Kultūra

2021.01.15 22:21

Laura Šimkutė. Būkite palaiminti, 2020-ieji: kaip kitaip pamiršti metus, jeigu ne juos nužudant?

mokumentikos apžvalga
Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.01.15 22:21

Nauji metai, nauja pradžia ir pats metas susigalvoti ritualus, kurie padės išgyventi naujuosius metus ir pavers juos pačiu geriausiu laiku. Kiekvienais metais tas pats, bet pastarieji metai ir troškimas su jais atsisveikinti tapo ypatinga internetinio folkloro dalimi.

Folkloras į vatą nevynioja ir siūlo du variantus – 2021-ieji bus arba perėjimas į kitą – sunkesnį – lygį iš bandomosios versijos, arba 2021-ieji bus patys nuostabiausi ir visa, kas įvyko, liks užmaršty. Dėl vieno dalyko memų kūrėjai sutaria – 2020-ieji buvo klaikūs metai ir, atrodo, po tokių blogiau jau būti negali, todėl atsisveikinant su jais reikia išskirtinių ritualų: kažkas renkasi „nuleisti juos klozete“, kažkas burtais ir magija prašo išganymo. Ir čia „Netflixas“ skuba į pagalbą – kaip kitaip pamiršti metus, jeigu ne juos nužudant?


Prieš pat jau praėjusių metų pabaigą filmų ir serialų gigantė „Netflix“ mestelėjo bombą – valandos trukmės garsaus serialo „Black Mirror“ sukurtą mokumentiką itin išganingu pavadinimu – „Mirtis 2020-iesiems“. Galima nesunkiai nuspėti, jog vartotojams be sąžinės graužaties reklamuojamas produktas netruko pakilti į žiūrimiausiųjų topus. Bet ar tikrai ten yra į ką žiūrėti?

Turbūt nieko nenustebins, kad, nors ir sukurta britų autorių, tačiau visam pasauliui patiekta metų reziumė atspindi žvilgsnį per amerikietiškuosius akinius – jei Amerikai problema, vadinasi, ir pasauliui problema. Pagrindinės filme nagrinėjamos temos – pandemija bei prezidento rinkimai JAV (kuriems, atrodo, dėmesio buvo skirta net ir daugiau nei kovidui).

Tam, kas ištiko pasaulį, papasakoti pasitelkiami plokšti, iki begalybės stereotipiniai tipažai – su stipriu akcentu kalbantis mokslininkas iš Uhano, visą gyvenimą prie televizoriaus leidžianti moteriškė, kuriai rinkimai – dar vienas serialas, iš barmeno į „Zoomo“ profesionalą persikvalifikavęs hipsteris, nieko iki galo neišmanantis istorikas-politologas, tikintis, kad „Sostų karai“ ir „Žvaigždžių karai“ yra tikrais faktais paremti filmai, radikaliomis pažiūromis pasižyminti teisinguolė mama. Ir nė vieno naujo juokelio – viskas jau seniai girdėta, matyta ir iki negalėjimo nutampyta.

Praėję metai, kaip ir pridera, apžvelgiami chronologine tvarka – pradedant visai pozityviai ir, atrodo, krentant į nesėkmių liūną, kai blogiau jau būti negali. Gali, ir dar kaip.

Mokumentikos kūrėjai primena ir tokius įvykius, apie kuriuos dauguma „netikslinės auditorijos“ žiūrovų turbūt net ir nebuvo girdėję, tokius kaip kad Ameriką užpuolusias vapsvas žudikes. Prisimenama ir Greta Thunberg, kuri prilyginama Billie Eilish, jau primiršti JAV prezidentiniai debatai prilyginami prastai repo dvikovai.

Iš pirmo žvilgsnio galima sakyti, kad bandymas gal ir būtų neblogas, – vis tik aišku, kad į kažką tikro čia nepretenduojama, o viso labo tik parodijuojama. Pati intencija – sukurti televizinės dokumentikos štampais paremtą 2020-ųjų analizę – yra vykusi, tačiau turinys nuvilia, bet kartu tarytum ir pasufleruoja, iš kur atsiranda tiek daug neįtikėčiausiais dalykais tikinčių sąmokslo teoretikų. Kai kurie filmo juokeliai būtent ir yra paimti iš jų folkloro: nuo Kinijos koroninio sąmokslo iki rūsyje besislepiančio ir į viešumą neinančio Bideno. Išmokyk žmogų primityviai montuoti ir parodyk, kaip veikia „Google“ paieška, ir jis tuoj pat sukurs visą pasaulio tiesą atskleidžiantį filmuką.

Iki tikrai pavykusio bandymo iš tiesų trūko visai nedaug – tiesiog kitokio požiūrio į užduotį, pabandyti ne siekti pramušti kūrybinius akivaizdumo ir ne iki galo pavykusių juokų dugnus, o su su šiokia tokia humoro prizme užsiimti socialine kritika, kitaip tariant, kūrėjai galėjo tęsti tai, ką sėkmingai daro savo išliaupsintame produkte „Black Mirror“. Reikia tik nepasiduoti troškimui susirinkti žemiausiai kabančius vaisius, koncentruojantis į užblokuotam Trumpo „Twitteriui“ artimą retoriką.

Iš tiesų žiūrint šitą filmą apima ir ganėtinai keistas jausmas. Ir jis susijęs visai ne su filmo kokybe, o veikiau su tuo, jog vis tik, kad ir kokiu formatu, bet metų apžvalga padaryta, ir už visos humoreskos slepiasi faktai, kuriais pasaulis visus metus ir kvėpavo. Perteklinis aptariamojo laikotarpio interneto folkloras pateisinamas – jei jau išgyveni tragediją, visada paprasčiau ją redukuoti iki juoko – taip tiesiog lengviau atlaikyti, o dar ir susirasti tuos pačius jausmus išgyvenančių bendraminčių.

Nemažai dėmesio socialinių tinklų erdvėje skirta nesibaigiančiam 2020-ųjų tragedijos naratyvui ir kaip norėtųsi pamiršti šituos metus – bet gal geriausias būdas juos numarinti ir būtų tiesiog apie juos nekalbėti?

Ir vis dėlto 2021-ieji tik prasidėjo ir internetinio folkloro kūrėjams iš karto pažėrė peno. Nepraėjus nė savaitei, JAV metai prasidėjo trankiai – Kapitolijaus šturmas ir Trumpo nenoras pripažinti jau praėjusių rinkimų rezultatų iš šono atrodo performatyviai, bet kartu ir tragiškai. Kaip ir socialinių tinklų jam iškelta blokada.

Nejaugi praėję metai tikrai buvo tokie blogi? Vis tik juos užbaigėm su vakcina nuo COVID-19. O „Mirtis 2020-iesiems“ vos tik spėjusi pasirodyti internete po tokių įvykių iš karto ėmė ir paseno – naujai prasidėję metai pasirūpina, kad nebūtų nuobodu ir nereikėtų gręžiotis atgal.

Lauros Šimkutės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“.