Kultūra

2020.12.30 21:58

Nusilenkimas pamirštam geriausio visų laikų filmo scenaristui, scenarijų „daktarui“ Mankui

Ieva Šukytė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.12.30 21:58

Su „Netflix“ pradėjęs dirbti kaip kriminalinio serialo apie serijinius žudikus „Mindhunter“ prodiuseris ir režisierius, Davidas Fincheris po ilgų bandymų atrado bendražygių savo ilgai vystomam filmui „Mankas“ (2020). Filmas pasakoja apie Holivude dirbusį scenaristą Hermaną J. Mankiewiczių, parašiusį scenarijų geriausiu visų laikų filmu laikomam „Piliečiui Keinui“ (1941). 

Holivudo kino kūrėjus visada traukė atsigręžti atgal į kino istoriją ar žaisti su ja. Praėjusiais metais Quentinas Tarantino su sau būdingu pasimėgavimu perkūrė tikrus įvykius filme „Vieną kartą Holivude“. Broliai Coenai 2016-aisiais juokėsi iš 1950-ųjų Holivudo komedijoje „Tegyvuoja Cezaris!“, o prancūzų režisieriaus Michelio Hazanavičiaus atkurta nebyliojo kino era „Artiste“ (2011) susilaukė ir 5 „Oskaro“ statulėlių.


1940-aisiais R. K. O. studija pasikvietė 24-erių aktorių Orsoną Wellesą ir suteikė jam visišką autonomiją, leisdama kurti filmą bet kokia tema ir tikėdamasi iš jo uždirbti pinigų. Debiutuojantis režisierius pasamdė scenaristą H. J. Mankiewiczių, Holivude visų vadinamą tiesiog Manku, jis iš pradžių sutiko imtis darbo, atiduodamas visą autorystę O. Wellesui.

Vėliau šis susitarimas išaugo į ilgametį konfliktą, kai Mankas išsikovojo bendraautorystę ir kartu su režisieriumi buvo apdovanotas „Oskaru“ už geriausią scenarijų. Iki šių dienų nėra aišku, kiek iš tiesų prie jo prisidėjo O. Wellesas ar Mankas. Diskusiją apie tai dar labiau paaštrino kino kritikės Pauline`os Kael 1972 m. išspausdinta esė „Raising Kane“, kurioje ji neigė bet kokį režisieriaus aktoriaus įdirbį ir teigė, kad Mankas pats vienas parašė visą kūrinį.

D. Fincherio tėvo Jacko Fincherio 1990-aisiais parašytas scenarijus nebando giliau išnarstyti šio konflikto ir visą dėmesį sutelkia į Manką (akt. Gary Oldmanas) ir iš jo perspektyvos matomą tų dienų Holivudą.

Pačioje pirmoje filmo scenoje scenaristą regime su dviem jo padėjėjomis įsikuriant nuošalioje rančoje, ten po automobilio avarijos jis gydosi sulaužytą koją ir yra prašomas per 60 dienų parašyti scenarijų O. Welleso filmui. Šį žmogų pirmiausia išgirstame per telefono pokalbį, o jų per visą kūrinį bus ne vienas, kol pagaliau abu veikėjai susitiks toje pačioje rančoje.

Per tai išaiškėja ir paties režisieriaus pozicija vaizduoti Orsono nebuvimą rašymo procese, kurį jis paliko koordinuoti savo kolegai ir „Mercury“ teatro bendraįkūrėjui Johnui Housemanui (akt. Samas Troughtonas).

Prieš persikeldamas su šeima į Holivudą, Hermanas buvo gana žinomas žurnalistas Niujorke ir apžvelgdavo spektaklius „The New York Times“, taip pat rašydavo straipsnius „Vanity Fair“ ir „The Saturday Evening Post“. Į kiną jis nežvelgė rimtai ir, gavęs pasiūlymą iš „Paramount“ studijos, ilgai nesvarstė, galvodamas apie lengvą uždarbį.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, atsiradus garsiniam kinui, nemažai žurnalistų ir rašytojų persikėlė į Los Andželą, didžiųjų studijų suvilioti gerais atlyginimais. Nemažai jų perviliojo ir pats Mankas. Jis daugiausia dirbo kaip scenarijų „daktaras“, redaguodamas kolegų darbus.

Mankas buvo mėgstamas dėl savo šmaikščių ir aštrių sąmojų, todėl dažnai jį kviesdavo į pasibuvimus ir vakarėlius, nors jis ir garsėjo dėl besaikio alkoholio vartojimo.

Taip filme, kolegos pakviestas pasitikti tetos, jis ryte pabunda be jokių vakarykščių prisiminimų didelėje viloje. Joje jis sutinka aktorę Marion Davis (akt. Amanda Seyfried) ir jos meilužį (vėliau tapusį jos vyru), už ją žymiai vyresnį laikraščių magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance). Iškart patraukęs jųdviejų dėmesį savo humoru, jis tampa Hearsto vakarėlių kompanionu, o vėliau jo paties išspirtas nusprendžia apie jį parašyti „Pilietį Keiną“.

Laikraščių savininkas 20 a. tapo ne vieno kūrinio veikėjų prototipu. Vienas geriausių literatūros pavyzdžių – Aynos Rand romanas „Šaltinis“, jame Geilas Vainardas buvo sukurtas remiantis Hearsto gyvenimu. „Pilietyje Keine“ ir knygoje abu veikėjai, manę valdantys mases, galų gale supranta, kad tai jie paklūsta visuomenės poreikiams. „Manke“ Hearsto įtaka politikoje ir Holivude išlieka stipri iki jo paskutinės scenos, nors filme ir nevaizduojama, kaip vėliau jis bandys sustabdyti „Piliečio Keino“ pasirodymą kino salėse.

Išties „Manko“ siužeto pasakojimas, kaip ir pati kino kalba, semiasi įkvėpimo iš savo savotiško pirmtako „Piliečio Keino“. Abiejuose filmuose, žvelgiant iš dabarties, grįžtama į kertinius praeities taškus, turėjusius įtakos kūrinio finalui. Manko Housemanui ištariami žodžiai apie rašomą scenarijų „negali užfiksuoti žmogaus gyvenimo dviejų valandų filme. Ko gali tikėtis, tai nebent palikti jo įspūdį“ atspindi ir šio dviejų valandų ir dešimties minučių filmo tikslą.

D. Fincheris nebando aprėpti viso H. J. Mankiewicziaus gyvenimo ar detaliai atvaizduoti viso rašymo proceso, bet siekia pagauti paties veikėjo charakterį. Tai jam pavyksta padaryti su puikiu aktoriaus G. Oldmano pasirodymu, nors 62-ejų aktorius ir neprimena tuo metu 43-ejų Manko, kaip ir Orsono stiprų balsą pagavęs beveik keturiasdešimtmetis Tomas Burke`as neatrodo kaip 24-erių jaunuolis.

„Manko“ scenarijaus Achilo kulnu tampa per didelis dėmesys antraplaniam veiksmui. Plačiai apžvelgiami Kalifornijos gubernatoriaus rinkimai ir MGM studijos kuriamos netikros naujienos (dabar vadinamos „fake news“) ar Holivudo studijų politika, vykdoma tuo metu garsių, bet dabar eiliniam filmų žiūrovui nežinomų prodiuserių ir vadovų, perkrauna „Manką“ nereikalinga informacija, kurią sunku įsisąmoninti ar tikėtis prisiminti. Taip pat scenarijaus autorius, bandydamas pagauti Manko šmaikštumą, kiekvieną, net ir menkiausią žodžių apsikeitimą bando paversti į šmaikštų sąmojį, kuris po kiek laiko atrodo perspaustas ir perteklinis.

D. Fincheris kartu su operatoriumi Eriku Messerschmidtu (kartu dirbo prie „Mindhunter“ serialo) „Manką“ pasirinko filmuoti nespalvotai, žaisdami dideliais kontrastais ir atkartodami klasikinių Holivudo filmų ir „Piliečio Keino“ kino kalbą.

Filme kartais regimi senoms kino juostoms būdingi įtrūkiai ar juodi taškai. Net ir aktorių balsai skamba it paimti iš senųjų kūrinių. Tai primena praeito dešimtmečio M. Hazanavičiaus „Artistą“, ten filmui apie nebylųjį kiną režisierius pasiskolino to laikmečio kino kalbą ir sukūrė šiuolaikinį nebylųjį filmą. Tai gali atrodyti kaip žavus nusilenkimas praeičiai ir kino istorijai, bet ką naujo tai duoda šių dienų kino kalbai?

Nors D. Fincheris ir pasirenka apšviesti plačiąją „Netflixo“ auditoriją apie pamirštą Holivudo scenaristą, nutoldamas nuo savo kriminalinių, įtempto siužeto filmų, jo kūrinys tampa dar vienu biografiniu filmu, kuris nebus minimas kaip vienas geriausių jo darbų. Tuo labiau jo nelaukia O. Welleso „Piliečio Keino“ likimas, kai, savu laiku nuvertintas publikos, šis filmas tapo vienu svarbiausių kino istorijos kūrinių.

Ievos Šukytės filmo apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“: