Kultūra

2020.12.28 18:33

Italas apie Jurkevičiaus knygą: jei būtų pasirodžiusi anksčiau, gal lietuviai dabar kitaip reaguotų į koronavirusą

Paulius Jurkevičius2020.12.28 18:33

Rašytojams neretai tenka atsakinėti į skaitytojų klausimus ir pasakoti apie parašytą knygą. Tačiau šįsyk procesas atvirkščias: Romoje gyvenantis žurnalistas, rašytojas Paulius Jurkevičius kamantinėja skaitytoją iš Milano – kultūros ekonomikos profesorių, dirigentą Christianą Frattimą. Jiedu aptaria neseniai BALTO leidyklos išleistą P. Jurkevičiaus knygą „Paskui, kai užgeso Koliziejus“. 

2020 metų kovo 10-osios vakarą Romos amžinumo simbolis Koliziejus sutvisko Lietuvos vėliavos spalvomis. O paskui užgeso ir Italija nuniro į pandemijos epicentro gelmes.

Tačiau prieš tai buvo siautulingas prodromas (požymis, nurodantis gresiančią ligą, – LRT.lt): autorius įsuka skaitytoją į žavų degustacijos vakarienių Lietuvos restoranuose ritmą, į tūkstančių Vilniaus knygų mugėje greta plakančių širdžių, kvėpuojančių plaučių, gyvenimo džiaugsmo ir malonumų atmosferą.

Šis romanas – lyg „Dieviškosios komedijos“ maršrutas, tik priešinga kryptimi – iš nevaržomos laisvės rojaus į nerimo kupiną skaistyklą antroje knygos dalyje. Pasakojimo ritmas lėtėja, Romoje tvenkiasi tragiškos ateities nuojauta. Ir pagaliau štai pandemijos epicentro pragaras – trečia dalis.

Tačiau tai nėra knyga apie virusą, ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą.

Autoriaus ir skaitytojo pokalbis:

– Christianai, perskaitėte knygą lietuviškai, nes tobulai mokate mano gimtąją kalbą. Esate Vilniaus universiteto Kauno fakulteto kultūros ekonomikos partnerystės profesorius, studijavote dirigavimo magistrantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, puoselėjate Lietuvos kultūrą svetur. Koks bendras pojūtis skaitant šį literatūrinį pandemijos dienoraštį iš epicentro – Italijos?

– „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ nėra dienoraštis, nėra kronika ir nėra metraštis. Jūs, kaip autorius, esate pernelyg romantiškai įtrauktas ir dalyvaujate pasakojimo procese, kad knyga galėtų atrodyti lyg šaltas ir beasmenis dienoraštis.
Jūsų skaitytojas neturėtų tikėtis trumpų, emociškai sterilių sakinių, kaip iš indiškų sutrų. Skaitant šią knygą negalima išsyk negalvoti apie italų literatūros klasiko Alessandro Manzonio stilių, kuris, be abejo, buvo elegantiškas ir dieviškai harmoningas, bet kartu romantiškas, subjektyvus, kone barokiškas.

– Pirmąją pandemijos bangą Italijoje matėte iš arti. Šis tekstas jus įtraukė?

– Jūsų pasakojimas labai jaudinantis, aš pats buvau Milane, COVID-19 epicentre, kai Leviatanas pradėjo plėstis. Tad jūsų knygos žodžiai, neslėpsiu, sugrąžino į tą laikotarpį, kai mano miesto, Milano, parduotuvėse buvo net sunku rasti miltų ir mielių, o kitų šalių piliečiai, ypač lietuviai, negalėjo tuo patikėti.

Knyga yra mikrokosmosas: joje yra Jurkevičiaus kognityvinis pasaulis. Aš, skaitytojas, joje radau Fellini, Bertolucci, Wagnerį, Camus, „The Beatles“, daug naudingos istorinės ir geografinės informacijos. Radau labai tikslų ir naudingą Romos kvartalų apibūdinimą, daug italų virtuvės detalių, šį kartą jau nebe techninių, o semantinių, kultūrinių, nostalgiškų.

– Prisipažinsiu: man nebuvo lengva rašyti. Aš – lietuvis, šiaurietis, mačiau Pietų Europos valstybę Italiją tragedijos gniaužtuose. Mačiau aistrų, mačiau desperacijos ir netikėtos empatijos protrūkių. Stengiausi į visa tai žiūrėti ir pasakoti iš savo lietuviškų emocijų varpinės. Nerimą keliantis klausimas: ar tai pavyko?

– „Paskui, kai užgeso Koliziejus“, mano manymu, yra šedevras. Pasitelkęs akivaizdų (lietuviškai slopintą) pietietišką maksimalizmą, kurį stebuklingai sugėrėte tiek metų gyvendamas Italijoje, jūs, kaip rašytojas, sugebėjote apibūdinti italų jausmus per puikiai Italiją pažįstančio lietuvio prizmę.

Manau, jeigu ši knyga būtų išleista italų kalba, mums, italams, ji būtų taip pat įdomi, nes dviejų skirtingų kultūrų kontrastas labai ekspresyviai atskleidžiamas per Jurkevičiaus kultūrinę dichotomiją.

– Kaip vertinate pirmą knygos dalį – Vilniaus knygų mugė, prodromas, stumdymasis minioje. Apokalipsė arti, o autorius važinėja po restoranus...

– Na, literatūros požiūriu labai gerai vertinu pirmą dalį. Beveik visuose katastrofiškų įvykių dienoraščiuose (nuo Anos Frank iki Zlatos Filipovic ir nuo Carlo Emilio Gadda iki Silvio Pellico) yra pradinė dalis, kurios dramaturginė funkcija – pabrėžti kontrastą su antra dalimi. Tai literatūros „topos“ (τόπος).

O jeigu klausiate, kaip vertinu jūsų minimus poelgius tuo metu, turiu pasakyti, kad visiškai jus suprantu. Pradžioje niekas negalėjo ar nenorėjo tikėtis, kad bus apokalipsė.

Nors mano mama virusologė iš pradžių įspėjo apie viruso pavojų, maniau, naujas patogenas bus panašus į truputį stipresnį gripo virusą. Atsimenu, mano paskutinis koncertas Vengrijoje vyko savaitė prieš apokalipsės pradžią, tad labai jus suprantu.

Bergamo ir kitų Italijos miestų aukos mirė veltui. Jų mirtys galėjo būti įspėjimas apie viruso pavojų, būtiną saugojimąsi, kaukių dėvėjimą ir atstumo laikymąsi, bet taip neatsitiko.

Visgi mane liūdina faktas, kad visos tos Bergamo ir kitų Italijos miestų aukos mirė veltui. Jų mirtys galėjo būti įspėjimas kitoms šalims apie viruso pavojų, būtiną saugojimąsi, kaukių dėvėjimo ir atstumo laikymosi svarbą, bet taip neatsitiko. Po Bergamo Europoje ir pasaulyje buvo daug atvejų ir daug mirčių – beveik 1,7 milijono. Dabartiniai Lietuvos skaičiai mane tikrai liūdina.

– Savo knygoje bandau paaiškinti radikalių Italijos vyriausybės dekretų poveikį visuomenei. Manau, kažkas panašaus dabar vyksta Lietuvoje. Žinoma, įpinti tą „dekretinę“ draudimų kasdienybę į literatūrinį tekstą nėra paprasta...

– Stiprių pozicijų knygoje yra. Be abejo, yra. Kaip jau minėjau, tai nėra šalta kronika. Knygoje minimi negacionistai, redukcionistai ir abejingi COVID, bet jūs nepalaikote šių visuomenės grupių nuomonių.

Kita vertus, Italijos politikų decreti knygoje komentuojami taip, kaip čia gyvenančių Italijos piliečių poelgiai ir išgyvenimai.

Jūsų, autoriaus, šeima kūrybiniame procese dalyvauja ir „pasyviai“, ir „aktyviai“, nes kalbama apie žmonos Jurgos ir dukros Barboros pandemijos vizijas, skaitytojams pateikiamas net išsamesnis pandeminės Italijos kadras.

Tačiau man įdomiausia pabrėžti knygos diskretinį ir roselinišką poetiškumą. Jeigu galėčiau asocijuoti šią knygą su filmu, tai būtų, be abejonės, neorealizmo klasiko Roberto Rossellini „Roma – atviras miestas“. Pradedant autoriaus nespalvotomis nuotraukomis, kuriose matoma poapokaliptinė istorijos nepamirštama Roma, ir baigiant paraštėje nuolat pateikiamais mirusiųjų skaičiais.

Jūs erzinate skaitytojus savojo Stendhalio stiliaus paroksizmu ir nuolat kartojamomis bjauriomis tiesomis, lyg tai būtų Wagnerio „Siegfrieds Trauermarsch“ pradiniai, obsesyvūs c-moll akordai.

– Christianai, kam jūs rekomenduojate šią knygą?

– Tiems, kurie nesitiki noir romano ar Schopenhauerio kosminio pesimizmo pjesės. Jūs niekada neprarandate optimizmo, nuolat svajojate grįžti į normalumą – su savo kelionėmis, maistu ir gurmanišku gyvenimu.

Paskutinis paragrafas – svajonė, kurios net didžiausias optimistas šiandien nedrįsta turėti: kad ateis diena, kai pagaliau bus 0 užsikrėtusiųjų ir 0 mirusiųjų nuo COVID-19.

Gal kas nors manimi netiki? Na, įsivaizduokite, paskutinis paragrafas – svajonė, kurios net didžiausias optimistas šiandien nedrįsta turėti: kad ateis diena, kai pagaliau bus 0 užsikrėtusiųjų ir 0 mirusiųjų nuo COVID-19.

– Profesoriau, šiek tiek kritikos rašytojui...

– Vienas neigiamas faktas apie šią knygą? Na, jeigu ji būtų buvusi publikuota anksčiau, gal lietuviai būtų racionaliau reagavę į patogeną. Esu įsitikinęs, kad dabartiniai COVID-19 skaičiai Lietuvoje tikrai galėjo būti mažesni, jei žmonės būtų detaliai žinoję viską, kas ir kodėl vyko Italijoje praeitą žiemą ir pavasarį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt