Kultūra

2020.12.29 11:41

Eglė Baliutavičiūtė. Tarp tamsos ir šviesos

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.12.29 11:41

Vaikų literatūros kritikė ir knygos „Brolis, kurio nereikėjo“ autorė Eglė Baliutavičiūtė apžvelgia dvi naujas knygas – čekų autorės Biancos Bellovos „Ežerą“ ir lietuvių literatūros klasikės Vytautės Žilinskaitės pasakų rinktinę „Žiogas stiklinėje“. 

Knygų apžvalga skambėjo laidoje „Ryto allegro“.


Čekų rašytojos B. Bellovos knyga „Ežeras“ – tai pasakojimas apie savasties ir savo šaknų paieškas nykstančio pasaulio fone, tiksliau ekologinės katastrofos fone, kuri nejučia persismelkia į žmonių gyvenimus ir yra vaizduojama ne tik fizinėje, bet simbolinėje knygos plotmėje.

Knyga nukelia į sovietmetį prie Aralo jūros. Kadaise tai buvo vienas iš didžiausių pasaulio ežerų, tačiau jis ėmė sparčiai sekti, kai jį maitinusių upių vandenys buvo nukreipti auginti medvilnę. Kūrinio veiksmo metu ežeras nyksta, o su juo ir žmonių gyvenimai.

Pagrindinis veikėjas Namis gyvena viename nedideliame žvejybiniame miestelyje prie to senkančio ežero. Niekas čia nėra gerai – jo gyvenimas nuo pat pirmųjų dienų pažymėtas praradimų, išsiskyrimų, nykimo. Motina jį palieka auginti seneliams, o pati pradingsta kažkur sostinėje.

Šiems mirus, jo namus užima kolūkio pirmininkas, auginantis trirankį sūnų, Namio merginą išprievartauja tiesiai prieš jo akis rusų kareiviai, kuriems negalioja jokios taisyklės, ir dar nė pilnametystės nesulaukęs vaikinas lyg bešaknis krūmas išpučiamas iš gimtųjų vietų. Jis leidžiasi į sostinę ieškoti motinos, ieškoti savo šaknų, ieškoti kažko, kas visą tą nesuvaldomą, beprasmiškai džiūstantį gyvenimą atgaivintų.

Bianca Bellova „Ežeras“ (Sofoklis, 2020. Iš čekų kalbos vertė Kristina Karvelytė)

Pagrindinio veikėjo būklė dažnai nestabili – jis apdujęs, bloguoja, jis vos gali pastovėti, beveik nuolat suvargęs ar apgirtęs, nuolat kenčia įvairiausią fizinį skausmą, pasaulį mato it per miglą. Jis, jaunas vyras, tarsi nyksta, tampa toksiškas pats sau kaip vaisingumą prarandantys ežero vandenys, nors šiaip jau nuo sunkaus darbo Namio raumenys ir pučiasi tarsi liudydami sveikatą ir tvirtybę.

Kūrinio atmosfera labai slogi: smurtas, socialinės ydos, ligos ir apsigimimai, neramumai šalyje ir šalia viso to ežeras, kuris vis traukiasi, senka, virsta dykuma ir lieka tuščiomis įsčiomis. Tai tam tikra prasme apokaliptinis romanas. Tik katastrofa čia neįvyksta staiga – nykimas matomas, bet yra pakankamai lėtas, kad žmonija prie jo prisitaikytų ir susitaikytų.

Nevengiama žiaurių bei atvirų vaizdų, todėl glausta kalba parašytas romanas atrodo tik grubesnis ir dar slogesnis, o dėl abstrakcijų ir groteskiškų detalių neretai atrodo siurrealus.

2016 m. Čekijoje pasirodęs Bellovos romanas buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija. Man rodos, kad tai dėmesio verta knyga, tačiau ne tų, kurie ieško literatūroje džiaugsmo, įkvėpimo ir šviesos. Nes čia jos maža, o pabaiga labai dviprasmiška. Ir kažkaip pabaigoje norisi prisiminti Vonnegutą ir jo literatūron įkaltą frazę „nieko nepadarysi“, o gal tik jo paukštelio „tivyt tivyt“.

***

V. Žilinskaitė neabejotinai yra viena reikšmingiausių visų laikų mūsų vaikų literatūros kūrėjų. Jau kelios kartos užaugo skaitydamos jos puikias knygas: „Kelionę į Tandadriką“, „Robotą ir peteliškę“, „Melagių pilį“ ir kitas. Beje, visos šios trys mano paminėtos knygos buvo įtrauktos į 100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Šiemet, tiksliau gruodžio 13 d., knygas vaikams ir satyras bei humoreskas suaugusiesiems rašiusi kūrėja atšventė 90-ies metų jubiliejų. Tomis dienomis pasirodė daug sveikinimų rašytojai, keletas naujų straipsnių, tačiau už vis džiugiausia, kad dar metų pradžioje pasirodė naujas „Kelionės į Tandadriką“ leidimas, o vos prieš pora mėnesių ir dešimties geriausių ir reikšmingiausių jos pasakų rinktinė „Žiogas stiklinėje“, kuriai iliustracijas sukūrė Rasa Joni.

Pačias pačiausias trumpąsias Žilinskaites pasakas atrinko puikiai jos kūrybos kontekstą išmanantis vaikų literatūros ekspertas Kęstutis Urba. Į rinkinį pateko gana įvairios autorės pasakos, atspindinčios jos kūrybos temas, įvairovę ir meninį pasaulėvaizdį.

„Sakykit, ką norit, o pasaulis puikus ir nuostabus“, – taria vienos iš pasakų herojus pramuštgalvis ir nuotykių ištroškęs sliekas. Tačiau ne visiems taip sekasi – štai snaigė, panorusi niekada neištirpti, greit patiria, kiek daug skausmo kitiems ir sau sukelia neigdama savo prigimtį. Taigi kartais veikėjams tenka išmokti priimti savo prigimtinius apribojimus ir skaudžias gyvenimiškas pamokas, patirti sunkius išbandymus, o kartais ir šiek tiek baugius stebuklus. Rinkinio kūriniuose neretos ir kaltės, vidinio grožio ir stiprybės, šaknų svarbos temos, taip pat ir gamtos bei žmogaus sukurto pasaulio tragiškas susidūrimas.

Vytautė Žilinskaitė „Žiogas stiklinėje“ (Alma littera, 2020)

Dažnoje autorės pasakoje įvyksta kažkas tragiško ir liūdno. Tačiau kartu nuolat jausti lengva pašaipa, humoras, ironija – nepikta, bet skatinanti ir skaitytoją šiek tiek atsitraukti nuo teksto, pažvelgti į situaciją plačiau, įvertinti ją patiems. Pasitelkus šias menines priemones išjuokiamos ydos, neapgalvotas elgesys, noras kitą įžeisti ar pažeminti. Ir pati autorė yra viename interviu teigusi, kad: „Aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara...“

Žilinskaitės pasakos neretai atrodo skaidrios ir lengvos, tačiau iš tiesų turi stiprų filosofinį krūvį, yra daugiaklodės ir meistriškai parašytos, todėl geriausia, jei skaitomos ne po vieną kartą. Jos vienos iš tų retų deimančiukų, kurie augina vaiką ir kaip žmogų, ir kaip skaitytoją.

Knygų apžvalga skambėjo laidoje „Ryto allegro“.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt