Kultūra

2020.12.28 15:18

„Didžio grožio“, „Jaunystės“, „Jaunojo popiežiaus“ dailininkė: Vatikano draudimas geriausia, kas galėjo nutikti

Viktorija Samarinaitė2020.12.28 15:18

Griežtas Vatikano draudimas filmuoti nykštukinėje valstybėje „Jaunojo popiežiaus“ ir „Naujojo popiežiaus“ kūrėjams galėjo reikšti prieš nosį užtrenktas duris. Tačiau kino dailininkei Ludovicai Ferrario tai tapo asmeniniu iššūkiu. Ko gero, niekas nedrįstų pertapyti net Da Vinčio Džokondos, bet L. Ferrario su kūrybine komanda pasiryžo Romos „Cinecitta“ kino studijoje atkurti garsiąją Siksto koplyčią ir paslaptingas Vatikano menes. 

Tarp kino ir architektūros

Įstojusi į architektūros studijas L. Ferrario nė nesvajojo, kad vieną dieną aikštelėje suksis drauge su vienu garsiausių šiuolaikinių Italijos režisieriumi – Paolo Sorrentino. Kartu jie sukūrė ne tik kontraversiškai įvertintus serialus, bet ir vizualiai ekstatiškus „Oskarais“ įvertintus pilno metro filmus: „Didis grožis“ bei „Jaunystė“. Studijų metu L. Ferrario daugiau žinojo apie linijas ir jų išdėstymą erdvėje negu apie slaptus vizualiuosius pasaulius, kuriuos vėliau jai pavyko sukonstruoti ir perkelti į ekraną.

L. Ferrario savo karjerą kino industrijoje pradėjo kaip savanorė filmavimo aikštelėje, vėliau kaip mokinė prisijungė prie režisieriaus Franco Zeffirelli filmo „Arbatėlė su Musoliniu“ kino dailininkų komandos.

„Man labai pasisekė, kad turėjau galimybę padėti kino dailininkei Fiorelai Mariani, pastoviai dirbusiai su Zeffirelli operomis. Jos kultūrinis išsilavinimas, vaizduotės galia kuriant ir modeliuojant atmosferą, talentas jungti paprastus elementus – tiesiog pakerėjo. Su malonumu sėmiausi iš jos žinių ir žavėjausi į darbą įpinamomis nuorodomis į meno istoriją, – sako dailininkė. – Patirties suformuota F. Mariani profesinė specifika ir meistriškumas išplėtė mano supratimą: atkurti scenarijų scenoje galima ir su nedideliais ištekliais, o pabrėžti tam tikrų kadrų svarbą – kruopščiai atrinktu rekvizitu. Iki šiol esu dėkinga už šią netikėtą patirtį, atvėrusią mano gyvenime naujas duris.“

Kino dailininkę visada žavėjo erdvė, psichologija ir jų sąveika, todėl kinas menininkę traukė ne mažiau nei architektūra. Tik vėliau ji suprato, kad šios meno kryptys nėra jau tokios skirtingos. Tiek architektūroje, tiek filmų kūrime svarbi kompozicija, judesys, apšvietimas, proporcija, mastelis: „Tai tokia pati struktūra kaip muzikiniame kūrinyje. Tam tikra prasme joje galima užčiuopti ritmą, širdies dūžį. Pasidavęs erdvėje išdėstytai ar ekrane matomai struktūrai žiūrovas tarsi su ja susilieja“, – kalba menininkė.

Kino dailininkė aikštelėje

„Naujo projekto pasirinkimą lemia įvairūs aspektai. Pirmasis ir itin jaudinantis etapas yra paties kino dailininko santykis su scenarijumi. Jis tampa atspirties tašku dialogui su režisieriumi užmegzti. Dar prieš suteikiant istorijai formą, būtina su komanda priimti daugybę kompromisų: nuspręsti, kaip naratyvas bus atkurtas vizualiai, kaip perteikti režisieriaus viziją ir sumodeliuoti reikalingą aplinką bei atmosferą“, – aiškina L. Ferrario.

Ji itin kruopščiai renkasi savo kūrybinę komandą. Vieni iš svarbiausių žmonių joje – dekoratoriaus asistentai. Šios srities profesionalai daug dirba fiziškai, yra įvaldę staliaus amatą, ieško tinkamiausių vaidybinių daiktų, atitinkančių režisieriaus viziją. Taip jie padeda išlaikyti pasakojimo įtikinamumą ir kokybę. Tuo tarpu kino dailininkas ne tik paskirsto darbus dailininkų komandai, bet ir suderina planuojamą biudžetą su filmo gamybos skyriumi.

„Siekiu, kad dauguma mūsų departamento darbų būtų atlikti dar pasiruošimo stadijoje. Išanalizavę vizualizacijos koncepcijas, nuotaiką ir lokacijas, galime pradėti tinkamų vietų filmavimui paiešką. Tik tuomet įmanoma apibrėžti galimą projekto geografiją. Tikiu, kad tinkamas pasiruošimas yra reikšmingiausia šio darbo dalis“, – sako ji.

Filmavimas pradedamas tik režisieriui įvertinus kino dailės departamento pateiktus pasiūlymus ką ir kur filmuoti. Tačiau kino dailininko pareigybės tuo neapsiriboja: gamybos proceso metu itin svarbu užtikrinti, kad nei vienas sprendimas neperžengtų nubrėžtų finansinių ir laiko rėmų.

Kai tik patvirtinamas filmavimų tvarkaraštis, kino dailininkų komanda turi būti iš anksto pasiruošusi scenų statybai ir komponavimui, lokacijų pritaikymui filmavimui, rekvizito atrinkimui bei scenų išrinkimui. Filmavimui prasidėjus, didžioji kino dailininkų pareigų dalis jau būna įgyvendinta.

„Kuo labiau organizuoti esame šioje stadijoje, tuo lankstesni tampame pokyčiams: naujoms idėjoms ar tvarkaraščio perdėliojimui. Filmuojant serialą gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių tampa dar svarbesnis“, – tikina L. Ferrario.

Misija – atkurti Vatikaną

Kino dailininkai šmaikštauja, kad geriausias kino dailės departamento profesionalumo įrodymas yra toks, kuris nepastebimas ekrane. Jis įtikina auditoriją lokacijų ir rekvizito autentiškumu bei suteikia istorijai tikroviškumo.

„Vienas didžiausių iššūkių mano karjeroje – įtikinama Vatikano rekonstrukcija kino studijoje režisieriaus P. Sorrentino serialui „Jaunasis popiežius“. Draudimas filmuoti Vatikane reiškė, kad turėsime nuspręsti, kaip ir kur atkursime mažą, bet galingą valstybę bei vizualiai perkurti jos aplinką, erdvę ir meniškai apipavidalinti“, – sako ji.

Žiūrovų tikėjimą istorija padėjo išsaugoti pasirinkimas ekrane atkurti visuomenei geriausiai atpažįstamus objektus. Televizijos serialo dalyse galima paspoksoti į tokius vizualinius šedevrus kaip Siksto koplyčią, Mikelandželo Pietos koplyčią, biblioteką, kurioje popiežius susitinka su Italijos ir užsienio šalių ministrais, Šv. Petro bazilikos fasadą bei Venecijos Šv. Morkaus bažnyčią.

Jau pasirodžius serialui, L. Ferrario juokiasi, Vatikano draudimas filmuoti buvo geriausias jų komandai nutikęs dalykas.

„Aš tikiu vaizdo galia ir ribomis, nubrėžiančiomis, kiek galime perkurti pasaulius, kad auditorija to nesuprastų ir neprarastų tikėjimo naratyvu. Manau, kad įtraukus žiūrovą į kuriamą aplinką (ir tai ne menkas iššūkis!) nupieštas pasaulis tampa tikras“, – tikina ji.

Serialų „Jaunasis popiežius“ ir „Naujasis popiežius“ pasaulių autentikai įtvirtinti buvo itin reikšmingas L. Ferrario erdvinis mąstymas, vizualioji samprata, neįtikėtini dizaino sprendimai ir išskirtinis dėmesys detalėms.

Realaus dydžio Siksto koplyčios modeliui Romos „Cinecitta“ studijoje sukurti prireikė 25 dailininkų ir 40 statybininkų komandos. Jų bendro darbo rezultatas – beveik 54 tūkst. kv. metrų ploto Siksto koplyčios kopija.

Estetikos lopšiu vadinama Italija – filmų kūrimui ypač dosni. Čia prasidėjo Renesansas, gausu architektūrinės įvairovės, inspiracijų, net paprasčiausios gatvelės pulsuoja savitu grožiu. Turtinga kultūrinė aplinka palengvino ir L. Ferrario darbą. Filmavimui pasirinkta keletas lokacijų aplink Romą: Pamfilių vila, Medičių vila, Piccolomini vila, Lantės vila ir Botanikos sodai.

„Kai buvo nuspręsta atkurti realaus dydžio replikas, su komanda turėjome permodeliuoti keletą detalių. Pavyzdžiui, tam, kad popiežiaus sedia gestatoria soste sėdintį aktorių Jude`ą Law būtų galima nunešti iki altoriaus ir atsukti įėjimo pusėn, turėjome iš naujo suprojektuoti koplyčios transeptą. Realioje Siksto koplyčioje niekada nebūtų pavykę nufilmuoti tokios scenos.

Tikrasis iššūkis buvo taip perkurti dizainą, naudojant tinkamas proporcijas, kad auditorija nepastebėtų skirtumo ir neįtartų, jog kažkas buvo pakeista“, – aiškina L. Ferrario.

Tačiau kūrybiniame procese netrūko ir kitų iššūkių. Kurdama Šv. Petro bazilikos interjerą serialo tęsiniui „Naujasis popiežius“ kino dailininkų vėl turėjo perkurti erdvę eksperimentuodama su realiais išmatavimais. Kita vertus, Siksto koplyčios konklava privalėjo išlikti kiek įmanoma panašesnė į originalą. Toks darbas sudėtingas: kiekvieną detalę ar daiktą kadre būtina aptarti su specialiu konsultantu, siekiant atkurti kuo labiau tikroviškus naujojo popiežiaus rinkimus.

Televizijos serialai „Jaunasis popiežius“ ir „Naujasis popiežius“ ne juokais sukrėtė pasaulio katalikų bendruomenę, o ypač – pamaldžius italus. Viešojoje erdvėje susilaukta kritikos už seksualiai angažuotą turinį, neslepiamas nuogybes, nešvankybes.

Žinoma, tokio įvertinimo vertas ne vienas filmas ar serialas, tačiau, palietus kone tabu laikomą pontifiko temą, kritika tampa kur kas aršesnė.

Serialo kūrėjai ir gerbėjai ilgai laukė atsako iš paties Vatikano: jo valdžia atsiliepimą išplatino tik praėjus metams po pirmosios serijos transliacijos ir įvardino serialą kaip „groteskišką“, „lengvabūdišką“ ir „kandų“.

Kino dailininkė L. Ferrario pabrėžė, kad serialo kuriama tikrovė nesistengia perteikti tikrosios popiežiaus realybės: „Personažai Lenis Belardo ir seras Branoksas turi įtikinti, tačiau svarbu nepamiršti, kad jie egzistuoja tik įsivaizduojamame naratyvo pasaulyje. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl buvo itin naudinga aikštelėje turėti patikimą konsultantą, patarinėjusį visoms komandoms. Privalėjome suprasti, kiek turime erdvės kūrybinei improvizacijai“, – teigia pašnekovė.

„Iš tikrųjų popiežiaus sedia gestatoria sostas niekada nebuvo perneštas per Siksto koplyčios slenkstį, – atskleidė „Primetime Emmy“ apdovanojimu nominuota kino dailininkė. – Freskomis dekoruota menė su neoniniu kryžiumi, paversta ligoninės palata komoje gulinčiam popiežiui, bendras vienuolių miegamasis su organinio stiklo altoriumi, staiga tampantis nešvankių šokių scena, ar viduryje kambario pastatyta baltai lakuota klausykla: visi šie vizualiniai sprendimai nuo scenos sukūrimo iki joje esančio rekvizito galėjo atrodyti netinkami ir svetimi Vatikane, tačiau puikiai tiko mūsų serialui“.

Filmų kūrimas pandemijos metu

Per savo karjerą L. Ferrario dirbo su tokiais garsiais režisieriais kaip P. Sorrentino, Wimas Wendersas, Abbasas Kiarostamis. Tačiau paklausta, su kokiu režisieriumi – gyvu ar mirusiu – norėtų pastatyti filmą, kino dailininkė pripažino, kad ją itin įkvėpė Alfonso Cuarono filmas „Roma“, susilaukęs liaupsių net ir iš užkietėjusių kritikų.

„Šiame filme atliktas labai įdomus ir nepaprastai svarbus darbas su erdve, psichologija ir kompozicija. Tarp šių dėmenų slypi poezija. Norėčiau prisidėti prie panašaus projekto“, – sako kino dailininkė.

Grožis – L. Ferrario varomoji jėga. Jis motyvuoja, sužadina vaizduotę ir smalsumą, užtikrina naujų idėjų srautą. Kino dailininkė išliko jautri vizualiajai gyvenimo pusei.

„Grožį galima tyrinėti per architektūrą, dailę, skulptūrą ar ieškoti grožio žmonėse ir gamtoje. Visos pasiskolintos detalės drauge atveria naujas perspektyvas, dovanoja šviežių koncepcijų tyrimui ir vizualumo projektams“, – teigia kino menininkė.

Nors visuotinis karantinas kiek atitraukė nuo darbų, tačiau suteikė laiko papildyti įkvėpimo rezervą. Šiuo metu ji gilinasi, tyrinėja vieną ar kitą temą, mokosi valdyti ir efektyviai naudoti technologijas bei stengiasi atrasti metodus dirbti pasikeitusiomis aplinkybėmis.

Tokiais neužtikrintais laikais sunku ką nors planuoti, todėl kino dailininkė atkreipia dėmesį, kad dabar svarbiausia prisiminti, kokia privilegija yra dirbti mėgstamą darbą bei kokie reikšmingi žmonių tarpusavio ryšiai ir palaikymas.

„Mano patarimas kiekvienam žmogui ir tiems, kurie domisi kino daile, niekuomet nesustoti tobulėti, vis atrasti savyje ką nors naujo, skirti laiko smalsumui patenkinti, žinioms gilinti bei būti atviriems transformacijai. Dabar labiau nei kada anksčiau šiam pasauliui reikia, kad būtume lankstūs, gebėtume prisitaikyti. Ne mažiau svarbu ir likti ištikimiems savo pašaukimui, aistrai, nes tik taip galėsime dovanoti pasauliui naujas vizijas, kaip jį tinkamai pertvarkyti tiek ekrane, tiek tikrovėje“, – įsitikinusi L. Ferrario.

Kas sugalvojo padėti tą senovinę kinišką vazą filmo kadre? Kaip autentiškai atkurti tam tikro laikotarpio atmosferą? Kaip įtikinti žiūrovą, kad serialo kadrai nufilmuoti žinomoje vietoje, o ne kino studijoje? Tarptautinių edukacinių kino dirbtuvių „Art Department Masterclass“ tikslas – gilinti jaunosios kino dailininkų kartos profesines žinias ir supažindinti kino gerbėjus su kino dailės departamentu. Keturių interviu ciklas su vienais populiariausių pasaulio kino dailininkų padės geriau suprasti šios profesijos užkulisius.