Kultūra

2021.01.13 21:14

Filmo apie Landsbergį režisierius: Lietuvai pasisekė – laiku radosi tinkamas žmogus

Ina Šilina, LRT.lt2021.01.13 21:14

Režisierius Sergejus Loznica jau ketvirtį amžiaus kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Dabar jis kuria filmą „Misteris Landsbergis“, pasakojantį apie Lietuvos kovą už savo Nepriklausomybę. Tai žvilgsnis „iš šalies“ į penkerius Lietuvos istorijos metus – nuo 1988 iki 1993 metų, laikotarpį nuo savo drąsos ribų suvokimo iki tragiškų Sausio 13-osios įvykių ir paskutinio sovietų kario išėjimo iš Lietuvos teritorijos.

S. Loznica iš Berlyno pasakoja apie naujus Dainuojančios revoliucijos kontekstus, darbo su reta ir trapia archyvine medžiaga specifiką (jos apimtis maždaug tūkstantis valandų), V. Landsbergio asmenybės mastą ir laisvės siekiančių žmonių valią.

– Šio pokalbio priežastimi tapo filmas, kurį dabar kuriate. T. y. pradėjote kurti filmą apie V. Landsbergį ir apie 30 metų senumo įvykius Lietuvoje – laisvės atgavimo procesą. Galbūt tai vienintelė sėkmės istorija posovietinėje erdvėje. Ir Jūsų filmas iš esmės pirmasis toks tyrinėjimas. Dabar, kai mūsų pašonėje, Baltarusijoje, vyksta revoliuciniai įvykiai, Lietuvos istorija lyg atgyja... O Jūsų mėginimas joje susivokti atrodo esąs labai drąsus. Kaip Jums gimė šio filmo idėja?

– Anksčiau esu kūręs filmą apie 1991 metų pučą „Įvykis“, pagrįstą medžiaga, iki šiol saugoma dokumentinių filmų studijoje Peterburge. Ji ten gulėjo gana ilgai, gal dvidešimt metų, kol paprasčiausiai ją aptikau. Iki jo buvo sukurtas filmas „Maidanas“ apie revoliuciją Ukrainoje. Nejučiom atminty iškilo 1991 metai. Tapo akivaizdu, kad 1991 metų pučas buvo nevisai revoliucija. Tai nebuvo liaudies masių judėjimas. O filmo „Misteris Landsbergis“ idėja gimė spontaniškai, bet, kita vertus, jau buvau tam pasirengęs.

Su V. Landsbergiu susipažinome vieno mano filmų prezentacijoje. Susibičiuliavome, ėmėme susitikinėti, kalbėtis, ir buvau labai nustebintas to, kad iš tiesų nėra tokio masto fundamentalaus filmo apie šį laikotarpį, kuris labai svarbus ir Lietuvai, ir Sovietų Sąjungai, ir apskritai visai Europos istorijai. Pasiūliau sukurti tokį filmą ir ėmėme kaupti medžiagą.

– Nuo kada?

– Nuo pernai metų balandžio. Vis dėlto Leonas Glinskis sukūrė puikią kroniką, bet nėra filmo, kuriame būtų rodomi įvykiai pradedant 1988 metais ir baigiant tuo momentu, kai 1993 metais paskutinis imperijos kareivis paliko Lietuvos žemę. Tada buvo politikų, nelabai norėjusių išeiti iš Sovietų Sąjungos. Ir V. Landsbergis buvo kaip tik šių kraštutinių nuomonių takoskyroje: tarp nenoro ir radikalaus noro padaryti tai dabar.

– Kadangi Jūs dabar prakalbote apie pasisakymus, kaip tik vieną jų peržiūrėjau, besiruošdama pokalbiui. 1989 metai. Maskva, SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. V. Landsbergis išėjo į tribūną. Kai ką iš jo kalbos pabrėšiu: „Įvertinti kilnius kiekvieno siekius; demokratijos proceso gynimas; valstybės karo prieš savo liaudį grėsmė; kad taikos metu nebūtų išbandomos kovinės dujos; valdančioji chunta; šmėkla su bloga Konstitucija vienoje rankoje ir kruvinu kastuvėliu kitoje“. Ir man kilo toks jausmas, lyg tai būtų pasakyta apie šiandieną.

– Natūralu. Tai 1989 metų birželio 1 diena. Pirmasis liaudies deputatų suvažiavimas. Ir ten V. Landsbergis pasakė apie galimą scenarijų – Michailo Gorbačiovo suėmimą ir apie galimą chuntą, kuri gauna didžiulius įgaliojimus. Ir tai realiai įvyko po dvejų metų. Buvau priblokštas, kai dar kartą peržiūrėjau šį pasisakymą, daugelis jau net pamiršo konkretų tekstą – koks reikšmingas buvo jo numatymas.

Ir filme, kurį dabar kuriame, V. Landsbergis pasakoja, kokia tuo momentu buvo pasaulio ir Europos politika. Laisvės atgavimo istorija galėjo trukti ilgai ir neduoti jokių rezultatų. Reikėjo drąsaus žingsnio, jis vėliau nulėmė Lietuvos blokadą, o galiausiai priešpriešą. Ir žinome, kuo ši priešprieša baigėsi – sausio 13-ąją minime trisdešimtąsias šios tragedijos metines. Nepaisant to, tuo metu pasireiškė ir Lietuvos liaudies, Lietuvos politikų valia, ir jų išmintis! Ne tik V. Landsbergio išmintis. Jį supo daug protingų žmonių ir nepriklausomų nuomonių, padėjusių eiti tuo keliu.

– O Jūs klausėte V. Landsbergio recepto, ką reikėtų padaryti protestuotojams Baltarusijoje šioje taip pernelyg ilgai užsitęsusioje situacijoje?

– Reikia pradėti nuo svarbiausio – sakyti tiesą ir nedalyvauti amoraliuose veiksmuose. Klausiau apskritai ne tik apie Baltarusiją, bet ir apie kitas šalis. Mane apstulbino vienas V. Landsbergio atsakymas. Paklausiau jo, ar norėjo būti politiku? Ar svajojo apie tokį likimą? Atsakymas buvo puikus: „Žinoma, ne.“ Bet jis nenorėjo ir į Sibirą važiuoti. (Juokiasi.)

– Kaip tik prisiminiau tą vietą Jūsų filme, kur jis sako, kad tada jau nebesiuntė pas baltas meškas. Bet tuo pat metu ne visi nemanė, kad reikia užbaigti esminius pokyčius.

– Puikiai tai prisimenu. Bet tam, kad tai padarytum, reikia suvokti, kur esate. Pavyzdžiui, man labai svarbus epizodas, kai per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą pristatė Sąjūdžio lyderius. Ir tai buvo filosofijos profesorius, Ekonomikos instituto vadovas, Konservatorijos profesorius, rašytojas, istorikas, dar vienas filosofijos profesorius, dar vienas rašytojas, tai yra dirbantys intelektualų darbą žmonės. Tie, kurių profesija – mąstyti. Tai žmonės, galintys suformuluoti, kur eiti ir ką veikti. Man atrodo, kad baltarusių protestas neturi būtent šios dedamosios.

– Daugelis kalbėdami apie Baltarusiją sako, kad jie „pernelyg ilgai vaikšto, dainuoja“, kad reikia rimtesnių priemonių imtis, barikadas statyti, užgrobimus rengti, reikėtų jiems kiek daugiau „maidano“ pridėti ir panašiai.

– Negalima pridėti arba atimti truputį „maidano“. Maidanas nepridedamas, jis kyla pats savaime, dėl vidinių priežasčių. Ukrainoje yra neįmanomas nebaudžiamas viešas įžeidimas, pasityčiojimas, prievarta. Neįmanoma buvo nesipriešinti tam, bet pasirodė esant įmanoma Baltarusijoje. Ir jeigu, pavyzdžiui, apie tokius pasityčiojimus, kaip Baltarusijos kalėjime arba KPZ (rus. kardomojo kalinimo kamera), sužinotų Ukrainos piliečiai, tai tokio kalėjimo ar KPZ ten jau nebebūtų. Juos paprasčiausiai išgriautų. Todėl kad kažkurią akimirką neturi reikšmės, kiek aukų ir kas ten bus po to.

Bet taip susiklostė dar ir todėl, kad dalyje Ukrainos vis dėlto gyveno kazokai – jie turėjo ir savo tvarką, ir savo sanklodą, kas truko gana ilgai. Kita vertus, dalis Ukrainos buvo ir Lenkija, ir Austrija-Vengrija.

Lietuvoje buvo kitaip. Tuo laikotarpiu dar nebuvo taikomos tokios prievartos priemonės. Visuomenės nuomonė smerkė bet kokią jai žinomą prievartos apraišką, pavyzdžiui, Baku ar Tbilisyje, kai generolo Radionovo kariuomenė kastuvėliais kapojo taikius piliečius.

Ir tai buvo Gorbačiovo galas, kai jis neatsiriboja nuo tų, kurie panaudojo tą prievartą Vilniuje. Jis visada stovėjo ant dviejų kėdžių, jos lėtai, bet neabejotinai slydo į skirtingas puses, ir kažkuriuo metu jis neteko ir savo šalininkų, ir savo priešininkų. Ir faktiškai jau Vilniuje buvo nulemtas ir 1991 metų rugpjūtis, ir tolesnis Gorbačiovo likimas gruodį, tada jis paprasčiausiai de facto pasirašė dokumentą, kad neturi jokios valdžios šalyje.

Sąjūdis pasisakė už taikią revoliuciją. Bet Baltarusijoje dabar tai neveikia. Aišku, galima žavėtis tais didvyriškais žmonėmis, kurie negali kęsti to, kas ten dabar vyksta. Bet tokių žmonių palyginti nedaug, ir svarbiausia – visuomenės nuomonė ne tiek daug lemia, kad juos galima būtų apginti ir kažkaip paveikti situaciją. Nekalbant jau apie streiko paskelbimą visoje šalyje... Žmonės galėtų ramiai streikuoti, neišeidami iš namų, kur jų niekas nekankintų ir nemuštų, bet jie net ir to nepadarė.

Priežastis yra tokia – ši teritorija, kuri kažkada buvo Lenkijos karalystės iki Smolensko dalis, anuomet priklausiusi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, buvo nukariauta maskolių, taip vadintų iki Petro I valdymo. Ten gyvenusius žmones palaipsniui pakeitė atvežtieji iš Centrinės Rusijos. Taip iš 8 milijonų baltarusių arba šių vietų gyventojų liko keturi. Vadinasi, kas antras – atvykėlis iš kažkur. Taip atsitiko ir su Krymu. Graikų vietą užėmę genujiečiai jau seniai iš ten išsikėlė. Iki Antrojo pasaulinio karo prie Feodosijos gyveno žmonės, kurie šnekėjo 15-ojo amžiaus genujiečių dialektu. Unikaliu. Juos perkraustė Stalinas.

– Filmo ištraukoje, kuria išvakarėse pasidalijote su manimi, buvo kadrų su tuometiniu OMON`u, milicija. Vis dėlto tai tokie silpni, išsigandę, užguiti žmogeliai su uniforminėmis kepurėmis, rusiškai vadinamomis furažkomis, ir su gležnais skydais, palyginus su kiborgais, kuriuos pas save užsiaugino Lukašenka. Pasikeitė jėgų išsidėstymas, bet žiūrėdama vaizdo įrašą su baltarusių omonininkais ir milicininkais Vilniaus Katedros aikštėje pastebėjau, kad jų veidų išraiškos iš esmės panašios. Jie man pasirodė išsigandę, o jų judesiai – neužtikrinti.

– Žinoma. Politikai priima sprendimus, tačiau juos vykdo kareiviai. Nesuprantantys, kiek verta pasitikėti šiuo politiku ir ar jie nebus už tai nubausti. Virš visų politikų nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės sklando būsimojo Niurnbergo proceso šmėkla ir galimybė kaip Miloševičiui atsidurti Hagoje. Tai, ką šiuo metu savo milicijos rankomis daro Lukašenka, yra nusikaltimas prieš žmoniją, neturintis senaties termino.

– Grįžkime prie Landsbergio kalbos 1988-aisiais. Jam kalbant apie „valstybės karą prieš savo liaudį ir žmones“ šiandienos kontekste prisimename dabartinę Baltarusiją. Paminėjus kovines dujas, naudojamas prieš taikius žmones, nejučia pagalvojame apie nervus paralyžiuojančius nuodus „Novičiok“, naudotus prieš civilius, ko verta vien nesena jais apnuodyto Aleksejaus Navalno istorija. „Šmėkla, vienoje rankoje laikanti prastą Konstituciją, o kastuvėlį kitoje“ – Lukašenka. Taigi, man kilo klausimas: ar galvojote, kas yra Landsbergis? Pranašas? Šventasis? To laikmečio ir viso regiono kontroversija?

– Manau, kad Lietuvai pasisekė. Reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje radosi reikiamas žmogus. Tiek jis, tiek jo likimas labai glaudžiai susiję su Lietuvos likimu. Jis neatsisakė šio pašaukimo, o jį priėmė su visa rizika ir pavojais ir deramai jį įgyvendino. Aš nemanau, kad visa tai sukūrė V. Landsbergis. Kūrėjai yra žmonės, Lietuvos piliečiai.

Tiesiog nuo jo sprendimų, jo žodžių ir žaibiškos reakcijos, kai nebėra laiko net pagalvoti, priklausė daug – pasirašant arba kuluaruose aptariant susitarimą su Rusija dėl armijos išvedimo, tą akimirką nuo jo, tik jo sprendimo, žodžio, žingsnio ar gesto priklausė tolimesnis Lietuvos likimas. Eidamas savo pareigas, jis prisiėmė tą atsakomybę, bet nebūtų pajėgęs to padaryti, kaip nebūtų pajėgę ir kiti Lietuvos politikai, jei nejaustų galingo žmonių palaikymo.

– Jis priėmė sprendimą dėl pilietybės, kai buvo pritaikytas „nulinis variantas“, ir visi gyvenantys Lietuvoje gavo jos pilietybę, nepriklausomai nuo jų kilmės ir pažiūrų. Latvija ir Estija pasirinko kitą kelią ir iki šiol sprendžia šią problemą.

– Jie gali pasakyti, kad Lietuvoje tiesiog nebuvo tiek daug nelietuvių, kaip ten neestų ir nelatvių, tačiau… Iš kitos pusės, galima teigti, jog niekas ir nežino, kaip pasielgtų tie neestai ir nelatviai, jeigu būtų priimtas toks sprendimas. Galbūt šie žmonės būtų labai dėkingi. Žinoma, nacionalinio klausimo, vieno iš pačių kebliausių klausimų Lietuvoje, sprendimas buvo geriausias iš visų posovietinių šalių. Čia glūdi tam tikra politiko išmintis.

Lietuvai šia prasme pasisekė. Pasisekė ne tik su V. Landsbergiu – jis tiesiog atsidūrė įvykių centre, ant peilio ašmenų, bet ir su visais kitais žmonėmis, kurie buvo jo bendražygiai ar net oponentai. Būta užtektinai kantrybės diskutuoti, diskutuoti kultūringai, o ne kaip Ukrainos kazokams iškart griebtis kardo. Peržiūrėjau daugybę filmuotų Seimo posėdžių, ypač kovo 10–11, pasisakymus Sąjūdžio suvažiavimuose, buvusių Sovietinės armijos kareivių, tarnavusių Afganistane, mitingus. Ten buvo reiškiamos prieštaringos nuomonės, su jomis kai kas nesutikdavo, tačiau visada atsirasdavo žmogus, kuris sakydavo: „Gerbkime vieni kitus.“ Tai yra diskutavimo kultūra, ir Lietuvoje ji buvo. Nežinau, kaip dabar, bet to tiesiog išnaikinti taip greitai neįmanoma.

– Kaip dirbate su filmo medžiaga, kiek turite archyvinės medžiagos? Kaip pavyko susidoroti su psichologine įtampa montuojant žiaurumo kupiną medžiagą?

– Esame surinkę apie 1000 valandų medžiagos. Tai Lietuvos kino studijos ir Lietuvos televizijos medžiaga bei medžiaga, gauta iš entuziastų, filmavusių videokameromis. VHS kasetės bėgant laikui sutrūnija ir medžiaga prarandama. Šiuo metu yra laikas, kai jos dar veikia, bet tuoj tuoj subyrės. Šito niekas iki mūsų dar nedarė.

Mes tęsiame darbą toliau. Pavyzdžiui, turime archyvą su karštomis diskusijomis iš Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo kuluarų. Ši medžiaga labai svarbi, nes tuomet žmonės dar nežinojo, kokie jie gali būti drąsūs. Jie jau žinojo, bet dar vis prisibijojo. Galite pajusti tą baimę. Yra tų, kurie jau pažengę kelis žingsnius pirmyn, yra ir tokių, kurie bando juos sulaikyti.

Buvo vienas labai svarbus momentas, kurį, manau, man pavyko pagauti. Tarkim, ginčai dėl nacionalinių klausimų. Buvo bandoma įvykdyti provokaciją mieste, kur gyventojų daugumą sudaro lenkai, bet staiga pasirodo Seimo deputatai, kalbantys lenkiškai, ir įkalba žmones nepasiduoti provokacijai. Ši akimirka nufilmuota, bet mažai kas ją matė. Tai sukrečia.

Mano kūryboje šis filmas nėra pats žiauriausias medžiagos prasme. Tačiau anksčiau, dirbant prie kitų filmų, tekdavo kuriam laikui nutraukti montažo darbus, kad išlaikyčiau distanciją. Šiame filme nėra labai daug tokios medžiagos, išskyrus, galbūt, per „Bananų balių“ mušamus žmones arba 1991 m. Sausio 13-osios medžiagą. Aš stengiuosi vis dėlto nešokiruoti žiūrovo, nes egzistuoja mūsų suvokimo ribos. Kūryboje išgyvenimų gylį galima pasiekti pasitelkiant kitus būdus.

– Sutinku. Žiūrint Jūsų filmą „Valstybinės laidotuvės“ apima bežadis siaubas vien dėl to, kad matai žmonių minias, plūstančias laidotuvių procesijoje prie Stalino karsto, vis naujų žmonių veidus.

– Taip, taip, visas kūnas sustingsta iš siaubo, nuo šio nekrofilizmo, kuris įsismelkė į to meto šalį ir triumfavo, ta meilė mirusiajam, įamžintam, ta meilė kapui, mūsų bendram broliškam kapui.

– Papasakokite apie „Bananų balių“.

– „Bananų balius“ – neleistina demonstracija Katedros aikštėje 1988 m. rugsėjį arba spalį. Viename iš mūsų matomų epizodų milicininkai bando išvaikyti mitingą. Filmo pagrindas bus interviu su V. Landsbergiu, į jį bus įterpti kronikos epizodai be komentarų.

– Kodėl atsisakėte savo įprastos praktikos ir dokumentinę kroniką papildėte politiko portretu?

– Nes jis yra unikalus žmogus. Vytautas yra lyg Dantės Vergilijus, vedantis mane šiuo keliu.

– Kalbėjotės rusiškai?

– Taip. V. Landsbergio rusų kalba yra puiki, žavi. Elegantiška, sakyčiau. Labai svarbu buvo filmuoti rusiškai, nes šis filmas vis dėlto skirtas ir rusiškai terpei.

– Minėjote, kad Jums pavyko užduoti nepatogių klausimų. Ko klausti buvo nepatogu?

– Ne klausimai buvo nepatogūs, tai buvo labiau klausimai apie tai, ko neįmanoma žinoti, nes tai buvo įslaptinta. Pavyzdžiui, politinių lyderių derybos ne visada stenografuojamos susitikimų protokoluose.

– Jis apie tai papasakojo?

– Viską išvysite filme. Manau, kad reikėtų palikti šiokią tokią intrigą. Sužinojau daug naujo. Buvo labai įdomu sugretinti praeitį ir dabartį. Galėčiau teigti, kad Europos politikai nedaro jokių išvadų iš istorinių klaidų.

– O pats profesorius Landsbergis kalbėjo apie savo klaidas? Jis ko nors gailisi?

– Viską pamatysite filme. Klysta visi, ir jis, žinoma, irgi. Aš su juo buvau delikatus, bet ne nuolankus.

– Bene prieš 14 metų mudu buvome susitikę kažkurioje konferencijoje Vokietijoje. Rodėte vieną savo filmų, pabendravome kuluaruose.

– Tai galėjo būti „Blokada“.

– Greičiausiai. Pamenu, kad apie karą.

– Tuomet tai buvo 2006 metai. Ir kaip tik nuo to filmo ar net kiek anksčiau pradėjau dirbti Lietuvoje, Vilniuje. Susipažinau su Volodia Golovnickiu, garso režisieriumi, su juo jau 20 filmų kartu padarėme. Ir Šarūno Barto pakviestas ėmiau dirbti jo studijoje. Kokius 5 metus ten darėme garso montažą, kol Volodia įrengė savo studiją. Taip atsidūriau Lietuvoje ir kažkaip čia prigijau. Vėliau paaiškėjo, kad neatsitiktinai. Pasidariau DNR testą ir sužinojau, kad dalis mano genomo – baltiška.

– „Vikipedijoje“ apie Jus rašoma, kad esate baltarusių kilmės Ukrainos kino režisierius. Ir tuomet tampa dar įdomiau, nes keli kontekstai susijungia. Ir Jūs jau seniai gyvenate Vokietijoje.

– Vokietijoje gyvenu 20 metų. Bet ką reiškia „gyvenu“? Persikėliau čia, bet vis vien kuriu filmus Ukrainoje, Rusijoje, o dabar Lietuvoje. Ir Latvijoje taip pat kūriau du filmus. Mano interesai aprėpia ir Rusijos imperiją, ir Sovietų Sąjungą, ir posovietinį tarpsnį įvairiose šalyse. Esu ten, kur kuriu filmus. Apskritai visada lieku prisirišęs prie tos vietos, iš kurios esu kilęs.

Gimiau Baranovičiuose, Baltarusijoje. Ir ten gyvenau šešis mėnesius. Paskui nusprendžiau persikelti į Kijevą. (Juokiasi.) Buvau 27-erių, kai prasidėjo pertvarka. Įdomiausias laikotarpis, sukėlęs tiek vilčių ir leidęs man pasikeisti profesiją. Išvažiavau į Maskvą ir įstojau į Kinematografijos institutą – į VGIK`ą. Kaip atsistojau ant tų bėgių, taip toliau ir važiuoju. (Juokiasi.)

– Turėjote kokią nors techninę specialybę?

– Dirbau būtent toje srityje, kuri dabar svarbiausia pasaulyje, – informacijos. Kijevo politechnikos universitete įgijau klasikinį matematinį išsilavinimą, paskui dirbau su ekspertinėmis sistemomis, loginių išvadų kalbomis. Iš esmės veikiau tą patį, ką ir dabar, – dirbu su pasaulio aprašymo būdais. Tik abstraktesniais.

– Tai, ką veikėte anksčiau, padeda Jums dirbant su archyvine medžiaga?

– Mano profesijoje padeda bet kokios fundamentalios žinios. Ir matematikos, ir fizikos, ir chemijos. Ir visi kiti mokslai aprašo pasaulį, jo sandaros ir funkcionavimo dėsnius. Tą patį stengiuosi daryti ir kine.