Kultūra

2021.01.16 11:00

Prozininkė Jurga Tumasonytė apie sielos remontą: nusikaltimai sapnuose, traumos ir kaltųjų paieškos

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.01.16 11:00

Šį pavasarį pasirodė debiutinis Jurgos Tumasonytės romanas „Remontas“. Knygos anotacijoje rašoma, kad tai – ir tragikomiška pagrindinės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. „Parašiau tik vieną romaną ir jį parašiau spartietiškomis sąlygomis, aukodama poilsio valandas. Neturiu jokių receptų, o Dieve, kaip sunku tai padaryti“, – pripažįsta pašnekovė.

Prozininkė J. Tumasonytė 2011 metais išleido pirmąją savo trumposios prozos knygą „Dirbtinė muselė“. Ji autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis jos apsakymų rinkinys, „Undinės“, pasirodęs 2019 metais, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems penketuką, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

„Praėjo daugiau nei pusmetis, turiu jau minčių, kažką dėliojuosi kitiems darbams, bet neturiu užantyje pasislėpusi parengtos išleisti knygos“, – LRT.lt pasakoja J. Tumasonytė.

Tiesa, ji jau yra parašiusi paveikslėlių knygos žanro vaikišką knygelę. „Norėjau parašyti tekstą, kuriame veiktų išsiskyrę tėvai, o ne meškiukai. Parašyti apie vaiką, kuris auga ne darnioje šeimoje, kurio tėtis ir mama atskirai gyvena“, – teigia autorė. Rašytoja parašė istoriją ir perleido tekstą dailininkei iliustruoti. Kokiai? Autorė dar neatskleidžia.

„Man pasirodė, kad tokia knyga reikalinga, juk gyvename realybėje. Ne visi vaikai gyvena pilnose šeimose. Kodėl visos pasakėlės tik apie laimingas šeimas? Galėjau ir perkeltinių prasmių suaugusiesiems įdėti, nes skaitys tėvai. Klausimas, kaip šį mano bandymą įvertins vaikų literatūros žinovai“, – svarsto vis naujų literatūrinių eksperimentų besiimanti autorė.

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kūrybos detektyvai“, jame autoriai pasakoja savo kūrinių nuotykius, prisimindami ir kriminalines dramas, ir laimingas istorijų pabaigas.

Autorė ne sykį pabrėžė, kad romanas „Remontas“ – ne autobiografinė knyga ir ne autofikcija. „Dažnai imu realius asmenis, situacijas ir nepateikiu to tiesiogiai, supainioju, įpinu nebūtų ir įdomu tiesiog užrašyti. Susipina patirtis, fantazija ir bendra tos kartos patirtis. Kai kurie veikėjai sutikti, bet jie gal buvo visai kitokie – jie buvo pamatyti vaiko akimis“, – apie vaikystę Šilainiuose, kur ir vyksta romano siužetas, pasakoja J. Tumasonytė.

Šį sykį knygoje nėra siurrealistinių motyvų ar autorei būdingo buitinio realizmo. Tačiau galime aptikti laiko ženklų: štai ir visus sukrėtusi prisiūtų Raselės kojų istorija, Kašpirovskio hipnozės seansai, o toliau – 10 dešimtmetis.

Knygoje pasakojama apie lyg sesės susidraugavusias mergaites, augančias kartu iki paauglystės, kuomet įvyksta nelaimė. Po jos atsitiesusios merginos vėl pradeda megzti ryšį, tačiau tuomet ištinka dar didesnė bėda – knygos kulminacijoje dingsta pasakotojos geriausia draugė Eglė. Viskas pasakojama pirmojo asmens, bevardės merginos, lūpomis.

„Norėjau papasakoti apie tris drauges. Man pačiai buvo svarbi draugystė, nes neturėjau brolių ar seserų, o su draugėmis paauglystėje keliai išsiskyrė“, – apie pačią knygos idėjos pradžią sako rašytoja. J. Tumasonytė net negalvojo, kad ši knyga bus traktuojama kaip knyga apie 90-uosius – ji rėmėsi savo atsiminimų medžiaga.

Tiesa, knygoje svarbiausia pats santykis, o ne procedūriniai tikslumai. „Aš kartais vis atkreipdavau dėmesį į žinutes žiniasklaidoje, kad ieško dingusių žmonių. Buvo tokia žinutė, kaip viena garsenybė pamatyta su šuniukais vaikštanti. Neskambinėjau kriminalistams ir kalėjime nesu buvusi, ir tardymą tik mėginau įsivaizduoti. Gal kažką ir netiksliai pavaizdavau, bet tai ir nebuvo pagrindinis tikslas“, – tvirtina J. Tumasonytė.

Kodėl mergina dingsta? Kas kaltininkas, kas žmogžudys? Net ir knygos pabaigoje nerasime tiesmuko atsakymo. Visa istorija piešia ryškius trijų draugių psichologinius portretus, kas kaltas, kiekvienas skaitytojas gali priimti savo sprendimą, nors atsakymas yra, J. Tumasonytė jį man pasufleruoja.

„Knygoje yra tas kaltojo ar kaltosios ieškojimo momentas. Dažnai vaikai kaltina tėvus, susimauna ir žiūri į vaikystę – gal esi net neva nekaltas. Pastebiu tuos vis didėjančius auklėjimo reikalavimus – kad kuo mažiau sutraumuotas vaikas užaugtų. Ar įmanoma išvengti visų vaiko traumų, ar įmanoma jį užauginti šiltnamio sąlygomis ir ar tai yra gerai? Taip pat įdomu, kiek mus veikia senelių traumos“, – komentuoja rašytoja.

Romano veikėja ir jos aplinka vis pasvarsto – kas kaltas dėl ydingų kitų veikėjų poelgių. „Pamėginimas įvardyti, kas galėjo sukelti traumą, galbūt prisideda prie sveikimo, bet, jeigu užsiciklini, irgi negerai. Nesame baltos lentos, taip nelabai būna“, – įsitikinusi Jurga.

J. Tumasonytė nedrįsta savo knygos įvardyti kaip gryno detektyvo. „Nežinau, ar tai detektyvo žanro knyga. Turėtų būti ilgiau painiojama istorija, daugiau siužeto posūkių. To detektyvinio elemento reikėjo tiesiog tam, kad judėtų istorija, kad ji nebūtų vien prisiminimais grįsta“, – tvirtina autorė.

Rašytoja savęs neapibūdintų kaip detektyvų rijikės, pasak jos, daugiau įtakos jai padarė serialai: „Žavu, kaip galima talentingai žiūrovus iki pat galo vedžioti už nosies. Tam reikia meistrystės, yra sudėtinga pasiekti to, kad įtikėtų, kad nejaustų baltų siūlų žiūrovas ar skaitytojas.“

Pati J. Tumasonytė prisipažįsta net rašydama romaną dar nežinojusi, kaip jį pabaigs, kas bus žudikas. „Turiu pasirašiusi planelį, bet jis pasikeičia, nes atsiranda situacija, ir vedi tą liniją. Norėjau, kad pabaiga atvira būtų, – vieniems tai patiko, kitus tai suerzino. Man norėjosi, kad būtų laisva interpretacijai“, – teigia ji.

J. Tumasonytę iš dalies įkvėpė rašytojas Hermanas Kochas. „Jo knygose yra susuktų siužetų. Seki ir esi apkvailinamas. Jis man tikrai patiko. Tuo metu, kai rašiau, man jis atrodė svarbus, girdėjau jį Vilniaus knygų mugėje ir jis buvo būtent toks, kokį ir įsivaizdavau“, – pasakoja autorė.

Rašytoja įsitikinusi, kad svarbu gebėti skaitytoją apgauti. „Negaliu pakęsti, jeigu tampa aišku, kas kaltas, svarbu, kad iki pabaigos nežinotum arba manytum, kad žinai, ir klystum. Ne mažiau reikšminga ir geras pasakojimo stilius, nebanalūs veikėjai. Nemėgstu, kai būna blankūs moterų personažai“, – apie gaires geram detektyvui pasakoja rašytoja.

Nors J. Tumasonytė įsitikinusi, kad parašyti tekstą, kuris būtų juokingas, – aukštasis pilotažas, pati nevengia naudoti ironijos.

Na o vienas jai įsiminusių atsiliepimų po knygos pasirodymo buvo toks, kad... jos knygose vien nevykusios sekso scenos. „Gal reikėtų pabandyti parašyti tinkamą. Mano aprašytosios nedžiugina veikėjų arba komiškai atrodo. Reikėtų parašyti taip, kad nebūtų banalu ir nevirstų erotiniu tekstu. Gal skaitytojas gali norėti bent vienos vykusios“, – svarsto autorė.

Į pastebėjimą, jog romane veikėjai patiria daug skaudžių išgyvenimų, J. Tumasonytė atsako – sunku nebanaliai rašyti apie banalius dalykus, todėl sąmoningai vengta lengvo turinio. „Mano, kaip ir daugelio rašytojų, gyvenime būta sukrėtimų, bet tai nebūtinai reiškia, kad mėgstu rašyti vien negatyviais įvykiais paremtas scenas. Kaip ir gyvenime, mėgstu įvairovę“, – pasakoja ji.

Rašytoja prisipažįsta prieš šį romaną aštuonerius metus rašiusi kitą, jis taip ir nebuvo pabaigtas. „Tame ankstesniame romane turėjo būti vystomi motinos ir dukters santykiai Žaliakalnyje, tėvas – iš Amerikos grįžęs emigrantas. Bet atsidūriau aklavietėje, nes reikėjo daug istorinių žinių. Pradėjo nebepatikti. Kita vertus, tai buvo tam tikra romano rašymo mokykla“, – pasakoja ji.

J. Tumasonytė teigia, kad trumpą sceną iš Sausio 13-osios aprašyti buvo sunku – rašytoja vengė tiek patetikos, tiek cinizmo, rėmėsi vieno pašnekovo autentišku pasakojimu. Knygoje yra toks epizodas, kaip „naktį atvažiuodavę banditai ir visus vaišindavę keptomis vištomis. [...] Tokioje situacijoje vilkai nebeplėšo kiškių. Kai nutinka nelaimė, mitybos ratas gamtoje sustoja.“

„Tą patriotinį diskursą visada sunku atspindėti – norisi nenuklysti į ironiją ir suprimityvinimą, nepakelti tono iki patetiško aukštinimo“, – teigia ji.

Paklausta, ką mananti, kaip ji būtų pasielgusi, J. Tumasonytė teigia, jog užtenka pagalvoti, kaip elgtumeisi Baltarusijoje. „Turi mažą vaiką. Gali dabar girtis, kad bėgtum kovoti, bet priklausytų nuo daugybės aplinkybių, apsisprendimas ateitų ekspromtu“, – sako ji ir yra įsitikinusi, kad negali sakyti, kad elgtumeisi taip ir ne kitaip.

Rašytoja prisipažįsta jautusi palengvėjimą, kai tėtis perskaitė knygą ir suprato, kad Jurga šioje knygoje tikrai rašo ne apie save. „Neturėjau tokio sumanymo kurti atgrasių veikėjų. Narius Kairys yra sakęs, kad jo buvo būtent toks sumanymas – sukurti antipatišką veikėją. Apie tai negalvojau, visas pasakojimas iš veikėjos perspektyvos – ji taip mato kitus veikėjus.“

Anot Jurgos, kai kurie veikėjų draugių bruožai jai atpažįstami jos pačios draugėse, galbūt ir pačios draugės atpažįsta savo elgesio modelius. „Man ta Laumė Ragana visai simpatiška, norėčiau tokios kaimynės“, – svarsto J. Tumasonytė.

Šį romaną J. Tumasonytė pradėjo rašyti dar 2016 metais. Anot jos, tuomet atrodė, kad niekada jo neįveiks, tačiau, gimus vaikui, atėjo suvokimas, kad reikia bent porą valandų skirti sau. „Tai ir paskatino – laiko neturėjimas, pusiau bemiegė būsena. Atsisėdi ir vėl puslapis. Galvojau, gal bus daug pasąmoninių dalykų knygoje, bet perskaičiau – ne taip ir keistai parašiau, logiškų vietų nestinga“, – džiugiai sako pašnekovė.

Rašytoja prisimena, kaip Vaiva Rykštaitė klausė jos patarimų, kaip rašyti romaną. „Parašiau tik vieną romaną ir jį parašiau spartietiškomis sąlygomis, aukodama poilsio valandas. Neturiu jokių receptų, bandau kažką daryti, ir o Dieve, kaip sunku tai padaryti. Ilgiau nei valandą rašyti ir nesugebu. Gal vėl 8 metus reikės rašyti. Ilgą tekstą parašyti – išbandymas“, – atvirauja J. Tumasonytė.

Ji pasakoja, kad daug teko kraustytis – tai Vilniuje, tai Kaune. Vis užsirašydavo paskirus siužetus, idėjas ar romano fragmentus. „Niekada nesugebėjau jų rinkti stalčiuje ar šiaip kur vienoje vietoje. Jie visur išsimėtę. Kartą rinkau juos deginti ir pagalvojau, jei kas atras kur užsilikusį, tikrai pagalvos, kad rašiusiam žmogui kvankšt“, – juokiasi J. Tumasonytė.

Štai, pavyzdžiui, spėliota, kas ir dėl kokių motyvų galėjo nužudyti veikėją. Kita istorija – apie aksolotlius, kuriuos augina Marius Burokas. J. Tumasonytė plėtoja siužetą, kaip, aukštinant temperatūrą, jie tampa vis didesniais driežais, žinduoliais, žmogbeždžionėmis. Gražūs, tik labai keisti padarai, sako ji.

Pašnekovė prisipažįsta, kad yra ne tik palikusi tekstų pėdsakų butuose, bet ir pati jų atradusi. „Esu svetimų laiškų radusi, tai buvo laiškai prezidentui – prašoma, kad jis pagerintų gyvenimą. Gal ten buvo tik juodraščiai. Jie sukėlė lengvą baimę, kaip ir visas butas, pilnas mirusios močiutės daiktų ir turintis milžinišką pelėsį, mes jį su šepečiais gramdėme. Vis dėlto trejus metus tame bute gyvenome, ir buvo visai gerai, o po euroremonto jis prarado žavesį“, – apgailestauja J. Tumasonytė.

Rašytoja įsitikinusi, kad nesvarbu, ar tekstas magiškas, ar realistinis, svarbu, kad jis būtų įtaigus. Anot jos, Andruso Kivirähko knyga „Žmogus, kuris mokėjo gyvačių kalbą“ – „absoliučiai nurautas tekstas“: gašlūs lokiai susituokia su mergele, senelis turi gyvačių iltis, geriausia veikėjo draugė – gyvatė, kartu jie miega žiemos miegu. „Bet knyga įtikina, tai nėra tik šiaip ciniškas kūrinys. Juokinga ir įtikina“, – teigia Jurga ir rekomenduoja paskaityti.

J. Tumasonytė prisimena, kad prieš rašant knygą ją kamavo sunkūs sapnai apie tai, kaip ji padaro nusikaltimą, jį mėgindavo slėpti, bet įvykių eiga artėdavo link demaskavimo. „Vis pagalvoju, net jeigu užmaskuoji įkalčius, kaip atrodo tavo tolesnis gyvenimas? Klausimas, koks procentas nusikaltėlių išteisinami. Bet aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau kaltininkai išaiškėja“, – teigia autorė.

Ji pati stebisi, iš kur tokie sapnai atkeliavo. Rinkinyje „Undinės“ publikuotas jos apsakymas apie taksistę – taip pat lyg atkeliavęs iš tų autorės košmarų. Tai tekstas apie antrininkę, praeitį, pasąmonės dalykus, kurie kaip skeletai – nesitraukia iš minčių. „Galbūt dėl sapnų kalti ir serialai, kur rodomi fiktyvūs gražūs nusikaltimai“, – teigia J. Tumasonytė.



Anot jos, košmariški sapnai kartais liaujasi, kartais vėl išnyra. „Pastebėjau, kad vis dažniau sapnuoju savo vaikystės namus, kaip klaidžioju po didelį, paslapčių pilną namą, kartais kambario sienos persikloja su kitu sapnu ir taip galiu vaikščioti iš vieno sapno į kitą“, – pasakoja J. Tumasonytė ir prisipažįsta, kad paskutiniu metu visus per naktį susapnuotus sapnus dažniausiai vos atsikėlusi pamiršta.