Kultūra

2021.01.15 17:51

Antanas Šimkus. Niekur kitur

Antanas Šimkus, Žurnalas „Metai“2021.01.15 17:51

Kartą gyveno redaktorius. Tikėjo pasaka, todėl ir jautėsi, lyg joje būtų. Nes kurgi dar rasi karalystę, kurioje bent dešimt kartų per metus pasitinki Naujuosius? Tai va. Nėra niekur kitur tokio krašto.

Ir visi, kurie ten bent kartkartėmis pabūdavo, gyvendavo daug ilgiau. Prieš tai čia dirbęs vyriausiasis regėjo beveik tris šimtus vasarų ir žiemų, kurios tilpdavo į žurnalą. Net Binkis su savo pavasariais galėtų pavydėti.

O jei dar prisiminus daugiau nei pusę tūkstančio pergalių, kurias pasiekė ankstesnieji redaktoriai. Karingoji praeitis, mūšiai dėl savų ir svetimų tiesų, partizaniniai išpuoliai, kiek nusivylimų, džiaugsmų, asmeninių ambicijų ir kilnių poelgių – kiek visko čia sukosi, ir ne tiek jau daug išlikę metraščiuose, bet nujausti galima – telpa į šiandienos pasaką ir nugalėtojų triumfo, ir pralošusiųjų kartėlio metai, ir princai, ir elgetos, ir visos įmanomos permainos... Nes kokia pasaka be stebuklų?

Tie, kurie dažnai susiduria su tekstais, turbūt žino, kad dauguma jų būna tarsi užkerėti. Autoriams atrodo, kad jie nuostabūs ir turi skambėti per visą karalystę, o redaktoriai žvelgia į tuos rašinius ir su žiburiu, ir be jo – ir neranda to tarp eilučių slypinčio lobio, ne. Ne vienam teko budėti tris naktis iš eilės prie kieno nors eilėraščių ar novelių ir žiūrėti, kas iš jų pavogta, kaip juos atkerėti... Tačiau kartais jokie burtai nepadeda. O autoriai pyksta, mano, kad redaktorystė – tai piktų žiežulų pikti darbai, ir vietoj širdies ten akmuo, ir kad greičiau su tom širdim priburbuliuotų kokion nors tekstų upėn įsibridę... O tie neskęsta, kaip kokie... Et.

Kaip ir visose gerose pasakose, tenka susidurti ir su kitomis kliūtimis. Tai, žiūrėk, po dvidešimties metų ateina kokia laumė ieškoti savo paploninto balso monologo, kurį deklamavo anam tūkstantmety kažkurioj paežerėj, o redakcijon mašinraštį kažkurios epochos priešaušry atnešė tą laumę įsimylėjęs kalvio pameistrys. Tekstą savadarbe rašomąja rinko pati laumė ant tošies. Ir kur tą monologą rasi? Turbūt seniai pakurom išvežtas. Belieka išklausyt redaktoriui, koks sunkus laumės gyvenimas raiste be patogumų, be gerų santykių su kolektyvu, be Bebenčiuko, be monologo, va...

Arba atkeliauja Pusiau nepriklausomų nykštukų sąjungos pasirašytas kolektyvinis laiškas, kupinas apmaudo ir nuoskaudos dėl publikuojamos trolių poezijos, su reikalavimu atsiprašyti visų mažųjų būtybių ir paskelbti tai nedelsiant, nes kitaip jie kreipsiąsi aukščiau, į kokius nors nuo nykštukų priklausomus milžinus, kad ištaškytų visus metus... Na ir rašo redaktorius mandagų atsakymą, kad ne trolių ten eilės, o pokštauti mėgstančių jaunųjų aitvarų postmodernus žvilgsnis į istoriją, na, gal pritrūko išsamesnio palydimojo žodžio, kad ir amebai būtų aišku, jog čia ne trolių šlovinimas, o literatūros įvairovė.

Ir sėdi redaktorius prie stalo pasakoje ir galvoja, kodėl ji tokia panaši į pasaką be galo. Ir kodėl bėga metai, o nemaža dalis korespondencijos apie tą patį, beveik didaktinė – aiškinti akivaizdžius dalykus, aiškintis dėl jų. Nieko baisaus. Bet kažkas su tuo teksto suvokimu vis labiau nykštukėja, smulkėja, ir jau nebe literatūra, o tiesiog taikomieji laboratoriniai tekstai. Lengvam vartojimui. Kad būtų su vardu ir kad kuo trumpesni. Patogūs suvokti.

Bet čia nieko nepakeisi, nebent rizikuodamas susitrumpinti savo metus kartkartėmis įsileisi kokį pervargusį demoną, išvertusį kalnus ir atnešusį kokį sunkų, bet įstabų akmenį nuo to kalno. Gražų vertimą. Ir ritinsi jį be eilės į žurnalą, nes suprasi, kad tai geriausia, ką tau galėjo atnešti šiais metais, tikrą grynuolį, gal net stebuklingą akmenį, ir negali jo atidėti, nors ir laukia kiti kalnaverčiai, medžiaroviai bei lauko darbininkai. O tas vertėjas paims tavo siūlomą sudilusį pinigėlį ir vėl iškeliaus į savo kalnus, tiek jį ir tegirdėsi. Kito jo vizito sulauks turbūt jau tik kitas redaktorius.

O dar, būna, užklysta visokie stebukladariai iš kitų karalysčių, atneša kas ministro raštą, kas vizirio žinią, kas tiesiog kaimyniškų paskatų vedamas siūlo bendradarbiauti, keistis dovanomis ir vertybėmis. Ir draugaujam, keliam virtualias puotas, linkime sveikatos vieni kitiems, kad metai būtų geri ir skalsūs. Ir tie linkėjimai pildosi. Tiesa, reikia atminti, kad laikas čia bėga bent dešimt kartų greičiau nei įprastai, todėl ir linkėjimų galiojimas netrunka ištirpti.

Sunkiausia, žinoma, atlaikyti nepriteklių slibiną. Riaumoja jis taip, kad kartais sunku susikaupti. Nelengva rasti ir padėjėjų nuo jo apsiginti. O štai slibinui talkininkų netrūksta. „Kodėl tavo žurnalas neneša pelno, redaktoriau?“ – šaukia jie. „Ar ne gėda visąlaik prašyti pagalbos, ką?“; „Kiek gali čia rašyt apie amžinąsias vertybes, vien klišės ir išlaikytinio mentalitetas, kur tavo pasiekiamumas vartotojui!“; „Na, pakaks, nešk, ką turi, slibinas ir turto vertintojai laukia!“; „Maža! Kam tokie žurnalai reikalingi, ir dar be spalvotų paveiksliukų!“ O redaktorius nebeturi, ko jiems išnešti, – slibinas nevirškina sunkių tekstų, slibinui reikia greit pagaminamų ir taisyklingos formos. Nes niekas neturi laiko virškinti. Net slibinas.

Redaktoriui gaila ir to slibino, ir padėjėjų, bet jis niekuo negali jiems padėti. Netgi nudobti nepavyktų. Nebe tie laikai. Šarvuotas tik Vytis paveiksliuke ant sienos priešais.

Kita vertus, ir tas leidinys turbūt per menkas kąsnelis, pernelyg nišinis, kad jam praryti padori chimera aukotų laiką. Redaktorius lengviau atsidūsta, kai tie gaivalai trumpam atsitraukia. Naudodamasis tuo jis vėl gali kviesti pasakai.

1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko – puikių publikacijų, skaudžių netekčių, būriško darbo, hegzametruoto linksmybių patoso, netikėtos pagalbos, mąžtančių jėgų, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai, bendradarbiai ir skaitytojai.

Todėl tikimės ir laukiame kartu su jumis pačių geriausių laikų. Linkime pačių geriausių metų. Ir prisiminti, kad daugiau niekur kitur nėra tokios pasakos ir tokios karalystės, kur bent dešimt kartų per metus pasitinki Naujuosius. Tegu visi jie bus tik jūsų ir jums.