Kultūra

2020.12.28 11:59

Maksas Vainraichas – jidiš kalbos istorikas, švytėjęs milijono vatų charizma

Austėja Kuskienė, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.12.28 11:59

Maksas Vainraichas, gyvenęs nuo 1894-ųjų iki 1969 metų, yra vienas žymiausių 20 amžiaus jidiš lingvistų, 1925-aisiais Vilniuje įkurto JIVO instituto įkūrėjų, organizatorių ir ilgametis jo vadovas. Žydų kultūros istorikė dr. Lara Lempertienė LRT RADIJUI pripažįsta, kad M. Vainraichas jai yra „absoliutus kultūrinis herojus“.

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusiems iškiliausiems litvakams prisiminti ir pagerbti. Dvidešimt devintasis pasakojimas yra skiriamas lingvistui Maksui Vainraichui.

Kertinis istorinis veikalas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) Judaikos tyrimų centro vadovė dr. L. Lempertienė įsitikinusi, kad M. Vainraichas yra kertinė moderniosios žydų kultūros figūra. „Jis yra 20 amžiaus dvasios įkūnijimas žydų kultūroje“, – neabejoja pašnekovė.


Pasak jos, M. Vainraichas buvo žmogus vizionierius. „Jei reikėtų išrinkti vieną jo veikalų, išskirčiau keturtomę jidiš kalbos istoriją, – pabrėžia žydų kultūros istorikė. – Ta istorija nė kiek nepaseno. Apie ją ir šiandien, su tam tikromis tezėmis, diskutuoja mokslininkai, mato kažkokias kontroversijas.“

Pašnekovė tvirtai įsitikinusi, kad kiekvieno jidišisto mokymosi kelyje svarbią vietą užima būtent keturtomė Vainraicho jidiš kalbos istorija.

„Nuo to laiko, kai šis veikalas atsirado, nėra ir negali būti nei vieno jidišisto – gal ir 23 amžiuje nebus nė vieno, – kurio išsilavinimui šis darbas nebūtų kertinis“, – tvirtina L. Lempertienė.

Įprasmino jidiš kalbą

Žydų kultūros istorikė taip pat pabrėžia, kad šis Vainraicho darbas yra svarbus ne tik kaip lingvistinis, bet ir kaip įtvirtinantis jidiš kalbą.

„Svarbu tai, kad Vainraicho laikais jidiš kalba dar pilnai neįgijo „pilietybės teisių“ kaip visavertė kalba, – sako LNB Judaikos tyrimų centro vadovė. – O jis ją ne tik nuodugniai studijavo, bet ir savo darbais tą statusą suteikė. JIVO instituto įkūrimas, iš esmės, buvo viena priemonių leisti suklestėti jidiš kalbai.“

Vainraicho laikais jidiš kalba dar neįgavo pilnai, sakyčiau, pilietybės teisių, kaip visavertė kalba. O jis ją ne tik nuodugniai studijavo, bet ir savo darbais jai tą statusą suteikė.

M. Vainraichas gimė 1894 metais Kuldygoje, Latvijoje. Jidiš kalbos, kuriai vėliau skyrė ypač daug laiko ir darbų, išmoko paauglystės metais iš draugo.

„Kuldyga yra labai mažas miestelis. Jis ieškojo galimybės mokytis kitur. Iš pradžių išvyko į Peterburgą, paskui pelnė daktaro laipsnį Marburgo (Marburgas prie Lano, miestas Vokietijos Heseno žemėje – LRT.lt) universitete. Įdomu tai, kad jo disertacija jau buvo iš jidiš kalbos“, – pasakoja istorikė.

Meilė garsiausio Vilniaus daktaro dukrai

L. Lempertienė užsimena ir apie lingvisto biografijos etapą, apie kurį, anot jos, mažai ką težinanti. „Yra toks jo biografijos etapas, kurio dar neišsiaiškinau. Kaip jis susipažino su savo būsima žmona? – svarsto pašnekovė. – Ji buvo vilnietė. Ir ne šiaip sau vilnietė, o iš labai kilmingos šeimos. Ji buvo Cemacho Šabado, žymaus Vilniaus daktaro ir Lenkijos senatoriaus, dukra. Tai ir buvo priežastis, kodėl Vainraichas įsikūrė būtent čia Vilniuje.“

Jo žmona buvo vilnietė. Ir ne šiaip sau vilnietė, o iš labai kilmingos vilnietiškos šeimos. Ji buvo Cemacho Šabado, žymaus Vilniaus daktaro ir Lenkijos senatoriaus, dukra.

Kita priežastis, dėl kurios M. Vainraichas pasirinko Vilnių, anot istorikės, buvo ta, kad koks bebūtų išsilavinimas, žydų intelektualui tuo metu nebuvo lengva rasti kur dirbti.

„Vainraichas į Vilnių atvažiuoja po studijų Marburge 1923-iaisiais ir įsidarbina vienos žymiausių Vilniaus gimnazijų dėstytoju. Tai labai lemtingas etapas prieš instituto kūrimą“, – pasakoja L. Lempertienė.

Institutą paremti panoro vilniečiai

Verta paminėti, kad JIVO instituto įkūrimo paskelbimas įvyko ne Vilniuje, o Berlyne. „Buvo kreiptasi į visą žydų diasporą. Taip buvo tikimasi, kad arba pačiame Berlyne, arba kituose ekonomiškai stipriuose žydų centruose atsiras atsakas ir ten įsikurs instituto būstinė, – toliau pasakoja istorikė. – Tačiau taip neįvyko – tokio vienareikšmiško atsako nebuvo sulaukta.“

Aplink Vainraichą jau vyravo ta kovos už jidiš kalbą ir filologiją atmosfera.

Tas atsakas atėjo ne iš kur kitur, o iš Vilniaus. Tiesa, Vilniaus žydų bendruomenė buvo ganėtinai nepasiturinti. Anot L. Lempertienės, dėl to ekonominis JIVO buvimas iki pat paskutinės akimirkos visada buvo „tokiame neaiškiame balanse“.

„Kyla klausimas, kodėl tada buvo taip entuziastingai atsiliepta? O gi todėl, kad aplink Vainraichą jau vyravo kovos už jidiš kalbą ir filologiją atmosfera. Būtent toje atmosferoje tas atsakas ir atsirado. Štai toks buvo Vainraichas – jis turėjo milijono vatų charizmą! Man jis yra absoliutus kultūrinis herojus“, – susižavėjimo M. Vainraichu neslepia LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. L. Lempertienė.

Pasakojimo apie Maksą Vainraichą klausykitės ir radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt