Silvanos Imam vardas Lietuvoje tapo geriau žinomas po to, kai prieš mėnesį mergina, atsiimdama metų atlikėjos apdovanojimą Švedijoje, tiesioginės transliacijos metu prabilo žemaitiškai. Atlikėja Skandinavijoje išgarsėjo prieš kelerius metus, o jos muzika tapo itin populiari ir už Švedijos ribų. Išskirtiniame interviu su DELFI S. Imam papasakojo apie vaikystę Lietuvoje, beribį pasitikėjimą savimi bei tikėjimą laisve nepaisyti visuomenės normų.
– Silvana, kokia tavo tėvų istorija? Kaip siras ir lietuvė atsidūrė Švedijoje?
– Mano mama augo Plungėje, o mano tėvas Homso mieste, Sirijoje. Jie susipažino dar 1976 metais Maskvoje, kur mano tėvas studijavo, o mama viešėjo su mano močiute. Pažintis įvyko metro, jie apsikeitė savo namų adresais ir pradėjo siųsti vienas kitam meilės laiškus. Tai gana romantiška.
Abi su seserimi gimėme Klaipėdoje, bet išsikraustėme į Prahą, o kai man suėjo ketveri – persikėlėme į Švediją, kur mama gavo darbą.
– Kokia buvo tavo vaikystė? Kaip manai, koks būtų buvęs tavo gyvenimas, jei būtum augusi Lietuvoje?
– Mano vaikystė buvo nebloga. 10 metų žaidžiau krepšinį ir kasdien po pamokų lankydavau treniruotes. Mokykloje neturėjau daug draugų, todėl krepšinis mane išgelbėjo. Visuomet jaučiausi nepritapėle, nes mano idėjos buvo tarsi per didelės pasauliui. Aš buvau mąstytoja ir žmonės manęs tiesiog nesuprato. Tiesa, paaugusi susiradau draugų kompaniją, su kuria ir leisdavau laiką.
Manau, kad augti Lietuvoje man būtų buvę labai sunku dėl čia vyraujančios homofobijos, mačo kultūros ir patriarchato. Lyčių vaidmenys yra labai stiprūs ir, jei jų nesilaikai, tampi patyčių objektu. Manau, kad Lietuvoje dar reikia ties daug kuo padirbėti, tai nėra progresyvi šalis.
– Švedijoje atsiimdama metų atlikėjos apdovanojimą sakei, jog praeityje patyrei daug neigiamų išgyvenimų. Kokia tai buvo patirtis?
– Taip, man teko labai daug patirti. Aš visada sakiau tai, ką galvoju, ir niekada nebijojau pasipriešinti, jei kas nors daroma ne taip, kaip turėtų būti daroma, ar matau neteisybę. Visuomenė mėgsta slopinti laisvas asmenybes, ypatingai vyrai. Aš esu pirmoji tokia atlikėja Švedijoje ir jaučiu, jog galiu pasiekti bet ką. Dėl patriarchato moterys yra matomos kaip silpnesnės asmenybės, bet aš niekada šiai nesąmonei nepaklusau ir nepaklusiu. Su savo muzika aš padėjau daugybei žmonių Švedijoje, tikiuosi, man pavyks tą patį padaryti ir Lietuvoje.
– Visai neseniai buvai Plungėje. Kaip dažnai apsilankai Lietuvoje? Ką čia veiki?
– Mes turime namą Plungėje. Anksčiau jame gyveno mano seneliai ir aš čia praleisdavau kiekvieną vasarą ir beveik visas atostogas. Buvau labai artima su pussesere, o šį namą dievinau, tačiau po to, kai mirė mano seneliai, nebesijaučiu taip pat į jį grįždama.
– Kodėl tau tokios svarbios tavo lietuviškos šaknys? Daug žmonių dažnai apie tai nė negalvoja.
– Šaknys yra tavo istorija ir tu negali jos paneigti. Manau, kad žmonės turėtų labiau save pažinti bei pajausti ir niekada nepamiršti, iš kur jie kilę. Man labai patiko leisti vasaras Plungėje, aplankydavome ir Klaipėdą bei Palangą. Lietuva vaikystėje man buvo tarsi atskira mano komforto zona. Tiesa, iki tol, kol pradėjau suvokti politines realijas bei socialines struktūras ir išvydau, kiek daug čia rasizmo, homofobijos ir mizoginijos (stiprus neigiamas nusistatymas moterų atžvilgiu – DELFI), o tai mane labai nuvylė, supykdė bei nuliūdino.
– Ar kada galvojai surengti savo pasirodymą Lietuvoje?
– Taip. Svarstau tai.
– Nors repuoji švedų kalba ir daugelis žmonių nesupranta nė žodžio, tačiau turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje. Kaip manai, kokia pagrindinė to priežastis?
– Taip yra dėl žinios, kurią skleidžiu, ir mano kūno kalbos, kai esu ant scenos. Kitą savaitę aš vykstu į Austiną, esantį Teksaso valstijoje, kur pasirodysiu festivalyje „South By South West“. Aš netikiu kalbos barjerais, manau, emocijos mus vienija, o taip pat mano muzika progresyvi ir tokia, kurios žmonės iki šiol nėra girdėję.
– Kaip trumpai paaiškintum savo muziką ir pagrindinę žinutę žmogui, kuris nesupranta švedų kalbos?
– Aš kūrybinga, sąmoninga, progresyvi ir kovojanti už laisvę atlikėja, kuri netiki kalbos barjerais. Mano pasitikėjimas savimi yra neįtikėtinai aukštas ir žinau, kad esu naujo pasaulio dalis. Pasaulio, kuriame žmonės yra laisvi ir nepaiso jokių taisyklių ar visuomenės normų, ir mes laimėsime, nes esame laisvi. Dauguma žmonių nėra laisvi, o mes esame tam, kad išlaisvintume pasaulį.
– Kas yra tavo autoritetas? Kodėl?
– Daugybė moterų visame pasaulyje įkvepia mane! Taip pat ir mano šeima, draugai ir kolegos. Man labai pasisekė, jog aplink mane yra tiek daug kūrybingų žmonių, kurie kasdien mane skatina būti geriausia, kokia tik galiu būti. Mano mergina Beatrice Eli yra kiečiausia pop atlikėja Švedijoje. Ji – mano įkvėpėja.
– Švedijoje buvai vadinama sektinu pavyzdžiu lesbietėms. Kodėl iš pat pradžių krateisi šio vardo?
– Aš labiau nenorėjau būti vadinama tik tuo. Aš esu atlikėja ir viena geriausių reperių Švedijoje. Daugiau nėra tokio atlikėjo, kuris darytų kažką panašaus į tai, ką darau aš. Noriu, kad žmonės girdėtų mano muziką, o ne priimtų mane per mano orientacijos prizmę.
