Kultūra

2021.01.06 20:05

Rašytojų sąjungos premijos laureatas Rimantas Kmita: rašymui nereikia išsmilkytos bažnyčios

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.06 20:05

Trys Karaliai rašytojui Rimantui Kmitai atnešė Rašytojų sąjungos premiją. Tiesa, informacijos epochoje žinia apie gabenamą dovaną atėjo dar prieš Kalėdas. „Auksais premijos Lietuvoje neblizga. Neturim tokių premijų, kurią gavęs pasijustum aukso skrynią atvėręs. Gal ir gerai“, – svarsto LRT.lt kalbinamas laureatas.

Poetas, prozininkas, literatūrologas R. Kmita tapo 30-uoju kasmetės premijos laureatu. Apdovanojimas jam skirtas už praėjusį lapkritį pasirodžiusį antrąjį romaną „Remyga“ (išleido „Tyto alba“).

„Remyga“ yra romanas apie jauną valstybę, apie eilinį žmogų, kuriuo, kaip kad būna talentingose knygose, esame mes visi“, – sakė vienas vertinimo komisijos narių rašytojas Mindaugas Nastaravičius, ekvivalentiško įvertinimo sulaukęs pernai.

Rašytojų sąjungos premija skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per praėjusius dvejus metus. Vis dėlto laureatas gali jaustis pagrįstai nuskriaustas. Nuskriaustas pandemijos, nes sausio 6-ąją tradicinis premijos teikimo vakaras Rašytojų klube dėl visiems aiškių aplinkybių nebuvo rengiamas.


Viena sąžiningiausių

Su R. Kmita trumpai drūtai (ir per nuotolį) įvertinome Trijų Karalių dovanas Kūdikėliui.

– Auksas – valiuta, pinigai, įvertinimas, užmokestis, spekuliacija ir gyvenimo variklis... Kuo ir kiek reikšminga finansinė premijos dedamoji ir ką apskritai tau simbolizuoja pačių rašytojų teikiamas apdovanojimas?

– Kolegų teikiama premija yra viena garbingiausių, nes skiriama be kokių nors išskaičiavimų, politikų dalyvavimo ar kitų konjunktūrų. Todėl tai viena sąžiningiausių premijų Lietuvoje.

„Poezijos pavasaris“ – eiles skaito Rimantas Kmita

O auksais premijos Lietuvoje neblizga. Neturim tokių premijų, kurią gavęs pasijustum aukso skrynią atvėręs. Gal ir gerai. Nereikia vaikytis iliuzijų, kad iš rašymo užgyvensi turtus.

Be to, Trys Karaliai puikiai parodo, kad karūnos ir auksas, garbė ir premijos yra niekas prieš gimusį kūdikėlį. Jeigu gyvenime nelieka tokio kūdikėlio, prieš kurį pagarbiai nusilenktume, tai gyvenimas pasklinda ir nebe mūsų jėgoms jį suvaldyti.


„Jei galėčiau, nerašyčiau“

– Smilkalai, be abejo, yra kūryba, malda, kalbėjimasis su Sutvėrėju. Bet nebūtinai: pandemijos aplinkybėmis tai ir apsivalymo, švaros simbolis. Kaip tokiuose kontekstuose interpretuotum patį kūrybos, rašymo darbą?

– Rašymui nereikia išsmilkytos bažnyčios, bet labai padeda Rašytojų namai ar bet kokia erdvė, kur gali niekieno neblaškomas susitelkti tik prie rašomo kūrinio.

Tarkime, rašydamas „Remygą“ kelis kartus buvau išvažiavęs, kad surinkčiau mintis į visumą ir pasiekčiau vieną ar kitą persilaužimą.

Kalbantys tekstai. Rimantas Kmita: buvau užsikrėtęs eksperimentais tarp meno ir ne meno

O šiaip nežinau, ar kūryba ką nors padeda, nuo ko nors išvaduoja. Ji nėra pasirinkimas tarp tarnybos, sporto ar kokio hobio. Jeigu galėčiau, nerašyčiau. Rašymas padeda kai ką išsiaiškinti, bet ir sujaukia, iškamuoja, reikia įveikti ne vieną sunkumą.

Nelabai aiškinuosi, kam man tai, bet niekada nėra pasirinkimo. Gal ir galima būtų užgniaužti, jeigu aplinkybės būtų tokios, kad negalėčiau rašyti, bet tada kažko rimtai trūktų. Tai kol smilkalų kvapas kažkur kviečia, einu.

Galima ramiai laukti amžinybės

– Mira – amžinybė, išlikimas. Kas tave skatina rašyti – garbės troškimas, noras išlikti atmintyje ar kokie nors visai žemiški dalykai?

– Kadangi nesu nei Shakespeare`as, nei Goethe, tai jokia amžinybė literatūroje negresia. Girdėjau, kad šiais laikais tokių dalykų kaip garbė ar pripažinimas taip pat nebelabai belikę, tėra tam tikrų socialinių ratų pripažinimas.

Šiaulių dramos teatras premjeras kelia į kitus miestus: spektaklį „Remyga“ pristatys Anykščiuose

Kūryba turbūt yra dalijimasis rūpimais, skaudamais, ramybės neduodančiais dalykais ir abejonėmis su šalia esančiais žmonėmis, kartais provokavimas, kartais linksmų istorijų pasakojimas. Tai turbūt bandymas iš praeities archyvų arba dabarties chaosų užbalzamuoti tam tikrus dalykus, kad išliktų ilgiau, kad iškiltų kuriam laikui į mūsų akiratį.

Ir jeigu yra reakcija į kūrybą, tai daugiau nieko kaip ir nebereikia, galima ramiai laukti amžinybės.

R. Kmita yra trijų eilėraščių knygų – „Nekaltas prasidėjimas“ (1999), „Upės matavimas“ (2002), „Švelniai tariant“ (2009), dviejų romanų – „Pietinia kronikas“ (2016), „Remyga“ (2020) ir literatūros kritikos „Ištrūkimas iš fabriko“ (2009) autorius.