Kultūra

2020.12.31 12:40

Lietuvos operai ir „Traviatai“ – 100: kaip džiovos kamuojama kurtizanė tapo naujametinio vakarėlio žvaigžde

LRT.lt2020.12.31 12:40

Giuseppe`s Verdi „Traviata“ – viena populiariausių ir dažniausiai statomų operų pasaulyje, šiuo spektakliu prasidėjo ir Lietuvos operos, kurios gyvavimo šimtmetį švenčiame 2020 m. gruodžio 31 d., kelias. Operoje – ir džiaugsmas, ir tragedija, ir liūdesys, ir mirtis. „Lietuviai juk mėgsta užjausti. Todėl išlydint senuosius metus išgyventi visas šias emocijas jiems buvo priimtina“, – komentuoja dirigentas Julius Geniušas.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) inicijuotoje virtualioje diskusijoje „Giuseppe`s Verdi „Traviata“ kaip Lietuvos operos tapatybė“ žurnalistė, muzikos laidų vedėja Gerūta Griniūtė kvietė nusikelti į 1920-uosius, kai Steigiamojo Seimo Švietimo komisija paskyrė 110 tūkst. auksinų teatrui steigti.

Tuomet nuspręsta Naujųjų metų išvakarėse pristatyti kompozitoriaus G. Verdi „Traviatą“ – taip ši opera pradėjo rašyti Lietuvos valstybės profesionalaus operos teatro istoriją. „Manoma, kad konkretus veikalas pasirinktas dėl galimybės visą solistų sudėtį suformuoti iš savų atlikėjų“, – teigė G. Griniūtė.

Operos veiksmas prasideda 1850 m. Paryžiuje. Jauna Violeta Valeri yra pasinėrusi į kurtizanės gyvenimą ir žino, kad greit mirs nuo džiovos. Pokylyje ji sutinka jauną bajorą Alfredą Žermoną iš provincijos. Alfredas ja susižavi ir prisipažįsta jai meilę. Violeta atsako, kad tokiam jausmui jos gyvenime nėra vietos, tačiau slapta pajunta simpatiją bajorui ir tikros meilės troškimą...

Dirigentas Rimas Geniušas, gimęs tais pačiais 1920-aisiais, vėliau net 50 metų dirigavo „Traviatos“ spektaklius. Jo sūnus Julius Geniušas šią operą diriguoja jau tris dešimtmečius. „Tai viena iš tų operų, iš kurių neišimtum nė vienos gaidos, nė vienos frazės – taip dramaturgiškai logiškai joje viskas sudėliota“, – teigė J. Geniušas.

Pasak jo, lietuviškam mentalitetui ši opera – ideali, nes joje itin plati emocijų skalė: joje ir džiaugsmas, ir tragedija, ir liūdesys, ir mirtis. „O lietuviai juk mėgsta užjausti. Todėl išlydint senuosius metus išgyventi visas šias emocijas jiems buvo priimtina“, – komentuoja J. Geniušas.

Pasak J. Katinaitės, ši opera buvo itin svarbi valstybingumui: „Skubėta įrodyti, kad esame pajėgūs sukurti operos teatrą, kuris yra stiprios, patikimos valstybės atributas. Bet teko labai pasistengti, kad pirmoji opera neatrodytų vargdieniškai ir skirtųsi nuo anksčiau rodytų klojimo gadynės spektaklių.“ Atlikėjai žengė į sceną vilkėdami savo išeiginiais drabužiais, yra liudijimų, kad Violetą dainavusi Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė iš namų vežėsi net patalynę ir kitą rekvizitą.

Premjeroje dainavo užsienyje subrandinti lietuvių solistai: Kipras Petrauskas sugrįžo iš Peterbugo, A. Galaunienė – iš Maskvos, Žermoną dainavęs Antanas Sodeika – iš Bostono. Netrukus jaunus perspektyvius dainininkus Švietimo ministerija pradėjo siųsti į žymiausius Europos muzikos centrus, kad jie įgytų gerą išsilavinimą.

„Štai Florą pirmojoje „Traviatoje“ dainavusi Veronika Podėnaitė buvo išsiųsta į akademiją Romoje ir tapo pirmąja lietuvių operos soliste, debiutavusia Milano „La Scalos“ teatre. Gaila, kad netrukus ji mirė nuo kraujo užkrėtimo nesėkmingos operacijos metu: išlikę įrašai liudija, kad tai buvo įspūdinga dainininkė“, – pasakoja muzikologė, operos kritikė Jūratė Katinaitė.

„Traviatos“ premjeroje dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, gavęs išsilavinimą Peterburge ir Berlyne. „Nors jis buvo chorinio dirigavimo specialistas, per pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį sugebėjo pastatyti net dvidešimt operų“, – sako J. Geniušas. J. Tallat-Kelpša dirbo vienas, kol neprisijungė kiti dirigentai – Stasys Šimkus, Juozas Gruodis. Anot J. Geniušo, esminis lūžis įvyko 1927 m., iš Rusijos atvykus dirigentui Mykolui Bukšai.

Pirmojoje „Traviatoje“ buvo dainuojama lietuviškai. „Prieš šimtą metų dainuoti itališkai būtų buvę tas pats, kas kinų kalba. Ir vėliau, kai Lietuvoje buvo pradėta dainuoti itališkai, nutikdavo visokių kuriozų: užmiršę tekstą dainininkai kartais vaistų pavadinimus pyškindavo“, – pasakoja J. Geniušas.

Dabar, pasak jo, dainininkai jau baidosi lietuviškai dainuoti, nes vokaliai mūsų kalba operai nėra labai patogi. „Bet, tarkim, Anglijos nacionalinė opera iki šiol rodo operas (taip pat ir „Traviatą“) anglų kalba. Netgi esu girdėjęs Justiną Gringytę, angliškai dainuojančią Karmen“, – teigia dirigentas.

Prie originalo kalbos teatruose buvo pereita ne tiek meniniais, kiek praktiniais sumetimais. „Susiformavus tarptautinei operos rinkai, po pasaulį gastroliuojančios operos žvaigždės nebenorėjo Niujorke tos pačios partijos dainuoti angliškai, Paryžiuje – prancūziškai, o Milane – itališkai“, – sako J. Katinaitė.

Naujametinės „Traviatos“ tradicija, gyvavusi daugiau nei aštuonis dešimtmečius, nutraukta 2002 m. 2020 m. pabaigoje tradiciją LNOBT planavo atgaivinti, tačiau tam sutrukdė karantino apribojimai. Tikimasi, kad jubiliejinė LNOBT premjera įvyks ateinančių metų pavasarį. O šių Naujųjų metų išvakarėse „Traviata“ skambės LRT KLASIKOS eteryje.

Gruodžio 31 d. 19 val. LRT KLASIKOS eteryje – 1982 m. tuometinio Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro solistų, choro ir orkestro įrašas. Čia įamžinti vėlyvojo sovietmečio operos žvaigždyno – Irenos Milkevičiūtės, Virgilijaus Noreikos, Eduardo Kaniavos, Česlovos Nausėdos, Aušros Stasiūnaitės, Abdono Lietuvninko ir kitų artistų – balsai. Dirigentas – R. Geniušas. Opera atliekama lietuvių kalba.

I. Milkevičiūtė pasakojo: „Man teko keisti Lietuvoje nusistovėjusią tradiciją ir atsigręžti į verdiškąją Violetą, kuri nėra nei silpna, nei gailestį kelianti, o atvirkščiai – stipri, gebanti ryžtingai atsisakyti savo laimės vardan mylimojo gerovės.“

J. Katinaitės nuomone, nepaisant liūdno siužeto, „Traviata“ nestokoja šventiškumo: „Iš patirties galiu pasakyti, kad po gero spektaklio, net jei jame vaizduojama tragedija, lieka didžiulis energijos antplūdis ir pakilumo jausmas. O po prasto spektaklio, tebūnie tai operetė „Linksmoji našlė“, išeini iš teatro tarsi nugenėtas.“

Anksčiau LNOBT teatrą garsinusi Violeta, o dabar ateities Violetas scenai ruošianti profesorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Sigutė Stonytė prisimena, kaip naujametinėje „Traviatoje“ dainavo su V. Noreika: „Dainuoju taures kelti raginantį brindisį, o jis žiūri į mane ne kaip įsimylėjęs Alfredas, o kaip reiklus direktorius... Tad jaudulio būta, bet ir patirtis nuostabi, nes V. Noreika – puikus, dėmesingas, nepaprasto muzikalumo partneris. Kai po spektaklio apsikabini, išsibučiuoji – daugiau pagyrimų kaip ir nebereikia...“

S. Stonytei „Traviata“ vis dėlto disonavo su šventiška nuotaika: „Žmonės ateina į teatrą nusiteikę šventiškai pabendrauti, o čia – „Traviata“, ta tragiška opera... Ir pati publika būdavo kitokia, nei kituose spektakliuose. Būdavo justi, kad jos mintys visai kitur: „Jūs ten dainuokit, o mes sulauksim pertraukos ir eisim gert šampano...“ Pasak S. Stonytės, netgi pertraukos būdavo pailgintos tarp „Traviatos“ veiksmų, kad publika suspėtų pasilinksminti.

Kaip rašo J. Katinaitė, itališkas veiksmažodis „traviare“ reiškia „nuklysti, eiti klaidingu keliu“. Pridėjus moteriškos giminės galūnę ir artikelį susidaro žodis „la traviata“ – moteris, nuėjusi klystkeliais. G. Verdi „Traviata“ grįsta Alexandre`o Dumas jaunesniojo pjese „Dama su kamelijomis“ – realistiniu Prancūzijos Antrosios imperijos pasakojimu apie demimondo moteris.

„Demi-monde“ iš prancūzų kalbos pažodžiui išvertus reiškia „pusinis pasaulis“. Šiuo žodžiu apibrėžiama Antrosios imperijos kurtizanių, kokočių, išlaikomų kilmingų aristokratų, aplinka ir, tam tikra prasme, jų kultūra. „Demimondo moterys įdomios, ryškios, žavinčios. Pasak Dumas, jos tarsi atskira sala didžiuliame Paryžiaus okeane. Ši sala priglaudžia visus, kas atskyla nuo teisingojo, kilmingojo Paryžiaus“, – tvirtina J. Katinaitė.

„Dama su kamelijomis“ pasakoja tikrą istoriją, kuri palietė patį Dumas. Jis palaikė ryšius su jauna kurtizane, kuri mirė vos 23-ejų. Pjesės įžangoje autorius rašė: „Meldžiu skaitytoją patikėti šios istorijos tikroviškumu. Visi jos veikėjai, išskyrus pagrindinę heroję, yra dar gyvi žmonės.“ „Regis, šia pjese Dumas norėjo pasakyti moralą apie netinkamą elgesį su demimondo moterimis“, – teigia J. Katinaitė. Rašytojas buvo nesantuokinis belgės siuvėjos ir Alexandre`o Dumas vyresniojo, romano „Grafas Montekristas“ autoriaus, sūnus. Jaunesnysis Dumas sakydavo: „Aš gimiau iš nuodėmės ir dariau nuodėmę maištaudamas prieš tai.“

Pasak muzikologės J. Katinaitės, sunku spręsti, ar Dumas pjesė būtų vis dar garsi, jei ji nebūtų tapusi vienos populiariausių Verdi operų – „Traviatos“ – pagrindu, „o mums, lietuviams, ji tapo nacionalinio operos teatro tapatybės simboliu.“

Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.