protėviai ir kuriuos mes kasdien savo veiksmais paverčiame tikrove. Bet štai atgarma, ima ardyti mūsų tikrovę tie kiti tekstai, grįsti alternatyviais faktais: kad suskaičiuoti mirusiųjų balsai, kad išrašomi fiktyvūs mirties liudijimai. Ir ką galime jiems atsakyti? Juk mūsų faktai, lygiai kaip ir jų, paimti iš kažkur perskaitytų tekstų. Dešimčių milijonų biuletenių mes nečiupinėjome, o viruso nematėme. Negi ir čia nėra tiesos, tik žodžių žaismas?

Kažin kiek dar šiuos klausimus būtume svarstę, jei sausio 6-ąją tie du žodžių srautai nebūtų susidaužę ir ištiškę kovos purslais. Iš pradžių atrodė, kad į Kapitolijų įsiveržė juokingai apsirengę vyrukai, nusifotografavo keletą asmenukių, pamosavo vėliavomis, prišiukšlino ir išsinešė keletą trofėjų. Tačiau vis daugiau paviešintų vaizdo įrašų rodo agresiją: tarpdury suspausto policininko klyksmą, daužymą lazdomis, skanduojamus šūkius, raginančius pakarti viceprezidentą.

O Kongreso deputatų žodžiai liudija tikrą mirties baimę, slepiantis nuo ginkluotos gaujos. Visa tai stebint iš šiapus Atlanto, mirguliavo Sausio 13-osios déjà vu. Kaip prieš trisdešimt metų Lietuvos parlamente, taip dabar Amerikos Kapitolijuje ant grindų gulinėja ginkluoti vyrai, pasiruošę ginti demokratijos tvirtovę. Ir abiem atvejais ginkluotas pajėgas ar ginkluotą minią užsiundė ne kas kita, o žodžiai. Mes savo veiksmais sakome, kad tai – melagingi žodžiai. Pasaulinis žodžių žaismas nuščiūva.

Nuščiūva ir socialiniuose tinkluose. Truputį. Nes iš jų visam laikui pašalinamas prezidentas, atsikratoma konspiracijos teorijas platinančių grupuočių. Tai reiškia pripažinimą, kad virtualioje erdvėje sklandantys žodžiai gali sukelti realų smurtą, atnešti mirtį. O žodžio laisvės klausimas turi būti persvarstomas iš naujo. Ar tai jau cenzūra, ar tik atsakomybė už tai, kas sakoma tavo sukurtame haidparke? Ar blogiau leisti pasisakyti visiems, ar melą išbraukti? Ar visuomenė turi socialiniams tinklams taikyti tas pačias taisykles kaip žiniasklaidai? Ar įmanoma jas taikyti begaliniam, iš daugybės tinklų suregztam parkui? Galbūt reikia keisti parko veikimo pagrindus?

Nes iki šiol jį tvarkė algoritmas, kurio užduotis – didinti savininko pelną. Nuskaitęs, kad ieškai skalbimo mašinos, algoritmas tau pasiūlo daugybę kitų. Nuskaitęs, kad tau patiko konspiracijos teorija, jis tau pasiūlo prisijungti prie jas platinančių grupių. O į jas įsitraukus stiprėja iliuzija, kad tikrovė tokia ir yra, ypač kai karantino uždarytas namie kitokios beveik ir nematai. Tik braukai pirštu ar pele vis aptikdamas tos tikrovės patvirtinimų. Juo labiau, kaip paaiškėjo, socialiniai tinklai veikia lyg lošimo automatai. Brūkšteli – nieko įdomaus? Brauk žemyn – gal ką įdomaus pamatysi. Kartkartėmis šis noras patenkinamas – todėl negali atsitraukti. Taip mes visi tampame priklausomais lošėjais, o kažkas lošia iš mūsų likimo.

Jūs teisūs – čia ką tik išdėsčiau konspiracijos teoriją. Ji susidėliojo jau dešimtmetį bandant suprasti, kodėl socialiniai tinklai taip sėkmingai ryja mano laiką ir kaip juos pasitelkiant demokratiniai procesai kreipiami norima linkme. Toks įspūdis: kol mes tik žaidžiame su nauju žaisliuku, kiti išmaniai juo naudodamiesi žaidžia su tikrove. Pripažįstama, kad prezidentas buvo puikus žaidėjas. Jis veikė kaip daugeliui artimas personažas, kalbantis spontaniškai ir nerimtai, bet apie svarbius dalykus.

Buvo sukūręs atpažįstamą stilių. Jo pasisakymai buvo nenuspėjami, taigi ir nenuobodūs. Tai veikė kaip nuolat kuriamas bestseleris, į kurį įsitrauki kaip herojus, užmiršęs, diena ar naktis. Juk fikcija tada gera, kai ji įtikina tikrumu. Bet kai ji pateikta knygos pavidalu, nesunku tą apčiuopiamą daiktą atskirti nuo tikrovės. O štai ekrane kasdien čia ir dabar visų kartu kuriama fikcija tarsi sutampa su tikrove, kol ją pakeičia ir jau, žiūrėk, eini ginti personažo nuo įsivaizduojamų priešų.

Dar įdomiau, kad virtualūs konspiratoriai kaip tik ir vadovaujasi dar aštuntajame dešimtmetyje neonacio parašyta knyga „Ternerio dienoraščiai“. Juos rašantis herojus kartu su slaptu Ordinu įveikia žydų sąmokslo valdomas valstybės institucijas, viešai pakaria už tai atsakingus politikus ir žurnalistus ir išvalo pasaulį nuo kitų rasių. Knygos tekstas veikia kaip teorinis pagrindas, pagal kurio taisykles socialiniuose tinkluose žaidžiamas mistinis detektyvas. Prezidento tekstai iššifruojami kaip pažadėtojo herojaus perduodami ženklai, kad jau reikia imti ginklą ir veikti. Uždanga, skirianti fikciją nuo tikrovės, plyšta. Tuomet jau sunku tvirtinti, kad virtuali erdvė nėra tokia pat tikra kaip fizinė. Socialinių tinklų tikrovė netgi tirštesnė, nes ten aistros užverda greičiau.

Tad žodžiai tikrai svarbūs, nes jie pajėgia sukurti labai tikroviškas fikcijas, kurių personažai imasi keisti mūsų tikrovę. Todėl tenka galvoti, kaip suvaldyti žodžius ir beribėse virtualių haidparkų erdvėse, tuo pat metu nepažeidžiant žodžio laisvės principo. Galbūt jau metas nupūsti dulkes nuo senų filosofijos knygų ir prisiminti, kas yra laisvė. Kad ji, kaip ir visi geri dalykai, turi ribas. O jos galioja ir žodžiams.

Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.