Kultūra

2021.02.21 20:56

Smoriginas apie Prudnikovą: profesorių daugiausiai rinkosi „nurašytieji“, atseit negabūs, bet visi uždainavo

„Kultūros barai“2021.02.21 20:56

Galbūt ne kiekvienas lietuvis šiandien domisi opera, bet beveik visi žino Vladimirą Prudnikovą. „Jeigu klaustumėte, kokia partija ar koks vaidmuo atnešė daugiausia pinigų, sakyčiau, kad Mozarto „Requiem“. Iš didelių vaidmenų, mieliausių širdžiai – Borisas Godunovas. Dar „Don Karlas“, Verdi „Requiem“. Operoje dainuoti lengviau – gali atsigerti, pakosėti, o per koncertą sėdi prieš publiką, čia pat dirigentas, orkestras, choras. Kūrinį turi atlikti taip, tarsi priėmime pas karalių“, – sako Lietuvos „žemųjų balsų“ dinastijos galva.

Kai MO muziejus ir „Vilnius City Opera“ rengė parodą „Iš tos operos“, pasakojančią apie alternatyvios operos dešimtmetį, irgi neišsivertė be gerai žinomo boso.

Ekspozicijoje šis operos solistas pristatomas ne tiek „vadovėliniais“ pasiekimais – pateikiamas daugumai žiūrovų mažai žinomas jo kaip mokytojo portretas. Ir ne veltui, nes visuose VCO spektakliuose dainuoja bent vienas Maestro mokinių. Prudnikovo auklėtinių gausu ne tik tarp „bohemiečių“, bet ir tarp visos Lietuvos operos dainininkų. Dar daugiau – didžioji jų dalis nuolatos dainuoja svarbiausiose Europos ir pasaulio operos scenose.

Kaip ugdomi talentai? Kokios savybės lemia mokytojo talentą? Ką apie savo profesorių papasakotų jo mokiniai? Parodą „Iš tos operos“ papildė kūrybinis mokytojo ir jo mokinių susitikimas. Pokalbį moderavo LRT KLASIKOS vadovas Julijus Grickevičius, mintimis dalijosi Tadas Girininkas, Vytautas Juozapaitis, Ieva Prudnikovaitė, Kostas Smoriginas ir, žinoma, pats Vladimiras Prudnikovas.

– Šiandien įvyks ypatingas labai „žemų balsų“ – bosų, baritonų, mecosopranų, – susitikimas. Kaip „kalbamasi“ šiame specifiniame pasaulyje? Tačiau šis kūrybos vakaras visų pirma skirtas V. Prudnikovui, o jis, lyg bendrinis vardiklis, kaip koks Beethovenas ar „Coca-Cola“, iškart iškyla iš pasąmonės, kai pagalvojame apie operą.

Tie, kurie užsuka į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT), mato puikų solistą su šešiasdešimties metų dainininko „stažu“. Tie, kurie nesidomi opera, vis tiek žino Prudnikovą, nes yra girdėję apie „Tris tigrus“, kurie buvo pavaizduoti net ant degtinės butelio... Šiandien su Maestro mokiniais, bičiuliais ir juo pačiu kalbėsimės apie dalykus, būdingus solistui ir mokytojui.

Specifinį Prudnikovo ryšį su mokiniais jie patys apibūdina kaip nuoširdžią tėvišką meilę ir nuolat juntamą tvirtą pedagogo ranką. Pokalbyje dalyvauja trys puikūs mokiniai, kurių balsus nuolat girdime Lietuvos, Europos ir pasaulio operos scenose. Tai Kostas Smoriginas, bosas-baritonas, dainavęs Londono Karališkojoje operoje, Milano „La Scaloje“, Maskvos Didžiajame teatre, San Franciske, Vašingtone, Brėgenco ir Zalcburgo festivaliuose. Tadas Girininkas, kurį galite pamatyti atliekant visas pagrindines boso partijas visose Lietuvos operos scenose. Ir Ieva Prudnikovaitė, kurios misija ypatinga – kalbėti apie savo tėtį, mokytoją ir, ko gero, labai svarbų vertintoją.

Kostas Smoriginas: – Labai džiaugiuosi, kad šio vakaro pažiba yra mano mylimas dėstytojas. Labai sunku vadinti save Maestro studentu, labiau jaučiuosi lyg jo vaikas, nes bendraujame jau labai ilgai. Iki šiandien vis kreipiuosi į jį, prašau pagalbos. Smagu, kad visi čia susirinkome pagerbti tokio brangaus, šilto ir didžio žmogaus.

Tadas Girininkas: – Man tai Profesorius didžiąja raide, nes iš jo visuomet sulaukiu paramos ir palaikymo.

Ieva Prudnikovaitė: – Jaučiuosi taip, tarsi čia vyktų giminės susitikimas – visų gyvenimai susipynę. Tėčio mokiniai jo akyse užaugo nuo berniukų iki vyrų. Tai ryškus jo pedagoginės praktikos bruožas. Kaip ir vyriškumo mokykla – jis nuteikia taip, kad visi mokiniai tvirtai žengtų pasirinktu keliu, nesvarbu, ar vaikinai, ar merginos.

– Vyriškumo mokykla! Grįžkime į praeitį. Kostai, Tadai, kaip susitikote su profesoriumi?

T. Girininkas: – Atsimenu, atėjau lyg maža mergytė prie fortepijono, nedrąsiai sukiodama suknelę. (Šypsosi.) Kaip tik tuo metu, atvažiavęs į Vilnių, mačiau spektaklį „Aida“. Tai buvo pirmas kartas, kai klausiausi profesoriaus, gyvai dainuojančio scenoje. Noras mokytis iš jo buvo toks didelis, kad išdrįsau, vėliau įgavau ir pasitikėjimo savimi. Tą jis tikrai išugdė, todėl dabar nebijodamas galiu stovėti didžiausiose scenose. Profesorius atstodavo ir tikrąjį tėvą, jei tuo metu jo nebūdavo šalia.

K. Smoriginas: – Dar tada, kai dainavau berniukų chore „Ąžuoliukas“, man prasidėjo balso mutacija – kalbėjau storesniu balsu. Tai išgirdęs profesorius Vytautas Miškinis liepė: „Kostai, užeik po egzamino pas mane, tiesiog padainuosi, atliksi keletą pratimų.“ Sutikau, nuėjau, padainavau kelis pratimus, o jis man ir sako: „Žinai, gal ir tapsi antru Prudnikovu.“

O kas tas Prudnikovas? – pagalvojau. Grįžęs namo, papasakojau tėvams, o jie buvo pažįstami su profesoriumi jau daug metų, nes kartu studijavo Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.). Buvo surengtas susitikimas. Aš, šešiolikmetis, jaučiausi labai sutrikęs. Prudnikovas pritarė, kad verta pabandyti, bent jau kitais metais. Nuo to ir prasidėjo draugystė.

Dirbti ėmėme, žinoma, nuo paprasčiausių pratimų, toliau sekė vyriškumo, valios, pasirengimo ir drąsos pamokos. Tobulėjimo kelias buvo ilgas, iki šiol tą patirtį nešiojuosi su savimi, nes ji mane ne tik augino, bet vis dar augina. Opera – mano namai, kur esu laisvas, pasitikiu savimi, atiduodu visą širdį.

– Ieva, kaip atsitiko, kad tėtis jūsų balsą pirmąkart išgirdo tik per dainavimo egzaminą?

I. Prudnikovaitė: – Kartu dirbti pradėjome tik tada, kai mokiausi ketvirtame kurse. Anksčiau man tai atrodė visiškai neįmanoma, – tiesiog nesugebėdavau išsižioti prie savo tėvų. Matyt, vaikystėje patyriau kažkokią traumą (Juokiasi.)

Varžė tai, kad jie abu – profesionalai, o dar ir eiti jų pėdomis pradėjau beveik nenoromis, ilgai maniau, kad bent jau vėliau veiksiu kažką kito. Jaučiau baisią gėdą, kad balsas neskamba taip, kaip turėtų skambėti. Kiekvienas bandymas dirbti kartu baigdavosi ašaromis arba visiškai neadekvačiu juoko priepuoliu. Todėl mokiausi pas profesorę Reginą Maciūtę – tėvai mane patikėjo jai.

Kiekvienas bandymas dirbti kartu baigdavosi ašaromis arba visiškai neadekvačiu juoko priepuoliu.

Tačiau tuo metu tėtis buvo katedros vedėjas ir privalėjo išgirsti bent porą natų, kad nuspręstų, ar man išvis galima laikyti egzaminą. Kadangi išsižioti vis dar nedrįsau, savo balsą įrašiau į kasetę ir paleidau automobilyje. Jis išklausė tylėdamas, be jokių replikų, pabaigoje tarė: „Gerai, gali pabandyti.“ Tokia pradžia.

Galiu pasidžiaugti, kad įveikiau nelemtą savo fobiją. Galėjau tą padaryti ir anksčiau, – būčiau gavusi penkiagubai daugiau žinių ir praktikos iš savo šeimos. Bet psichologija ne visada veikia racionaliai, ir nieko čia nebepakeisi. Dabar dirbame kartu, konsultuojamės. Tėvai yra pagrindiniai mano kritikai, patarėjai, palaikytojai, šimtu procentų pasitikiu jų žodžiais, nuoširdumu ir kompetencija.

– Kaip šiandien priimate grįžtamąjį ryšį, pastabas po pasirodymų?

I. Prudnikovaitė: – Man daug svarbesnis asmeninis mūsų ryšys. Tai nusveria profesinę plotmę, kur viskas yra pakeičiama, nes tai nėra gyvenimo esmė.

– Pasišnekėkime apie tą valios ar vyriškumo mokyklą. Daug kam atrodo, kad svarbiausia pasirengti solisto keliui, o kai jis prasideda, to, ką sukaupei, pakanka visam gyvenimui. Tačiau solistai mokosi be paliovos. Turbūt ir Placido Domingo užsidaro klasėje ir dainuoja, dainuoja, dainuoja... Ko reikia, kad valingai, ilgai tą darytum ir save motyvuotum?

K. Smoriginas: – Visi dirbame skirtingai. Pavyzdžiui, man sunku repetuoti vienam. Niekada to nedarau. Žinoma, galiu išmokti tekstą, perskaityti libretą, bet visą pagrindą gaunu, dirbdamas su pianistu, – turiu šimtą kartų pakartoti frazes, kad suprasčiau, kaip iš tikrųjų reikia jas dainuoti. Kad ir ką daryčiau, vis tiek reikia nors vieno žmogaus šalia – tada man geriau išeina, labiau sekasi.

Iki šiol Pimeno ariją dažnai dainuoju kartu su profesoriumi, jam nežinant ir negirdint.

T. Girininkas: – Pritarčiau Kostui, nors aš labai daug dirbu vienas. Akademijoje net duris užsirakindavau, kad niekas netrukdytų, ir ardavau, ardavau, ardavau... Po 2–3 valandas. Atsimenu, buvau taip nusivaręs, kad teko sustoti... Tada jau profesorius stengėsi prižiūrėti, kad nepersidirbčiau.

K. Smoriginas: – Dažnai prieš skirtingus spektaklius klausausi profesoriaus atliekamos Pimeno (Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ veikėjo – aut. past.) arijos įrašo, turiu jį savo telefone. Nežinau, negalėčiau pasakyti, kodėl daugybę metų būtent jos klausausi ir nešiojuosi su savimi. Būdavo taip, kad prieš eidamas į sceną pasileisdavau šią ariją ir dainuodavau kartu su Prudnikovu, nesvarbu, į kokį personažą tuo metu reikėdavo įsikūnyti. Tada viskas man techniškai susistyguodavo būtent taip, kaip reikia. Iki šiol Pimeno ariją dažnai dainuoju kartu su profesoriumi, jam nežinant ir negirdint. (Šypsosi.)

– Kai gerai pažįstame savo mokytojus, žinome, kas jiems būdinga, – žodeliai, posakiai, kiti panašūs dalykai. Kokia yra tipiška Prudnikovo frazė?

K. Smoriginas: – „Neblogai, na, neblogai...“ (Juokiasi.)

T. Girininkas: – „Šitaip, šitaip...“ (Juokiasi.)

I. Prudnikovaitė: – Sunkus klausimas. Man dabar visas gyvenimas prieš akis prabėgo. (Juokiasi.)

– O kaip profesorius drąsina?

K. Smoriginas: – Labai dažnai prieš didelius koncertus ar naujas partijas nueinu pas profesorių, kad sudainuočiau vieną iš arijų kartu – tai padeda sudėti visus taškus ant „i“, atsakyti į visus kylančius klausimus. Ir vėl išskrendu kaip paukštis.

T. Girininkas: – Bebaigiant akademiją, prasidėjo didesnių partijų rengimas su profesoriumi – jis prižiūrėdavo, nušlifuodavo. Ilgainiui grafikas pasidarė toks įtemptas – opera po operos, – kad nerasdavau laiko nueiti pas jį. Bet visada, po kiekvieno spektaklio, profesorius pasako, ką kaip daryti, kur pasitaisyti.

I. Prudnikovaitė: – Esu labai savikritiška, iki šiol kamuoja profesinė baimė. Tačiau žinau, kad tėtis ir mama tiki mano sugebėjimais labiau negu aš pati – tai visada geras postūmis, palaikymas. Prisimenu abu savo gimdymus, man tai buvo svarbiausi gyvenimo momentai, norėjau, kad tėtis būtų šalia. Ir jis buvo.

Viskas teisinga ir sveika tol, kol pateikiama žaidimo forma, kol nevirsta prievole ir spaudimu.

– Su Kostu vienoje laidoje esame kalbėję, kad yra „berniukų Kostų linija“, o Jūs, Ieva, svarstydama apie vaikų ateitį, ar tikitės muzikinio tęstinumo?

I. Prudnikovaitė: – Aš, aišku, nenorėčiau. Kaip ir mano atveju, – to nenorėjau, neįsivaizdavau... Klausą, talentą, polinkį jie turi, nežinau, gal čia genai. Profesinės virtuvės stengiamės namo nesinešti, bet vaikus visa tai vis tiek supa. Viskas teisinga ir sveika tol, kol pateikiama žaidimo forma, kol nevirsta prievole ir spaudimu, bandant nulipdyti iš jų tai, kuo patys galbūt netapome.

K. Smoriginas: – Nežinau, ar tikrai norėčiau, kad vaikai rinktųsi tokį patį muzikinį kelią. Du maniškiai šoka, yra meniški žmonės. Jei matyčiau, kad gali ir nori dainuoti, pritarčiau.

T. Girininkas: – Ko vaikas norės, tam neprieštarausiu. Sūnus lanko „Ąžuoliuką“, yra labai užsidegęs, bet jeigu nenorėtų, varu nevaryčiau. Dukra irgi domisi. Tačiau tai vaikų pasirinkimas.

K. Smoriginas: – Tik kartais, jei matai, kad gabus, talentingas vaikas labiau nori maigyti telefoną ar planšetę, užuot grojęs, gal reikėtų kažkaip įkalbėti, kad vis dėlto eitų pagroti. Tačiau reikia stengtis susitarti taip, kad jis suprastų, kodėl tą daro.

– Norėčiau pakalbinti dar vieną šio vakaro svečią, irgi pedagogą, profesorių, operos solistą – Vytautą Juozapaitį.

Vytautas Juozapaitis: – Žinote, jie visi mano akyse užaugo, subrendo, mus sieja, galima sakyti, šeimyniški ryšiai. Ypač su Ieva, nes mūsų šeimos apskritai neišardomos tiesiogine šio žodžio prasme.

– Kaip jos susiklijavo, kad tapo neišardomos?

V. Juozapaitis: – Kai prisimenu savo atėjimą į profesoriaus klasę, pirmiausia atmintyje iškyla Nijolė Ralytė. Ji visada buvo, yra ir bus neatsiejama Prudnikovo gyvenimo dalis. Tai du labai iškilūs menininkai, kiekvienas su savo orbita, bet sukasi viena kryptimi. Jiedu iš tikrųjų daro stebuklus.

O grįžtant prie klasės – atsitiko taip, kad ketvirtame kurse nutarta išmesti mane iš Konservatorijos. Katedra jau buvo nubalsavusi, kad nebegaliu studijuoti...

– Kodėl? Trumpai papasakokite...

V. Juozapaitis: – Trumpai nepavyks, todėl tegul tai būna intriga. (Juokiasi.) Kai pasensiu, gal parašysiu knygą ir viską papasakosiu... Šiaip ar taip, Prudnikovas vienintelis ištiesė man pagalbos ranką ir išgelbėjo mano likimą.

Paskui taip susiklostė, kad mudu su žmona Egle (abu mokėmės vienam kurse) pradėjome lankytis pas profesorių. Anuo metu studentams buvo įprasta eiti pas savo mokytojus į namus, bendrauti kaip šeimoje. Taigi po truputį suartėjome.

Ieva daug laiko praleisdavo mūsų namuose. Ji irgi pasirinko solistės kelią, čia profesorius padarė stebuklą, net aš, turėdamas šiokią tokią pedagoginę nuojautą, nesitikėjau tokio puikaus rezultato. Profesoriaus gebėjimas išgirsti ne vien tai, kaip balsas skamba dabar, bet ir kaip skambės po penkerių, dešimties metų, yra fenomenalus.

Tai tikra didžio pedagogo nuojauta, nes abstrakčiai papasakoti, kaip reikia dainuoti, gali daug kas, bet įsiklausyti, kaip kitas dainuoja, ir tinkamai jam patarti sugeba tik retos išimtys.

Prudnikovas vienintelis ištiesė man pagalbos ranką ir išgelbėjo mano likimą.

– Pasakėte labai svarbų žodį – nuojauta.

V. Juozapaitis: – Nuojauta apskritai yra kiekvieno menininko duotybė – jei nėra talento, nėra ir nuojautos. Menininkas turi net nugara jausti, kas darosi aplinkui. Ir ne tik dėl kūrybos. Tai labai padeda išgyventi šioje terpėje, nes meno, ypač operos, aplinka kupina intrigų. Vien gražiai arba labai gerai dainuoti neužtenka – reikia mokytis konkuruoti.

Nuojauta, žinojimas, gebėjimas deramai, laiku ir vietoje reaguoti į aplinkybes yra ir Dievo duotas, ir, be jokios abejonės, mokytojų įskiepytas, nes matant, kaip gyvena ir elgiasi tavo dėstytojas, lengviau perprasti tą specifinį gyvenimo būdą.

Dažnai sakau, kad mokytojas yra ne tas, kuris moko, o tas, iš kurio mokomasi. Mokytojais gali tapti žmonės, niekada nedirbę jokio pedagoginio darbo, bet jeigu iš jų mokomasi, vadinasi, jie yra tikrieji mokytojai.

– Ar išskirtumėte savo mėgstamiausius profesoriaus vaidmenis?

I. Prudnikovaitė: – Kiekvieną jo spektaklį mačiau daugybę kartų. Visada labai jaudindavausi. Vėliau, kai man reikėjo dainuoti tuose pačiuose spektakliuose ne Lietuvoje, pavyzdžiui, Verdi’o operoje „Nabukas“, jausdavau didžiulę įtampą. Baigusi dainuoti, turėdavau kapitaliai išsibliauti, nulindusi, kur niekas nemato. Jaudulys mane pasivijo net po dvidešimties metų.

O dėl vaidmenų – man labiau patinka šiuolaikiški režisūriniai sprendimai operos teatre. Todėl norėčiau paminėti naujausią tėčio premjerą – Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“ ir Generolo partiją. Mano nuomone, tai vienas stipriausių jo vaidmenų.

K. Smoriginas: – Daugelis profesoriaus mokinių, tarp jų ir aš, dirbo teatre mimanso artistais. Vadinasi, gauni nebylų vaidmenį, vieną dieną gali būti karys, kitą – tarnas, zuikis, gal vilkas. Tad pirmas mano susitikimas su profesoriaus vaidmenimis įvyko scenoje, stovint šalia ir matant iš arti, kaip artistui. Labai daug iš to mokiausi, analizavau. Aišku, buvo labai sunku klausytis, nes matydavau visus niuansus – kada jam sunku, nepatogu, o kada skamba labai gerai. Jaudindavausi kartu.

T. Girininkas: – Prudnikovo vokalinė įtaiga, artistiškumas tiesiog neįtikėtini.

V. Juozapaitis: – Būtent įtaiga. Kartais solistai ar artistai išeina į sceną, o publika jų visai nepastebi, net kai dainuoja. Vos tik į sceną išeina Prudnikovas, dar nepradėjęs dainuoti, jis jau yra. Nuo tada prasideda spektaklis – iki tol kažko tarsi trūko.

Kai kalbame apie operinę mokyklą, reikia pabrėžti ir paties profesoriaus fenomenalų gebėjimą ilgus metus išlaikyti fantastišką vokalinę formą. Tokie talentai yra vienetiniai – tai ne „konvejerio“ reiškinys.

– Dar prieš susitikimą kilo mintis padaryti nedidelį tyrimą, kas kieno mokytojas. Taigi Prudnikovas buvo Hermano Perelšteino, įkūrusio „Ąžuoliuką“, mokinys. Perelšteinas – Klemenso Griaudzės mokinys. Griaudzė mokėsi iš Aleksandro Gedikės, kuris buvo Vasilijaus Safonovo mokinys – prieiname prie XIX amžiaus. Safonovas buvo Teodoro Lešetickio mokinys ir štai atsiduriame XIX a. pirmojoje pusėje šalia čekų kilmės pianisto Carlo Czerny, kurį globojo Beethovenas, Haydno mokinys. Juokaujant galima sakyti, kad Jūs, profesoriau Prudnikovai, esate Haydno aštuntos eilės mokinys! O nejuokaudamas paklausiu, kas Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Vladimiras Prudnikovas: – Didžiausias po tėvų įkvėpimo šaltinis buvo Perelšteinas, įkūręs berniukų chorą. Į „Ąžuoliuką“ atėjau beveik 9-erių, o 10–12-os jau įrašinėjau plokšteles, koncertuose dainuodavau sudėtingiausias arijas, kantatas ir t. t. Perelšteinas įkvėpė visapusiškai. Norėjau būti panašus į jį. Mokiausi iš jo ir pedagoginio amato, ir dirigavimo paslapčių.

Perelšteinas matė, kad gyvenu gana skurdžiai, todėl pakvietė mane dirbti koncertmeisteriu jo klasėje. Aišku, koks iš manęs koncertmeisteris, jei aš, kaip pianistas, negalėjau valdyti instrumento – nebuvau baigęs mokslų. Grodavau po 7–9 valandas, net pirštai įsiskaudėdavo. Tokia buvo pradžia. Perelšteinas – pasaulinio lygio pedagogas, kito tokio atsidavusio mokytojo nesu regėjęs. Jis įgyvendino savo idėją įkurti chorą ir gyveno dėl „Ąžuoliuko“.

Vėliau susitikau su Zenonu Paulausku. Mokiausi iš jo pedagoginių paslapčių ir to, kas vadinama nuojauta arba intuicija. Bet intuicija kaip ir talentas nėra šiaip duodami. Galbūt talentas yra Dievo dovana, bet intuiciją reikia išlavinti. Dabar dirbu panašiai, kaip dirbo Paulauskas.

Grodavau po 7–9 valandas, net pirštai įsiskaudėdavo. Tokia buvo pradžia.

– Iškart tapote ir mokytoju, ir atlikėju?

– Taip. Baigęs Konservatoriją, gavau du paskyrimus – ir dainuoti teatre, ir dėstyti. Ėmiausi abiejų. Taip dirbu iki šiol.

– Galėjote rinktis?

V. Prudnikovas: – Taip, ir pasirinkau abu. Daug kas iš dainininkų, ypač jaunų, bijo pedagoginio darbo, išsisukinėja: „Dabar mums svarbu dainuoti, vėliau imsimės pedagogikos.“ Taip nebūna.

Laikui bėgant, atsiranda kitų sunkumų, visai prarandamas noras mokyti. Be to, norint tapti pedagogu, reikia ne tik perskaityti vieną kitą šimtą knygų, bet ir sukaupti praktinę patirtį. Pirmieji 10 pedagoginio darbo metų – tik pradžia. Štai Kostas baigė akademiją ir dabar VDU muzikos akademijoje turi savo klasę. Po 10–15 metų bus labai rimtas pedagogas.

– Profesoriau, ar iš tikrųjų galima numatyti žmogaus ateitį? Patarti, ar jam verta rinktis dainininko kelią?

V. Prudnikovas: – Pirmiausia, reikia išgirsti, pamatyti, kas bus po metų, dviejų. Pamokoje reikia girdėti, ne tai, kas svarbiausia šiandien, rytoj, bet ką žmogus padarys po metų.

Esame pernelyg pririšti prie griežtos repertuarinės tvarkos – pirmame kurse dainuojama tai, antrame – tai, trečiame – tai. O kaip trečiakursis dainuos, tarkime, šiuolaikinę muziką, jeigu jis dar neįvaldęs barokinio „elementoriaus“, liaudies dainų? Todėl visada rengiu tokias programas, kurios duos rezultatą po metų ar dvejų.

Jei matau, kad pirmam kursui reikia skirti daugiau dėmesio vokalizėms, liaudies dainoms, mažos apimties arijoms, tą ir darau. Jei antrame kurse studentams to vis dar trūksta, nebijau grįžti. Na ir, žiūrėk, trečiame kurse jie jau dainuoja, o būdami ketvirtakursiai, – jau teatre!

Pas profesorių eidavo daugiausia visiškai nurašyti, atseit dainuoti nesugebėsiantys žmonės. Bet visi uždainavo.

– Ar yra tekę patarti kam nors, kad verčiau nesiveržtų į sceną?

V. Prudnikovas: – Beveik niekam nesu to sakęs. Man net įdomu dirbti su tais, kuriems įteigta, kad jie negalės dainuoti, aš jų pastangas vertinu.

Būna, kad žmogus kažkur mokėsi, bet vokalinė jo kryptis kreivoka, – ją „ištiesinti“ man irgi įdomu. O kartais užtenka vien pakalbėti su žmogumi ir jau girdi jo tembrą. Yra tembras, vadinasi, jis gali būti dainininkas. Aišku, būna ir „betembrių“, dainuojančių pilkokai, – čia jau tikrai sunkūs atvejai.

K. Smoriginas: – Pas profesorių eidavo daugiausia visiškai nurašyti, atseit dainuoti nesugebėsiantys žmonės. Bet visi uždainavo.

– Profesoriau, jei neklystu ir šaltiniai nemeluoja, sukūrėte apie 80 vaidmenų. Ar galėtumėte išskirti tris svarbiausius?

V. Prudnikovas: – Jeigu klaustumėte, kokia partija ar koks vaidmuo atnešė daugiausia pinigų, sakyčiau, kad Mozarto „Requiem“. Su šiuo kūriniu važinėjau visur. Iš didelių vaidmenų, mieliausių širdžiai – Borisas Godunovas. Atlikau visas jo versijas su daugybe teatrų. Dar „Don Karlas“, Verdi „Requiem“.

Koncertinis, oratorinis žanras kitoks nei operinis. Operoje dainuoti lengviau – gali atsigerti, pakosėti, o per koncertą sėdi prieš publiką, čia pat dirigentas, orkestras, choras. Kūrinį turi atlikti taip, tarsi priėmime pas karalių.

– „Trijų tigrų“ laikotarpis – tai 10-ojo dešimtmečio pabaiga. Daug žmonių apskritai nežinojo, kas yra opera, bet staiga išgirdo...

V. Prudnikovas: – „Trys tigrai“ buvo smarkiai išreklamuoti... Aš, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava užsukdavome į parduotuvę, nusipirkdavome duonos „Trys tigrai“, saldainių „Trys tigrai“, dešrelių „Trys tigrai“ ir butelį „Trys tigrai“... (Juokiasi.)

Pirmiausia, tai humoristinis projektas. Mes patys rašėme eiles, pritaikėme klasikinę muziką. Tai buvo satyra, ir žmonės mus pamėgo. O diapazonas ganėtinai platus – tenoras, baritonas ir bosas. Smagu buvo ir mums, ir publikai – surinkdavome pilnus stadionus. Prisimenu, dainavome Šiauliuose, oro uoste, – aplink didžiuliai pakilimo takai, geriausia aparatūra, tūkstančiai žmonių. (Šypsosi.)

Aš, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava užsukdavome į parduotuvę, nusipirkdavome duonos „Trys tigrai“, saldainių „Trys tigrai“, dešrelių „Trys tigrai“ ir butelį „Trys tigrai“...

J. Grickevičius: – Tai pirmoji patirtis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo? Juk tokių renginių, šou, kuriuose dalyvautų operos solistai, daugiau nebuvo.

V. Prudnikovas: – Susibūrėme, turėjome repertuarą, puikų orkestrą – viską darėme su Gintaru Rinkevičiumi. Svarstėme, kaip čia pasivadinti. Kaip tik tuo metu Kauno zoologijos sode gimė trys tigriukai. Sakau: „Važiuojam ten!“ Nuvažiavom. Fotografavomės su tigrais ir prilipo – „Trys tigrai“. Buvo malonūs ir smagūs laikai.

– Jums teko daug dirbti vadovu. Ne taip dažnai operos solistą pamatysi vadovaujantį...

V. Prudnikovas: – Esu giežtas, galbūt per daug tiesiai sakau, ką galvoju. Bet darau tą ne šiurkščiai, o nuoširdžiai. Jei mokinys prastai padainavo, sakau jam: „Klausyk, čia negerai. Sutinki su manim ar nesutinki, spręsk pats. Bet jeigu norėsi pasitaisyti, visada patarsiu, pakonsultuosiu.“ Tai normalu. O šiaip lyderė yra Nijolė. Ir namie, ir klasėje.

– Teatras reikalauja mokytis išgyventi, turėti charakterį, nes konkurencija čia nuolatinė palydovė. Ką patariate savo studentams?

V. Prudnikovas: – Raginu, kad visada stengtųsi laimėti. Ar konkursas, ar egzaminas, svarbu pasirodyti kuo geriausiai, nugalint visas kliūtis. Todėl reikia būti labai stipriems ir fiziškai, ir emociškai. Tam būtinas pasišventimas. Jeigu jo nėra, tada nieko nebus. Dirigentas, kuris neturi ar nenori turėti savo orkestro, yra prastas. Solistas savo ruožtu turi siekti viršūnių, kad dainuotų sudėtingiausias partijas savo mylimo teatro scenoje.

– Ar būna taip, kad mintyse pats dainuojate kartu su savo mokiniais, ypač kai sėdite salėje?

V. Prudnikovas: – Anksčiau taip elgdavausi, dabar ne. Tapau ramesnis.

K. Smoriginas: – Tikrai iki šiol dainuojate kartu su mumis, esu tuo įsitikinęs. (Juokiasi.) Net per koncertą, kai pamatau, kad profesorius žiūrovų salėje pradeda trinti žandikaulį, suprantu, ką man reikia daryti, nes jis tarsi sako: „Atpalaiduok žandikaulį“ (Juokiasi). Jei ima vis keisti sėdėjimo pozą, tuo parodo, kad kažkas negerai. Taigi visą laiką dainuoja kartu.

V. Prudnikovas: – Dažnai tas ir padeda, nes tik parodai kažką ir štai žiūrėk – pasitaisė. (Juokiasi.)

Parengė Sigita Ivaškaitė