Kultūra

2021.01.12 20:00

Mokymus vedanti lektorė apie nukeltus renginius: tai rodo negebėjimą prisitaikyti, tikintis, kad viskas magiškai išsispręs

LRT.lt2021.01.12 20:00

Kultūros organizacijos net ir Naujuosius metus pasitiko užvėrusios duris, tačiau negali sakyti, kad čia nieko nevyksta. Jau per pirmąjį karantiną virtualioje erdvėje pasipylė aibė iniciatyvų, siekiančių skaitmenizuoti kultūros renginius: spektaklius, pasirodymus, koncertus, parodas, edukacines bei kitas veiklas, rašoma LRT.lt portalui projekto „Kaunas 2022“ rengėjų parengtame pranešime.

Tuomet sulaukėme ir ypač pavykusių projektų, prikausčiusių viso pasaulio dėmesį, ir nemažai neapgalvotų, vidutiniškai įgyvendintų sprendimų. Antrojo karantino akivaizdoje programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su organizacija „Impact Foundation“ (Lenkija) pakvietė kultūros lauko specialistus stengtis patenkinti auditorijų poreikius ir kultūros plėtrą per pandemiją.

Šiandien kultūros organizacijoms kaip niekada aktualu išmokti pasitelkti ir efektyviai išnaudoti virtualios erdvės teikiamas galimybes, rasti alternatyvių sprendimų gyviems renginiams ir suprasti savo auditorijų poreikius. Su „Impact Foundation“ viceprezidente ir auditorijų plėtros specialiste Agata Etmanowicz aptarėme, kas gali padėti išvengti dažniausiai kultūros organizacijų šiuo metu daromų klaidų, į ką svarbiausia atsižvelgti planuojant virtualius projektus, kokių naujų galimybių mums suteikia skaitmeninė erdvė ir kokie kiti sprendimai galimi per karantiną.

– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie organizaciją „Impact Foundation“?

– Šios organizacijos tikslas ir prasmė atsiskleidžia pavadinime – mums svarbu kurti teigiamą poveikį. Organizacija siekia dalytis tokiomis vertybėmis kaip įkvėpimas, bendrystė bei pokyčiai. Šiandien mūsų pagrindinis darbas yra padėti kultūros organizacijoms geriau pažinti savo auditoriją – jos poreikiais grįsti savo viziją bei kasdienines veiklas. Tikimės, kad mūsų veikla gali palengvinti kultūros lauko darbuotojų gyvenimą ir padaryti juos laimingesnius.

Kultūros sektorius yra nepakankamai finansuojamas ir puoselėjamas. Dažnai čia trūksta tikslingo vadovavimo kiekviename lygmenyje, todėl kultūros darbuotojai yra persidirbę, jaučiasi nesvarbūs ir nesuprasti. Paklauskite bet kurio darbuotojo iš kultūros organizacijos, kiek kartų jam yra tekę girdėti komentarą „tai netikras darbas“ arba „o, kaip tau pasisekė“. Nors darbas kultūros sektoriuje yra sunkus, tačiau jis gali būti labai įdomus. „Impact Foundation“ stengiasi padėti šio lauko specialistams kurti glaudžius ryšius tarp organizacijos ir jos auditorijos.

– Daugiausia laiko dirbate Lenkijoje, bet esate vykdžiusi įvairius projektus skirtingose valstybėse, o gruodžio pabaigoje vykę mokymai – ne pirmas jūsų vizitas Lietuvoje. Ar Lietuvai būdingas specifiškas požiūris į auditorijų plėtrą? Gal galėtumėte įvardyti kelias mūsų kultūros organizacijų stiprybes ir silpnybes?

– Nemanau, kad egzistuoja lietuviškas požiūris į auditorijų plėtrą, ir nemanau, kad to reikia. Auditorijų plėtros strategija turi būti kuriama individualiai kiekvienai organizacijai. Visi atvejai yra skirtingi, todėl nėra varianto, kurį būtų galima „kopijuoti ir įklijuoti“. Tiesa, po daugybės darbo metų bei eksperimentų, bandymų, klaidų, sėkmingų ir nesėkmingų projektų, išbandytų mūsų organizacijoje arba su partneriais, šiandien mes esame išgryninę kelis auditorijų plėtros principus. Mums tai yra daugiau negu kultūros rinkodara, auditorijų plėtros planas ar įrankių rinkinys. Svarbiausias čia yra apgalvotas požiūrio ir strategiško mąstymo bei procesų vykdymo derinys, jis turi atsispindėti visose organizacijos veiklose.

Mano nuomone, didžiausia kultūros lauko stiprybė yra joje dirbantys žmonės – šios srities profesionalai. Jie yra darbštūs bei talentingi ir jiems išties rūpi tai, ką jie daro. Pagrindinė silpnybė – visa kultūros sektoriaus sistema. Aš gerbiu mokesčių mokėtojų pinigus, todėl turiu daug klausimų dėl to, kaip jie yra naudojami didžiojoje dalyje valstybių. Sektoriui būdingas atsitiktinumas bei subjektyvus resursų paskirstymas, nulemtas to, kad nėra konkrečių kultūros veiklos ir vystymo krypčių valstybiniu mastu.

Kultūros laukas jau ilgai remiasi išlikimo principu – nuo projekto prie projekto, metai po metų. Vertinant, ar suteikti projektui finansavimą, dažniausiai atsižvelgiama į skaičiais išmatuojamus rodiklius, nesuprantant, kad kartais mažiau yra daugiau. Keletui žmonių skirtas ilgalaikis projektas gali kainuoti tiek pat, kiek vienas renginys tūkstančiui lankytojų, tačiau pirmasis turi didesnį šansą atnešti tikrą pokytį. Žinoma, aš nesakau, kad didelio masto renginiai yra blogi ir nereikalingi, tačiau svarbu, kad sprendžiant finansavimo klausimus atsirastų kokybės ir kiekybės vertinimo balansas.

– Gal galėtumėte įvardyti ir trumpai apibūdinti kelias strategijas, leidusias organizacijoms sudominti ir praplėsti savo auditoriją per pirmąjį arba antrąjį karantiną?

– Žvelgiant į 2020 metų situaciją, man labiausiai pasisekę atrodo tie projektai, kurie įvyko. Manau, kad viena didžiausių padarytų klaidų buvo nuolatinis iniciatyvų ir renginių perplanavimas, datos keitimas ir noras būtinai sulaukti laiko, kada bus galima projektą vykdyti įprastai – gyvai fizinėje erdvėje. Toks požiūris parodo negebėjimą ir nenorėjimą prisitaikyti prie situacijos, tikintis, kad viskas magiškai išsispręs.

Mano mėgstamiausių projektų dešimtuke yra tie, kurie savo turinį padarė prieinamą žmonėms su įvairiomis negaliomis. Ar tai būtų dirbtuvės, ar virtualūs turai, ar teatro spektakliai, kurie buvo verčiami į gestų kalbą, turėjo subtitrus, garsinį vaizdavimą ir buvo pristatomi tam pritaikytose interneto platformose. Iš esmės, kad iniciatyva būtų pavykusi, ji turi būti gerai apgalvota nuo pradžios iki galo pagal schemą: pirmiausia funkcija, tada forma. Iš pradžių turime nuspręsti „kodėl“, tada „kam“ ir galiausiai „kaip“ įgyvendinsime projektą.

– Kokių klaidų dažniausiai pasitaiko stengiantis sparčiai skaitmenizuoti savo kuriamą turinį ir kaip galima jų išvengti?

– Manau, kad didelės dalies klaidų, kad ir kokios jos būtų, galėtume išvengti, jeigu prieš tai, kai puolame aktyviai ieškoti sprendimų, įrankių ir greitų veiksmų, mes akimirkai sustotume ir ramiai apmąstytume bei įvertintume situaciją. Daug ką įmanoma perkelti į virtualią erdvę, tačiau ne viską. Ir gal neverta bandyti visko skaitmenizuoti. Kartais nieko nedaryti gali būti geras strateginis žingsnis. Kartais reikia prisiminti, kad mažiau yra daugiau. Kartais nedideli gyvi gestai yra svarbesni negu virtuali šlovė.

Nors yra daugybė dalykų, kuriuos galima puikiai įgyvendinti skaitmeninėje erdvėje, nevertėtų tikėtis, kad paprastas fizinių projektų kopijavimas ir perkėlimas į virtualius tinklus bus paveikus. Vis labiau išryškėja ir tokių iniciatyvų kokybės svarba. Per pirmąją koronaviruso bangą auditorijos buvo labai atlaidžios. Ir šiandien žmonės supranta, kad kai kurių trikdžių virtualioje erdvėje išvengti nepavyksta, nes kartais paprasčiausiai užlūžta internetas.

Vis dėlto, dabar mes geriau suprantame, kaip turėtų būti planuojami ir organizuojami virtualūs renginiai bei edukacijos, ir dalyviai reikalauja turinio, kuris atitiktų tam tikrus standartus. Žmonės nebėra patenkinti prastos kokybės įrašais, kurie būna filmuoti su telefonu, be specialios garso bei vaizdo fiksavimo technikos. Todėl virtualūs projektai turi būti planuojami nuo pradžios, atsižvelgiant į konkrečią situaciją bei auditorijos galimybes ir poreikius.

Kaip pavyzdį panaudosiu savo draugo Barteko Liso kartu su kultūros centro „Zamek“ Edukacinės praktikos skyriumi Poznanėje organizuojamą projektą „Atvira pilis“. Viena pagrindinių šios iniciatyvos auditorijų yra vyresnio amžiaus žmonės, jie dažniausiai nėra gerai įvaldę virtualių įrankių ir yra ypač pažeidžiami per pandemiją. Sugriežtinus karantiną Edukacijos skyriaus komanda aktyviai kontaktavo su šia žmonių grupe – siuntė jiems tradicinius laiškus su nuotraukomis, atsiminimais ir istorijomis. Kuomet atsirado galimybė tai daryti saugiau, kultūros darbuotojai ėmėsi lankyti senelius jų namuose, jiems gabeno įvairių meno kūrinių, reprodukcijų, rengė edukacijas bei užsiėmimus.

Tai vyko tiek socialinės globos namuose, tiek privačiuose vyresnio amžiaus žmonių būstuose. Svarbu paminėti, kad tokios išvykos organizuojamos ir lauktuvės vežamos buvo atsižvelgiant į konkrečius poreikius, kurie buvo išsiaiškinti nuolat vykstant dialogui, todėl iniciatyva netapo tuščia „meno invazija“. Žinoma, siekiant įtraukti kitas auditorijas, buvo vykdoma ir virtuali komunikacija, nepamiršta atsižvelgti ir į prieinamumo klausimus. Manau, kad tai puikus pavyzdys, nes organizacijoje dirbantys specialistai atsižvelgė į konkrečias, skirtingas auditorijas, jos nebuvo pamirštos dėl savo nevienodų galimybių.

– Nors dabartinė situacija kelia daug sunkumų, ar pritartumėte, kad joje galima atrasti ir naujų galimybių? Kaip galėtume jas pastebėti ir išnaudoti?

– Be abejo. Mes buvome priversti staiga persikelti į virtualią erdvę, tačiau tai leido mums geriau suvokti, kokios naudingos gali būti interneto technologijos, ypač kai jos yra naudojamos kartu su tradiciniais įrankiais. Kultūros pritaikymas skaitmeninei erdvei gali padėti sutaupyti pinigų ir laiko, leidžia peržengti geografinius atstumus ir fizinius erdvės barjerus, suteikia galimybę įsitraukti žmonėms, kurie dėl užimtumo, ligos ar kitų priežasčių negali palikti savo namų. Tai atrodo akivaizdu, todėl kyla klausimas, kodėl to nedarėme anksčiau?

Vienas iš absurdiškiausių argumentų prieš virtualias transliacijas, kurį man teko girdėti, – „jei mes transliuosime gyvai, niekas gyvai neateis į renginį“. Dažnai jis keliauja kartu su „organizuojame virtualų renginį, nes žmonės pasiilgo išėjimo į miestą, socializacijos bei gyvo kontakto“. Man keista, kad taip manantys čia neišgirsta prieštaravimo sau. Tiems, kuriems pagrindinė priežastis apsilankyti renginyje yra gyvas susitikimas bei konkreti erdvė, niekas nepasikeis – jie atvyks. O transliacija suteiks galimybę renginį pamatysi tiems, kurie fiziškai atvykti negali arba nenori.

Aš manau, kad virtuali erdvė gali būti labai naudinga tarptautiniams projektams. Įsivaizduokime, kad organizuojame alternatyvios muzikos naujų Lenkijos ir Lietuvos grupių koncertą, jis vyks Kaune. Turbūt nedaug lietuvių ateitų paklausyti mažai žinomų lenkų grupių, tačiau daugiau susirinktų palaikyti vietinių atlikėjų, o atėję išgirsti jų koncerto turbūt pasiliktų klausytis ir kitų muzikantų. Tokiu atveju gyvai susirinkusieji turėtų galimybę išklausyti abiejų koncertų ir praplėsti savo akiratį. Tačiau, jei renginys dar ir būtų transliuojamas gyvai, lenkai taip pat galėtų susipažinti su lietuviškos alternatyvos scena. O ką jau kalbėti apie tai, kad įrašas būtų prieinamas žmonėms iš viso pasaulio.

Interneto technologijos suteikia mums naujų kelių įtraukti savo pagrindines auditorijas, padeda atrasti naujų ir kartais gali nustebinti. Panašiai kaip žaidžiant smiginį – mes taikomės į centrą, tačiau taškų galima surinkti ir pataikius į kitus laukelius.

Parengė Justė Vyšniauskaitė