Kultūra

2020.12.28 21:30

Nacionalinės premijos laureatė Eglė Ridikaitė apie sukurtą tapybos techniką: kažkoks mazochizmas

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.12.28 21:30

Pastaraisiais dešimtmečiais tapytoja Eglė Ridikaitė kuria išskirtine, pačios sumanyta technika. Pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamą atspalvį ir faktūrą. Reikia ir daug lipnios juostos, popieriaus, žirklių, peiliukų. O tada: „Klijuoji, purški, klijuoji, purški, krapštai, plėšai, skuti... Mazochizmas kažkoks“, – juokiasi menininkė. 

Išsamiau – reportaže.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: Ridikaitės kultūros paveldo aktualizavimas šiuolaikinėje tapyboje

Dirbtuvės Vilniaus senamiestyje sienas tapytoja E. Ridikaitė nuklijavusi rašteliais su priminimais ir kalendoriais su svarbiausiomis būsimų parodų datomis. Nuo šiol kalendoriuje apibraukta dar viena jai svarbi diena – gruodžio 7-oji – kai buvo paskelbta, kad ji tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate.

Eglė pasakoja premijos paskelbimo išvakarėse vis bandžiusi ką nors veikti, kad tik negalvotų apie tai. O tos dienos rytą atėjusi į dirbtuves pradėjo dirbti, nusprendusi, kad jei gavo premiją – apie tai kas nors praneš.

„Galvojau taip: jei patekau, kas nors skambins, jei ne – neskambins. Stengiausi negalvoti ir girdžiu – skambina, – juokiasi Eglė. – Pirma Laima Kreivytė buvo, tada jau visi, girdžiu bekalbėdama, kad bando prisiskambinti. Ir tada ėmė drebėti kojos“, – gruodžio 7-ąją prisimena tapytoja.

Menininkė sako šioje dirbtuvėje įsikūrusi laikinai, iki šių metų pabaigos, kol baigsis nuoma. Taigi paskutinės dienos čia, ir svajoja apie savo dirbtuvę. Gal ir gauta Nacionalinė premija padės tai įgyvendinti. Tačiau sako – jei ir ne, vis tiek viską, ką gauna, skiria kūrybai.

Praeities ir dabarties jungtis, arba Grindys ant sienų

Tapytoja įvertinta už darbus, jungiančius dabartį ir praeitį, už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.

Tai pastaraisiais metais menininkės kuriamų keliasdešimties didelio formato darbų ciklas „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. Menininkė, paklaidžiojusi po Vilnių, po senųjų pastatų laiptines, radusi jai gražias, kaip ji vadina, kultūringas grindis, jas įamžino darbuose ir perkėlė ant sienų.

Tai 19 a. pabaigos–20 a. pradžios grindys, sukurtos šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų. Tada, kai ir išpopuliarėjo mozaikinės grindys. O ciklą sako pradėjusi kurti atsitiktinai, kai užėjusi pas draugę pamatė labai gražią mėlyną spalvą ir nebegalėjo užmigti.

„Visai atsitiktinai atsiradau Užupyje pas pažįstamą, pamačiau ten mikvą ir – akys ant kaktos, kokia graži mėlyna! Mačiau tik tą mėlyną. Man apskritai gražiausia mėlyna ir balta. Ir niekaip negalėjau pamiršti, naktį galvojau, reikia padaryti... O gal natūralaus dydžio? Ėmiau galvoti, ar tilps ant tos sienos...“, – pirmąjį impulsą prisimena menininkė.

Taip visus darbus E. Ridikaitė ėmė kurti nemažindama mastelio. Pasidariusi didžiulį trafaretą, kurį vos užkėlė ant drobės, visas grindis – jų dekoratyvines kompozicijas atkūrė paveiksluose.

Tarp darbų – ir Vilniaus didžiosios sinagogos grindys. E. Ridikaitė sako neplanavusi jų tapyti, tačiau ir vėl atsitiktinumas – pastaruoju metu dirba studijoje, kuri yra darželyje, o anksčiau ten buvo Vilniaus didžiosios sinagogos vieta. Atėjusi į šią vietą ėmė domėtis, kas čia buvo anksčiau. Tada kaip tik vyko kasinėjimai ir tiesiai po menininkės langu atsivėrė sinagogos grindys.

„Kai atėjau į tas patalpas, pasidarė įdomu, kas čia buvo, kas likę, pradėjau skaityti... Be to, ten dar vyko kasinėjimai. Nors jau galvojau, kad baigiau savo grindų ciklą, vieną dieną visi pradėjo judėti po mano langu, pamačiau, kaip atkasė Vilniaus didžiosios sinagogos grindis. Pagalvojau: niekur nedingsi, turbūt neatsitiktinai atsiradau būtent čia, šioje vietoje, dar ta tikėjimo tema, ėmiau galvoti, kaip jautėsi čia žmonės, gal reikia padaryti tas grindis, nežinau, ar čia sutapimas“, – sako Eglė.

Be to, priduria menininkė, ją visada domino grindys. Vaikščiodama nuolat žiūri po kojomis ir pastebi gražias plyteles, mozaikas.

„Grindys man labai gražu. Vaikščiodavau ir galvodavau: „Dieve, niekas čia nieko nedaro. Viskas dingsta.“ Ir kilo mintis pabandyti. Bet niekada negalvojau, kad įlįsiu taip giliai ir kad tokie dydžiai bus, tik šiaip pabandyti galvojau. Paskui tada kitkas atsivėrė. Aišku, nesinori, kad būtų tik atkartojimas, ta istorija, norisi sujungti ir dabartį, ir autentiką“, – pasakoja tapytoja.

Tokia technika ant drobės pirmiausia menininkė atkūrė 17 močiutės skarelių ir surengė parodą „Palikimas: Babutas skarialas“. Atrodė lyg būtų iškabintos tikros skarelės – tiksliai atkartoti ne tik ornamentai, bet ir audinio faktūra, įplėšimai, susidėvėjimas. Už šį ciklą prieš 6 metus šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ E. Ridikaitė buvo pripažinta geriausia menininke.

Tapytoja pasakoja dar vaikystėje supratusi, kad pasirinks dailę. „Vaikystėje pas mus namie buvo tokie rudi-balti albumai, iš Ermitažo kolekcijos. Juos mama parsivežė, nes mokslus baigė Sankt Peterburge.

Vartydama albumus supratau, kad yra toks dalykas – paveikslai, ten buvo ir nuogų moterų, Rubenso turbūt. Tada supratau, kad yra dailė. Matyt, ir piešti mėgau, natūraliai ta dailė atėjo, jau pirmoje klasėje įstojau į dailę Kapsuke, dabartinėje Marijampolėje,“ – prisimena Eglė.

Premijos suteikia sparnus

Per kelis dešimtmečius kūrybinio kelio Eglė sako sunku pasakyti, ko labiausiai reikia jos profesijoje: talento, įkvėpimo ar darbo. Geriausia, kai tai dera.

„Viskas susiję, jei nedirbsi – netobulėsi. Darbo reikia tikrai nemažai įdėti, nes privalai eiti pirmyn, domėtis, apskritai stebėti, kas mene vyksta. Kalbiesi su savimi ir stebi, giliniesi ir ieškai. Užsispyrimo reikia ir tikėjimo. Todėl kiekvienas įvertinimas yra paskatinimas, kad gal gerai darai. Įprastai tiesiog dirbi, dirbi, o premija – suteikia sparnus, norisi dar daugiau daryti“, – sako tapytoja.

E. Ridikaitė gimė Kupiškyje, 1977–1981 metais lankė keturmetę vaikų dailės mokyklą Marijampolėje. Vėliau įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio meno fakultetas), ten įgijo stiklo apdirbėjo specialybę. Nuo 1986 m. persikėlė gyventi į Vilnių, Dailės akademijoje baigė tapybą.

E. Ridikaitė yra surengusi keliolika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijoje, MO muziejaus kolekcijoje, „Lewben Art Foundation“, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. 2018 m. E. Ridikaitei įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Išsamiau – reportaže.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: Ridikaitės kultūros paveldo aktualizavimas šiuolaikinėje tapyboje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt