Kultūra

2021.01.03 17:31

Rimantas Kmita apie naująjį romaną „Remyga“: galbūt aš jo dar nebaigiau?

Jūratė Čerškutė2021.01.03 17:31

2016 metų lapkritį debiutavęs romanu „Pietinia kronikas“, kuris tapo ir Metų knyga, ir vienu skaitomiausių pastarojo dešimtmečio lietuvių romanų, literatūros mokslininkas ir rašytojas Rimantas Kmita šių metų lapkritį pristatė antrą savo romaną, pavadintą „Remyga“.

Apie jį ir apie to paties pavadinimo Šiaulių dramos teatro spektaklį dėl asmeninių aplinkybių šiemet buvau girdėjusi ne kartą ir ne du. Ko gero, dera pasakyti, kad mudu su Rimantu Kmita esame bendradarbiai – kartu dirbame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriuje.

Vieną šiltą rugsėjo vidurdienį, radę laiko tarp posėdžių, Sapiegų parke gurkšnodami kavą aptarėme daug dalykų, kurių kedenimus, šįkart labiausiai apie „Remygą“, tęsiame ir šiame, kaip ir pridera rašto žmonėms, raštu išguldytame pokalbyje.

Beje, rengiant jį publikuoti, nuskambėjo ir džiugi žinia, kad „30-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija paskirta poetui, prozininkui, literatūrologui Rimantui Kmitai už romaną „Remyga“ (leidykla „Tyto alba“)“. Kaip simboliška – trisdešimtoji rašytojų cecho premija romanui, narstančiam istorijas, nutikusias mums prieš trisdešimt metų.

– Rimai, jau kiek daugiau nei mėnuo nuo antrojo tavo romano „Remyga“ pasirodymo ir pirmųjų pandeminių knygos pristatymų festivalyje „Vilniaus lapai“ ir leidyklos „Tyto alba“ feisbuko paskyroje. Kas nutiko per tą mėnesį, kaip sekasi knygai gyventi, kokių atsiliepimų jau sulaukei iš skaitytojų? Ir kiek kartų girdėjai apie tą juokingą kalbinį riktą „ieškau romano Veryga“?

– Apie romaną „Veryga“ porą kartų girdėjau. Girdėjau neblogų kolegų atsiliepimų, o Rašytojų sąjunga paskyrė savo premiją, kuri tikrai yra viena iš svarbesnių Lietuvos rašytojams, tai rodo ir jos laureatų, ir komisijos narių sąrašas. Toliau vis tenka pasikalbėti su žiniasklaida apie tai, tai kas tas „Remyga“, pamažu ruošiama audioknyga, leidykla, kiek žinau, jau laukia, kada baigsis kalėdinė spaustuvių apgultis ir galės spausdinti antrą tiražą.

Visa tai svarbu, nes kiekvieną kartą rašyti pradedi tarsi iš naujo, nežinodamas, kuo tai baigsis. Kas svarbiausia per tuos mėnesius? Turbūt žmonių, kurie buvo tų laikų liudytojai (skirtingai negu aš), patikinimai, kad kas kas, o bendra atmosfera, persmelkianti visą kūrinį, yra tiksliai pagauta, arba žmonių ašaros po spektaklio peržiūrų. Tai tikriausi dalykai, ir tai iš esmės yra tai, dėl ko ir verta kurti – dėl sunkiai nusakomos tikrumu persmelkiančios bendrystės pojūčio.

– Ar galėtum vienu–dviem sakiniais pasakyti, apie ką tau pačiam yra Remyga?

– Ne. Nei vienu sakiniu, nei keliais sakiniais vis dar negaliu. Tai labiausiai mane gąsdinantis klausimas. Jau baigdamas romaną, pradėjau užsirašinėti, ką reikės sakyti žurnalistams į šį klausimą, nes juk reikės, kad jie manęs neužkluptų nepasiruošusio. Ir vis dar nepasiruošiau.

Normalu, kad rašydamas vis bandai atsakyti į tą klausimą, ir atsakymų ieškojimas galiausiai išveda kažkur, kai jau kūrinį baigi. Galbūt aš jo dar nebaigiau? Arba jis vis dar manęs nepaleidžia. Arba vis dar jaučiu tą metaforą, kurią kūriau, kuri būtent ir yra metafora, o ne atsakymas, ne teiginys, o erdvė, spalva, ritmas, atmosfera, skonis burnoj. Šiuo atveju turbūt gąsdinančio blogio, amžino blogio, esančio visur ir visada šalia, skonis.

– Bandau prisiminti kitą lietuvių romaną, kuris pirmiau pasauliui prisistatė pjese ir spektakliu, o tik paskui knyga. „Remygos“ kelias būtent toks. Žinoma, jei ne ta pandemija, dabar, ko gero, rašyčiau, kad Šiaulių dramos teatre pagal R. Kmitos pjesę pastatytas spektaklis „Remyga“, režisuotas Oskaro Koršunovo, yra metų žiūroviškiausias spektaklis.

Deja, kovidas ir karantinas jaukė „Remygos“ reikalus ne kartą, bet vis dėlto spektaklis yra, nors žiūrovams parodytas bene tik pusantro karto. Kaip sekėsi rašyti ir pjesę, ir romaną, dalyvauti spektaklio „statybose“?

– Sunkiai. Kaip visi puikiai žinome iš Karlui Valentinui priskiriamos frazės, menas yra gražu, bet reikalauja labai daug darbo. Nors aš studijavau ir teatro disciplinas, gavome ir teatro istorijos, ir režisūros, ir vaidybos pagrindus, bet rašymas prasidėjo nuo tokio kuriozo.

Jau maždaug žinau, apie ką bus pjesė, jau žinau pagrindinius charakterius, jų vystymąsi ir finalą, žinau pirmą sceną. Reikia susikaupt ir pradėt. Išvažiuoju aš į Druskininkus, kur Justinas Marcinkevičius per dešimt dienų „Mindaugą“ parašė. Įsijungiu kompiuterį ir rašau: pavadinimas, pirma dalis, pirma scena, kas veikia. Kursorius mirksi. Na, reikia rašyt, aš juk daugmaž viską apgalvojęs. Ir tada mane perlieja siaubas: dabar tie personažai čia juk turi kalbėtis, o aš jų dar nesukūriau, jie tik kažkokie eskizai, o kalbasi žmonės.

Tada pasidarė aišku, kad prozą gali pradėti nuo vieno sakinio, nuo bet kurios vietos, gali auginti tekstą. Pjesei reikia pasiruošti, sugalvoti ir tik tada užrašyti. Prozą galvoji rašydamas, rašymo procesas yra galvojimas, pjesei rašymo procesas yra labiau tik išpildymas. Kai kuriuos gabalus pirma rašiau proza, nes taip man buvo lengviau susivokti, kas čia yra, tada perrašinėjau dramaturgiškai.

Romano ėmiausi ne tik supratęs, kad liko labai daug medžiagos, bet ir iš baimės, kad tas mano įsivaizduotas pasaulis, jo kurti ryšiai, formos dings kartu su spektakliu. Aš vis tik esu rašto, teksto žmogus ir su kūrybos laikinumu susitaikyti man dar sunku. Rašydamas pjesę ir prasidėjus jos skaitymams teatre, jaučiausi keistai tarp tų aktorių, kuriuos vaidinant mačiau nuo vaikystės. Jie visada man buvo aktoriai, kurie gyvena kažkokiame kitame pasaulyje, dabar reikėjo atsisveikinti su vaikystės prisiminimais ir susitaikyti, kad esame greta.

Aš daug laiko teatre neleidau, bet aktoriai tikrai praturtino spektaklį savo patirtimi iš to laiko, juk tai jie buvo tų įvykių liudininkai, o ne aš. Visi dirbo labai užsidegę ir manau, kad spektaklis tikrai taps žiūroviškas, kad ta jų energija persiduos žiūrovams. O man tai buvo neįkainojama mokykla, kas galėtų pasvajoti, kad debiutinę pjesę stato Oskaras Koršunovas ir vaidina puikūs aktoriai. Nekalbant jau apie rimtas pamokas – klausydamasis teksto scenoje daug ką supratau apie dramaturgijos tekstą, net apie žodžių tvarkos sakinyje svarbą, kaip dėlioti akcentus, kad tekstas būtų išgirstas, kad jis atsidurtų, ten, kur ir turi atsidurti, – pas žiūrovus.

– Romane Remygos Uošvis per vieną iš Sąjūdžio mitingų 1989 08 23 atsidūsta: „Teatras, teatras. Visur daba teatras.“ Teatrališkumo aniems laikams netrūko, galima net sakyti, kad visas tas epochų pervartų laikas buvo savotiškas teatras, o kaip jis žiūrisi teatre, perkeltas į sceną? Spektakliui pavyko tą perteikti?

– Spektaklio teatrinė kalba nėra vientisa, spektaklis sukurtas iš buitinių, komiškų, alegorinių scenų su intermedijom, su dainom ir gyva muzika. Visa tai puikiai parodo to meto įvairiapusiškumą ir yra tokių scenų, kurios primena ritualą, ypač spektaklio pabaiga, kurią kaskart žiūrint mane nukrečia šiurpas.

– Didžiulio populiarumo sulaukusio tavo pirmojo romano „Pietinia kronikas“ istorija buvo pažįstama – ir dėl to, kad dalį nuotykių visokiausiomis aplinkybėmis jau buvau iš tavęs girdėjusi, ir kad tas pasakotojas Rimants Kmita vis tiek regėjos kiek pažįstamas.

Skaitytojams buvo žinoma ir tai, kad pirmuosius „Pietinia“ epizodus pradėjai rašyti Prahoje, kad nemenką vaidmenį romano gimime atliko ir Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius“ vertimas iš šnekamosios Berno vokiečių kalbos į šiaulietišką tarmę drauge su Markusu Roduneriu. Kokie priešistorių tinklai driekiasi prieš „Remygą“? Romane Remyga džiaugiasi turįs savo istorijos siūlo galą, kokį siūlo galą tu turėjai?

– Apie Druskininkus jau papasakojau. Dar buvo stipendija Vysbadene, 2018-ųjų karštąjį rugpjūtį, mano kambarys buvo palėpėje, tai gyvenau kaip šiltnamyje, buvo vasaros kaime ir 2020 pavasaris Nidoje, prieš pat knygų mugę ir naująją kovido erą. Jau neprisimenu, kaip ir kada man šmėkštelėjo milicininko uniformą į policininko drabužius keičiantis suvargęs žmogus, bet nuo jo viskas ir prasidėjo.

Kažkur sukosi knygų mugėje sutikto žmogaus pasakotos istorijos, kaip jis dirbo ką tik įsteigtoje Lietuvos muitinėje, tuo pat metu dalyvavau rengiant MO parodą apie paskutinį 20 a. dešimtmetį, ir tos gijos vėl ėmė vytis. Ir visą tą laiką reikėjo tvarkytis su spaudimu, su lūkesčiais ir su savo išsikelta kartele, į kurią žiūrėjau užvertęs galvą, pašokinėjau, vėliau reikėjo sukandus dantis kartelę nuleisti ir savęs netraumuoti. Susitaikyti, kad nors ir norėtum rašyti kaip Bookerio premijos laureatai, vien gražių norų neužtenka.

– Pradėjusi skaityti „Remygą“ prisiminiau darbinę aplinkybę – kad rengiamam straipsnių rinkiniui apie sovietmetį ėmeisi sovietinės armijos temos. Iš tiesų, pagalvojusi apie jos refleksijas literatūroje, pirmiausia prisimenu du romanus – Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazą“ ir Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“.

Ar tas darbinis mokslinių tyrimų fonas darė įtaką kuriant Remygos – kario, grįžusio iš Afganistano, istoriją? Kiek ji autentiška ir kur ieškojai vadinamųjų afganų liudijimų, juoba kad romane nuskamba ir kitų Afganistano dulkių prisikvėpavusiųjų nelaimingų likimų trajektorijos?

– Dabar jau stengiuosi nebesiimti atsitiktinių temų. Šiaip tam rinkiniui buvau numatęs kažką kita. Visada galima rašyti viena, galima rašyti kita tema, institute niekas nespaudžia, neartų dirvonų daug, bet ilgai galvojau, kurį lietuvių autorių norėčiau ilgesniam laikui pasiimti skaityti ir apmąstyti. Buvo gana sunku išsirinkti, norėjosi, kad autoriaus darbai rūpėtų asmeniškai. Bet kaip paaiškinti, kad tarnybos sovietų armijoje patirtis S. Parulskio kūryboje pasirodė asmeniškai artima, nežinau.

Dėl sveikatos trūkčiojimų aš pats net ir lietuviškoje kariuomenėje netarnavau, sovietmečiu spėjau panešioti tik moksleivio uniformą, bet visada prieš akis stovi dėdės nuotraukų albumas iš armijos. Vartydavau jį būdamas vaikas, jis man liko atmintyje, bet niekada nieko neklausiau. Gal tik man baigiant rašyti romaną trumpai šnektelėjom. Taip pat perskaičiau Judithos Lewis Herman knygą „Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro“. Ten pasakojama ir apie grįžusių iš Vietnamo karo amerikiečių karių traumas ir jų gijimo procesą, ir apie tų padarinių paraleles su išprievartautomis moterimis, ir apie tai, kad tie tyrimai parodė, kaip dažnai tokias traumas nurašydavome „moteriškumui“.

Ir iki šiol gajus stereotipas apie vyrą, kuris susitvarko su emocijomis, neleidžia sau ašarų, nes čia bobiškas išskydimas. Ką jau kalbėt apie herojus, grįžusius iš karo. Tokių mes juk turėjome sovietmečiu. Ir man pasirodė baisiai įdomu, kaip tie dalykai persikloja: Širvys, Mieželaitis buvę fronte, Parulskis tarnavęs desantininku, ką ir kaip pasakoja jų kūriniai, kodėl Širvio legenda su metais nesikeičia, o afgancus mes ignoravome ir ignoruojame iki šiol, tai tarsi ir ne mūsų istorija, tai sovietinė istorija, bet po Nepriklausomybės paskelbimo sovietinė istorija niekur neišgaravo, o tai, kad stengiamės ją nugrūsti giliau, tik dar labiau viską komplikuoja.

Taip kažkaip ir pradėjau, ir dabar jau neprisimenu, ar pirma moksliniam straipsniui, ar pjesei pradėjau skaityti literatūrą apie Afganistaną, prisiminimus, domėtis skirtingais požiūriais į tą karą. Šiuo metu kaip tik pasirodo kitų kūrinių iš tos pačios medžiagos, matyt, ne aš vienas pajutau, kad atėjo laikas pasižiūrėti į dar vieną mūsų istorijoje jau apdulkėjusią, į kampą nugrūstą dėžutę.

– „Remyga“ – keliasluoksnis romanas, paviršiuje, žinoma, praėjęs laikas ir jo scenovaizdžiai – romanas prasideda 1988 metais, herojus Remigijus Volkūnas, grįžęs iš Afganistano karo, įsidarbina milicijoje, ir jau visai netrukus į rusišką uniformą susisiuva sagas su Vyčiu. Puikiai parodai anų laikų mitingų dvasią, tą, ko gero, nebepakartojamą visų plaukimą pas Brazdžionį.

Ir paskui prasidėjusią gyvenimo prozą, kada, kaip rašai, „žmonės eina vienas prie kito, bet ne tam, kad susikibtų už rankų, o kad kibtų į gerklę“. Kas tau pačiam labiausiai įsiminę iš tų keistų chaoso ir pokyčių laikų, ko galbūt nėra romane, apie ką dar norėtųsi parašyti, ar ko net ilgu?

– Aš su savo prisiminimais šiame romane nelabai turėjau ką veikti, nes kalbu apie vyresnę kartą. Neturėjau vyresnių brolių ir seserų, ir turbūt ne iš gyvenimo patirties atėjo tas laikas. Daugiausia, kas galėtų būti panašiai hibridiška, tai sovietinio formato padėkos raštas už metalo rinkimą tautinės mokyklos paminklui. Nors tuo metu toks artefaktas rodėsi savaime suprantamas, kad net nekreipiau dėmesio.

Be to, nežinau, ar kažkokie prisiminimai savaime man galėtų būti kūrybos postūmis. Labiausiai užveda ir palaiko per visą romano maratoną klausimai. Dalykai, kurie atrodo keisti, ir eini paskui sekdamas pėdsakus ir aiškindamasis. Bet kūryboje nesu istorikas. Ryšys tarp Vilkolakio kavinės, Eduardo Juchnevičiaus eilėraščių rinkinių „Vilkolakiai“ ir „Šv. Roko šuo“, jo darbai, kur nutapytas šuo ar vilkas milicininko uniforma, milicininkų vadinimo šunimis, sabakomis, tarp uniformos keitimo ir žmogaus virtimo vilkolakiu, tarp kailių vertimo tais metais yra, žinoma, tik romane.

Bet keistu būdu ta gija tampa talpia to laiko vaizdinių sistema, kur ir susikuria jausmas, kad gal viskas taip ir buvo. Ilgu iš tų laikų, kaip ir visiems, – vienybės pojūčio, o stebina ir gal daugiau romano paraštėse liko tos vienybės dingimas, susipriešinimas, pasukimas atgal, staiga pajausta laisvės baimė: kas bus, kaip išgyvensim, ar teisingai padarėm?

– Kita romano plotmė ir svarbiausia Remygos drama – užsikimšusios atminties arterijos prapūtimas, siekis pravalyti atminties takus ir tą svarbią romanui požeminę Šiaulių upę. Remyga siekia išsiaiškinti savo praeitį, kad galėtų ramiai užauginti sūnų. Romane ne kartą sakoma, kad „Remyga neturi atminties. Bet turi sapnus. Tai beveik tas pats.“

Kaip tau pačiam atrodo – ir kaip rašytojui, ir kaip literatūros tyrėjui, nuosekliai narstančiam sovietmetį, – kaip mums apskritai sekasi tą atmintį iš(si)valyti? Ar joje vis dar sapnų daugiau, ar pagaliau tikra atmintis, kiek ji gali būti patikima, ima viršų? Kaip subalansuoti gerus ir blogus atsiminimus? Kaip įgyvendint tą Uošvio ištarą „i atmintis tur’ judėt’, nestovėt’, tur’ kovot’ dėl išlikima“?

– Kaip sekasi? Nekaip. Juk nesusikalbam nei dėl Noreikos, nei dėl Nėries, nei dėl Cvirkos. Kartais atrodo, kad tiesiog kalbam skirtingom kalbom, o kartais, kad sąmoningai viskas jaukiama siekiant ne kažką išsiaiškinti ir susitarti, o siekiant savų tikslų. Lietuviams turbūt tikrai geriau sekasi su sapnais negu su atmintimi, geriau sekasi dainuoti, o ne pasakoti, kentėti, o ne diskutuoti.

Sovijus susapnavo, kaip turim gyventi ir mirti, Gediminas susapnavo sostinę. Ir po mūsų sapnus tikrai blaškosi Fredžiai Kriugeriai – tai su trispalve, tai su Rusijos vėliava, tai su draudžiama sovietine simbolika. Tikrai nežinau, ką daryti, pats jaučiuosi pavargęs nuo tų ginčų ir nesusikalbėjimų ir po truputį tolstu nuo tos temos akademinių tyrinėjimų. Gal su proza kada grįšiu.

– Pirmuosiuose knygos puslapiuose mitologinės romano figūros Vaikiukas, Meška ir Jautis svarsto, kad „visada skrendi nugara į ateitį, o žiūri į praeitį. Veidu į praeitį.“ Tavo abu romanai yra veidu į praeitį, tai norisi klausti, ar, tik deramai į ją atsižiūrėję, pajėgsime tinkamai žiūrėti į ateitį ir į priekį? Koks turėtų būti geras, teisingas, adekvatus santykis su ta praeitimi, kuri tarsi netolima, bet vis labiau tolsta? Vis dar veidu į praeitį, nugara į ateitį ar jau pagaliau atvirkščiai – nugara į praeitį, veidu į ateitį?

– Seime galbūt atsiras Ateities komitetas, manau, viskas bus gerai. O jeigu rimtai, tai nežinau, ar gali kas apsukti Walterio Benjamino istorijos angelą. Man gal ir baisoka būtų judantys pirmyn ir visai nesigręžiojantys atgal. Gal reikia sugalvoti kokį judėjimą šonu? Aš tikrai nesu geriausias patarėjas, kaip reiktų adekvačiai vertinti praeitį.

Pats šiek tiek nusivylęs ir pavargęs, nežinau tokio atvejo, kad po kokio straipsnio ar konferencijos jau subrendęs žmogus pakeistų savo nuomonę apie tą netolimą praeitį. Todėl kartais jautiesi, tarsi kalbėtumeis su siena. Visi turi savo pažiūras, ir kas jas galėtų pakeisti? Tiesą sakant, grožinė literatūra gali daugiau. Todėl akademiniuose darbuose ilgą laiką buvau ir dabar dar esu šiek tiek sutrikęs, svarstydamas, kokie darbai turi prasmę.

– Taip jau nutinka su tavo knygomis, kad jas skaitydama nepaliauju galvoti, kuri istorija tikra, kuri išgalvota. Laimei, turiu šeimoj šiauliečių, tai juos ir kankinu klausimais, bet ne visi gi turi po nuosavą šiaulietį iš Pietinia ir anuos laikuos gyvenusį, tad kurios Remygos istorijos, atmetus tas, žinomas iš tautos istorijos, yra tikros? Girdėjau, kad net ir liudininkai ėmę tarp savęs ginčytis, kas buvo, o ko ne? Tai, kaip sakai, amžinas karas tarp fikcijos ir istorijos nesibaigs niekada?

– Fikcija nėra netikra. Jeigu žmones sukrečia menas, jis yra tikras. Jeigu kažką išjudina, jis yra tikras. Pradžioje renku medžiagą, tikslinuosi datas, įvykių aplinkybes, bet ateina laikas, kai visą tą sukauptą medžiagą reikia pastumti į šoną, atsispirti nuo jos ir pradėti kurti atskirą knygos pasaulį.

Turbūt, atsiversdami grožinės literatūros knygą, mes sudarome paktą, kad lauksime ne dokumentinės tiesos, bet kitokio autentiškumo. Lauksime istorijos, su kuria galėsime apmąstyti ir savo gyvenimą. Nors kažin, ar ir dokumentai tikrai pasako tiesą? Vargu. O gal tiesa yra tokia sudėtinga, visai neprimenanti 2 x 2 = 4, ir todėl ne dokumentuota istorija, o tiksliai sukonstruota metafora atrodo kalbanti tiesą?

Tiesa apskritai yra atgyvenusi sąvoka, nelabai aišku, ką ir kaip su ja veikti, juk šiandien daug svarbiau ne tiesa, o teisės, na, ir dar turime posttiesą. O tiesa tarsi dingo su to paties pavadinimo laikraščiu, kuriame jos taip pat nebuvo. Be to, nežinau, ar ir istorikai pretenduoja į tiesą, ar tik į įtikinamumą. Jie panašiai naudoja įvairius tyrimo metodus, juos derina tarpusavyje, jie renkasi savo tyrimams vienokią ar kitokią kalbą, struktūrą ir retorines priemones.

Tai nėra nekaltas ir tyras perdavimas, „kaip viskas buvo iš tiesų“. Mano akimis, mes daugiau gyvename savo ir kitų kuriamuose pasakojimuose, kuriuos priimame arba atmetame, randame pakankamai pagrindo pasitikėti jais arba ne, o kur dar mūsų įsitikinimai, lūkesčiai, vertybės, kurios koreguoja požiūrį į faktus. Ir kas yra faktas – apie tai juk irgi galėtume kalbėtis kelių dienų konferencijoje ir taip nieko nepešę išsiskirstyti. Bet klausimas, kas romane yra išgalvota, o kas tikra, – amžinas. Ir gal tai ne konfliktas, o vaizduotės variklis?

– „Remyga“, kaip ir „Pietinia kronikas“, yra apie tą mūsų istorijai svarbų devyniasdešimtųjų lūžį. Atrodo, Rimai, būsi uždėjęs šitą 90s madą – štai ir tavo, ir Virginijos Kulvinskaitės, Jurgos Tumasonytės, Vaivos Rykštaitės romanai, ir anšlaginė paroda MO muziejuje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.

Jos vienu iš kuratorių pats irgi buvai. Tik dabar pagalvojau, kad ir Remyga yra ta rūšis, galėjusi atsirasti būtent devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje. Kaip manai, kas lemia tą dabartinį 90s populiarumą? Ką duoda dabartinės refleksijos?

– Na taip, matyt, esu ir aš šiek tiek kaltas, bet tokios bangos viena knyga turbūt nesukeltų, matyt, buvo atėjęs metas atrasti tą laiką, kuris ilgą laiką atrodė nemalonus, chaotiškas, purvinas. Kalbu ne apie 1990–1991, bet apie tai, kas vyko vėliau. O vėliau reikėjo gyventi tokioje situacijoje, kai sena sistema nebeveikia, o nauja tik kuriama. Daug žmonių neprisitaikė arba prisitaikė sunkiai. Remyga yra vienas iš jų.

Dėmesys tam laikui ir yra todėl, kad tai neeilinis laikas, kad kažkas iš istorijos scenos sparčiai nyksta, o kai kas joje atsiranda, kad čia yra valstybės pradžia, kito gyvenimo pradžia ir ji visuomet būna intensyvi. Mes dabar dažnai kartojame žodį „laisvė“, bet kaip tik atsigręžimas į tuos laikus leidžia geriau suvokti, kas yra ta laisvė, kokia ji sunki, kartais tragiška. Tuo metu nedaug kas įsivaizdavo, kaip reikės gyventi laisviems. Atrodė, na, reikės šiek tiek pakentėti, paskui viskas susitvarkys.

Bet kai 1992–1993 aktyviausiai per visą Nepriklausomybės istoriją balsavę žmonės išsirenka tuos, kurie Sąjūdžio metais siūlė nuosaikesnį kelią, kurie siūlė autonomiją, o ne laisvę, tai supranti, kad laisvė nėra jokia savaiminė vertybė, kad žmonėms ji gali būti per sunki, per idealistiška. Man pačiam baisu apie tai galvoti, ypač stebint, kaip stringa demokratiniai mechanizmai įvairiose pasaulio šalyse šiandien. Taigi atsigręžimas į tą laiką dabar gal skaidriau leidžia galvoti apie laisvę, demokratiją, toleranciją, dabartyje tie dalykai yra sumišę, neturime perspektyvos, bet tos istorijos leidžia ir dabar geriau orientuotis.

– Romane sakoma, kad „Šiauliai yra plokščias miestas“, tačiau skaitant tiek „Pietinį“, tiek „Remygą“ akivaizdu, kad ne viskas jau taip tuose Šiauliuose plokščia. Kiek miesto lygmenų turi Šiauliai, ir ar visi jau apdainuoti?

– Šiauliai geografiškai tikrai poplokštis miestas, bet simboliškai tikrai reljefiškas. Kiek lygmenų miestas turi, aš negaliu pasakyti, nes, patekęs į vieną, randi įėjimą į kitą, o ten dar durelės į kitą. Paskutinis mano darbas buvo toks „Slapukų gidas“. Šiauliuose bus keletas nedidelių meno kūrinių, įleistų į grindinį, juos bus galima apžiūrėti per stiklą ir pasiklausyti mano parašytų istorijų – jos tų kūrinių motyvus sieja su tos vietos, kurioje jie yra, ir su visa Šiaulių istorija. Rinkdamas medžiagą toms istorijoms buvau tiesiog priblokštas, kiek ten visko yra.

O gal toks keistas kampas, kai per meno kūrinius žiūri į miesto istoriją, suteikia tą nuostabą, visi istorijos sluoksniai susiveria ant vienos ašies ir matai, kaip čia Platonas Zubovas, atkėlęs Zubovų giminę į Lietuvą ir į Šiaulius, tampa Jekaterinos II favoritu, kaip jis iš dvaro rūmų leidžia aitvarus, kaip jo palikuonys tampa Lietuvos patriotais, „Gubernijos“ bravoro statinėse gabena draudžiamas lietuviškas knygas, kaip kuriamos mokyklos, Didždvario gimnazija, kaip Aleksandra Zubova rūpinasi mergaičių švietimu ir kaip dėl to tokia Viktorija, pasaulio šachmatų čempionė, sėdi jai ant kelių ir jos kalbasi.

Berniukų gimnazijoje jaunas Jeronimas Ralys verčia Homero „Odisėją“, o kažkur ant seniausių kapinių žmonės žaidžia tenisą, o iš dangaus balkonų mus stebi išėjusių Šiaulių aktorių akys. Tų lygmenų yra daugybė, aš vis galvoju, kad parašysiu „Remygą“ ir jau iškeliausiu iš Šiaulių, bet vis išsigąstu, kad kiek dar neapdainuota, ir tos dainos vilioja mane. Tada sėdžiu ir su siaubu galvoju, negi aš dabar imsiuosi rašyti apie 17–18 amžių? O kol kas giliausiame lygmenyje miega Jautis, Šiauliai ant jo ir įsikūrę. Ir iki šiol niekas to Jaučio pažadinti negali.

– Vaikiukas, Meška ir Jautis – Šiaulių mitologiją romane įtvirtinanti šventoji trejybė, mano manymu, nulėmė ir romano kryptį į fantastiką, tą antroje romano pusėje regimą beveik stebuklinės pasakos vertą kovą (esu pasižymėjusi, kad 18 knygos skyrius yra visiškas pasiutimas ir plaukų pasileidimas!).

Paklausiu tavęs taip, kaip romane Remyga klausia Laimos: „Negali normaliai, be tų nesąmonių?“ Ar tikrai tik tokiu keistu fantastikos, siaubo ir stebuklų pasakos mišiniu įmanoma pasakoti apie tą keistą dešimtojo dešimtmečio pradžios laiką? Apskritai, ar tu pasirenki žanrą, ar jis tave, ar natūraliai susikloja pagal temą?

– Turbūt kai pradedi jausti tą kūrinio gumulą paslėpsniuose, tai sykiu pradedi ieškoti ir formos. Kaip greit viską užmirštu. Jau dabar nesu tikras, nuo ko viskas prasidėjo. Vienas iš leidyklos „Tyto alba“ varikliukų Jurgita Ludavičienė, pasiklausiusi, kokius aš sumanymus dėstau, pakišo man urban fantasy romanų. Neilą Gaimaną gal jau buvau pats skaitęs.

Ir tuomet pasirodė, kad urban fantasy principas man labai tinkamas tam, apie ką galvojau ilgai – kaip įveiklinti Šiaulių kultūrinį sluoksnį, kaip jį perpinti su socialine ir politine tikrove. Pats urban fantasy man nelabai prilipo. Paskui ėmiau suprasti, kad man Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas visada atrodė kaip stebuklas, tai kodėl nepasinaudojus ir stebuklinėm pasakom. Nors ilgai galvojau, bandžiau ir „normaliai“, bet skambėjo per daug plokščiai.

– Greta visko, apie ką jau užsiminiau, romane regisi svarbu ir tai, kad esmiškai pagavai ne tik Remygos, bet ir visos jo kartos portretą su skaudžiausiais klausimais – kaip būti naujoje santvarkoje, kaip būti tėvu, kai neturi tėvų ir gražių praeities istorijų, kaip tvarkytis su varginančiame artume esančiais tėvais, kaip įveikti Uošvį, kuris nuolat prikišamai vis tą „mes šeima, už mumis, už šeimą!“

Tavo aprašytoji vestuvių pompastika, greiti nusivylimai, neįmenamos bapkių, turto ir daiktų machinacijos ir Uošvio figūra – man iškart istorijos apie skyrybomis pasibaigusius šeimų gyvenimus Nepriklausomybės pradžioje. Bet vis dėlto papasakok apie Uošvį – nes tai jau antras Uošvis iš anų laikų, ir apie juos. Pirmasis, žinoma, Gavelio „Jauno žmogaus memuarų“ Leono Cipario Uošvis, virtęs visos valdžios metafora. Kiek Gavelio Uošvio figūrą sąmoningai ar nesąmoningai turėjai mintyse kurdamas saviškį Uošvį? Ir kaip į tavąjį Uošvį įsliūkino Buratinas, paversdamas jį blogio, kurį reikia įveikti, simboliu?

– Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ visai buvau pamiršęs, nors mano Uošvis irgi yra juodosios galios įkūnytojas, tokios manipuliatyvios, purvinos galios, kuri šaknimis nueina į gūdų sovietmetį, o naujais laikais nesunkiai įgauna naujų pavidalų. Kai kūrėme parodą MO muziejuje, kalbėjome apie laiką po Kovo 11-os kaip apie naujos civilizacijos pradžią. Bet galima apie tą laiką kalbėti ir kaip apie tęsinį, įtemptą, dramatišką, tragišką.

Man romane reikėjo antagonisto Remygai. Geras antagonistas yra tas, nuo kurio nepabėgsi, kurio negali ignoruoti. Žmonos tėvas toks gali būti. Bet iš tiesų, tai tas sovietinis mentalitetas yra mūsų antagonistas. Iki pat šiol. Jeigu matei tuos dabartinius skelbimus internete, siūlančius knygnešių takais palydėti pas gimines ir apeiti užkardas, saugančias nuo judėjimo per karantiną, – tai juk tas pats požiūris į visuomenę.

O šiaip tikrai, daug skyrybų, daug savižudybių, daug erzulio buvo po Sąjūdžio. Mes kalbame apie stiprėjančią valstybę, bet nebuvo viskas šviesu. Mums tikrai turbūt svarbiau yra šeima, t. y. savi žmonės, negu naujos idėjos, jos galbūt teisingesnės, bet svetimesnės. Mes savų taip greit nepaliekame. Mes neatlikome liustracijos. Meilės ir tiesos ginče lietuviai dažniau renkasi meilę, kuri kartais gal tėra inertiškas įprotis, pripratimas, aklumas.

Aš nesu išminčius, nežinau, kaip geriausia būtų, to „geriausia“ gal ir nėra, yra skirtingi pasirinkimai. Estai pasirinko kiek kitaip, bet jie ir sovietmečiu rinkosi kitaip. Nestojo į komunistų partiją, kad ten būtų savi ir tokiu būdu apsigintų nuo svetimų. Kaip ir sakai – varginantis praeities artumas, varginantis savumas, verčiantis paklusti vyresniems, įsitvirtinusiems, geriau patyrusiems ir labiau besigaudantiems, mokantiems manipuliuoti. Tas veikia iki šiandien.

– Pakalbėkime apie romano kalbą. „Pietinia kronikas“ buvo parašytos dešimtojo dešimtmečio pradžios slengu ir Šiaulių šnekta. „Remygoje“ jau derini du kalbinius registrus: bendrinę kalbą ir Šiaulių kalbelę. Kodėl nerašei viso teksto tik šiaulietiškai? Ar buvo vargų, o gal ir džiaugsmų derinti šiuos registrus lygia greta ir visaip kaitaliojant pasakojimo fokusuotes?

– Paprasčiausia būtų pasakyti, kad būtų juokinga, žargonu kalbėjo keistos, mistinės, belaikės būtybės. Žargonas labai susijęs ne tik su vieta, bet ir su laiku. Taip norėjosi, kad veikėjai atsiskirtų nuo pasakotojo, kad atsirastų šiokia tokia distancija, kad galėtume į juos žiūrėti tarsi iš likimo perspektyvos. Dažnai pastebiu, kad ką nors rašydamas ir pats persijunginėju tarp bendrinės ir šiaulietiškos kalbos, o derinti ir stebėti, kaip tos kalbos gali veikti greta, buvo įdomu.

– „Remygos“ paraštėse esu pasižymėjusi tokią pastabą: „Kaip gražiai kiekvienas skyrius atsidaro ir užsidaro, it atskira pasakojimo dalelė.“ Vėliau šią pastabą išauginau iki minties apie seriališkumo įtaką – kiekvienas skyrius rodosi it atskira serialo serija.

Galvodama apie tai prisiminiau mintį iš Olgos Tokarczuk Nobelio paskaitos, kur ji kalbėdama apie dabarties literatūrą pirmiausia kalba apie serialų įtaką pasakojimui: „Serialinis pasakojimas daugina siužeto linijas, taip neįtikėtinai supinkliodamas jas tarpusavyje, kad kartais nebelieka kitos išeities, kaip tik griebtis seno, kadaise operos sukompromituoto, naracinio triuko: „deaux ex machina“.“ Man ši mintis atrodo tinkama paaiškinti tavo romano antrąją pusę ir ypač finalą. Ar pats esi apie tą seriališkumą galvojęs, ar čia jau tas Zeitgeist efektas?

– Serialai veikia, ypač jutau tą rašydamas pjesę. Vaizdai plėtojasi taip, tarsi būtų kino montažas, o ne teatro scena, su tuo reikėjo kovoti, prozoje tai daryti galima laisviau. O užkabinanti kiekvieno skyriaus pradžia ir pabaiga yra senas pasakojimo būdas, naudojamas kad ir „Tūkstančio ir vienos nakties pasakose“. Turbūt universaliausias pasakojimo principas yra įsivaizdavimas, kad sėdi prie laužo tarp ne itin draugiškai nusiteikusių būtybių ir reikia joms papasakoti, kad liktum gyvas.

Todėl ir pasakojimo tema turi būti svari, ir pasakojimas nenuobodus. Šecherezada istorijomis gelbėja savo gyvybę. Man rašant niekas už nugaros su kirviu nestovi, bet aš galvoju apie skaitytojus ir klausiu po kiekvieno sakinio, kodėl jis neturėtų knygos užversti šioje vietoje. Jeigu bent sau atsakau, galiu tęsti. Nėra nieko brangiau negu kitų žmonių skiriamas laikas tavo pasakojimui. Todėl stengiuosi nenuvilti.

– „Remyga“ yra romanas, turintis šiek tiek iliustracijų. Kaip suprantu, jos kažkiek padėjo tau pačiam rašant tekstą, tad rūpi klausti, koks skirtumas tarp medžiagos rinkimo ir tyrimo moksliniam darbui ir romanui? Ir papasakok apie tas brokuotas nuotraukas, visiškai neprisimenu šito fenomeno, ar tikrai anais laikais cirkuliavo tokios?

– Brokuotos nuotraukos gal ir necirkuliavo, bet jos romane yra tokios keistos, kad ne vienas žmogus jas yra matęs. Jos yra viena iš jungčių su tuo kitu, nematomu pasauliu.

O medžiagą renku labai panašiai kaip ir moksliniam darbui: sėdžiu bibliotekoje, vaikštau po archyvus, kalbuosi su žmonėmis, skaitau teorinę literatūrą, kuičiuosi kraštotyriniuose fonduose ir muziejuose. Skirtumas gal tik toks, kad romanui reikia turbūt šiek tiek įvairesnės medžiagos: fotografijos vadovėlių, sakmių apie laumes, Afganistano karių prisiminimų, miesto architektūros istorijos, tam tikro laiko radijo ir televizijos programų arba orų prognozių ir t. t.

Iš to rinkimo atsiranda ir iliustracijų. Juodraštyje, kurį siunčiu leidyklai, lieka jų labai nedaug, buvo jų ir „Pietinia kronikase“, jomis pasinaudojęs Liudas Parulskis kūrė savo iliustracijas. Šįkart nutarėme palikti nuotraukas, nes kai kurie dalykai atrodo iš tiesų neįtikėtini, ypač kai juos perkeli šiek tiek į kitą aplinką, o čia, prašom – nuotraukos.

– Ko gero, turėčiau tau padėkoti už mano apžvalginio metų lietuvių prozos teksto reklamą feisbuke – esą, paakinau perrašyti pabaigą į linksmesnę pusę, bet jei rimtai, tai mano priekaištas buvo kiek ne apie tai. Ne vienas skaitytojas pastebėjo, kad tiek „Pietinia kronikas“, tiek „Remyga“, taip siautulingai įtraukę skaitytoją, link pabaigos vis liūdnėja ir gal net išsikvepia. Ima atrodyti, kad gal atsibodo autoriui tą pabaigą rašyti, o gal kaipsyk – ir jam liūdna, kad jau pabaiga. Tai kaip ten yra su tom pabaigom?

– Tai skaitytojai skaito nuo pradžios į galą, o aš rašau atvirkščiai – nuo pabaigos į pradžią. Pradžioje, žinoma, nežinosi, kur tie pirmieji juodraščiai atsidurs, jeigu išvis išliks, paskui galvoji visą istoriją, galvoji, nuo kurios vietos istoriją pradėti pasakoti, galbūt jau turi pirmą sceną, bet kol neturi paskutinės scenos, tai dar nežinai, ar turėsi knygą. Ir tik kai atsiranda finalas, tada atbuline tvarka keliauju į pradžią ir žiūriu, kaip iki to finalo reikia atvesti veikėjus ir siužetines linijas.

Nukeliavęs į pradžią dar kelis kartus suvaikštau pirmyn atgal, iš viršaus į apačią. „Remygos“ atveju pradžioj turėjau kitą finalą, susijusį su to meto įstatymais, apibrėžiančiais skolas ir jų susigrąžinimą, bet istorija su policininku prie Kryžių kalno taip paveikė, kad supratau – tai turi būti finalas. Man atrodo, kad aš esu liūdnas žmogus, todėl kartais mėginu juokauti. Juoko ir liūdesio derinys man pats įdomiausias, bet visada tame derinyje pagrindas yra liūdesys. Dabar net norėčiau pabandyti parašyti gryną komediją, matysim, ar užteks kvapo.

– Esi ir rašytojas, ir literatūros tyrėjas, tad puikiai žinai tas kasmetines literatūrologų, renkančių kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, godas apie lietuvių romano išsikvėpimą, krizę, sėdėjimą ant atsarginių suolelio etc. Ką pats apie tai manai, krizė tikra ar pramanyta? Ar pasikeitė žiūrėjimas į literatūrą, kai pabuvai ir kitoje barikadų pusėje?

– Požiūris į literatūrą labai nepasikeitė. Tiesiog atsirado kitokios patirties. Atsirado daugiau supratimo apie knygų leidybą, platinimą ir tai, kas vadinama rinka. Literatūros mokslininkams nereikia uždirbti pinigų, jiems reikia atsiskaityti už gautus pinigus.

Ir ta aplinkybė lemia jų požiūrį į leidybą, leidyklų darbą, kartais nepasvertus kaltinimus komercija ir paklusimu rinkos diktatui. Jeigu mums pinigus savo tyrimams reikėtų užsidirbti, realybė iškart pasirodytų kitokia. Ji nėra tokia paprasta, skiriasi mažų ir didelių leidėjų sąlygos, jų ir derybinės pozicijos su spaustuvėmis, platintojais, autoriais ir kitais knygos procese dalyvaujančiais žaidėjais labai skiriasi. Kai kuriems svarbi kiekviena parduota knyga.

Neseniai savo interviu poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė sakė, kad atrodė, jog tie leidėjai visai gerai gyvena. Kol pati pradėjo užsiimti leidyba ir per trejus metus kol kas neuždirbo nieko. Gal labiau pasikeitė požiūris į akademinius tekstus. Man jie dažnai atrodo atsirandantys be vidinio poreikio, dėl to, kad reikia kažką parašyti. Man atrodo, kad kiekvienas mokslinis tekstas turi realiai veikti – arba būti iš tiesų naujas teoriškai, dalykiškai, arba komunikuoti su visuomene. Bet mokslininkai įsprausti į įvairiausių keistų biurokratinių reikalavimų rėmus, tai riboja tikrai ne mažiau negu rinka rašytojus.

Čia nė viena pusė nėra pranašesnė. Bet šiaip manau, kad abi pusės viena kitos situaciją supranta nepakankamai, dėl to kyla įvairių nesusikalbėjimų. O dūsauti dėl romano labai nedūsauju. Yra, kaip yra. Lietuva buvo dainuojanti tauta, dainuojančia revoliucija pabėgo iš imperijos. Kai skaitai britų, čekų ar kitų tautų kūrinius, tiesiog jauti, kaip už to stovi ilga pasakojimo ir kultūrinio įdirbio tradicija. Mes jos neturime. Mes neturime gyvų pasakojimų tradicijos, kokia, tarkime, labai svarbi Salmanui Rushdie. Todėl romanai atsiranda tarsi atsitiktinai, o įdomios poezijos mes visada tikimės ir sulaukiame.

– Įdomus dalykas – skaitydama apie Remygą kamuojančią tą keistą ligą, vienišumą, netikrumo jausmą, santykį su savimi ir pasauliu – lyg yra, lyg nėra, ir besidaužančią širdį, nejučia ėmiau vesti paraleles su dabartimi – kad iš esmės tai, ką patiria Remyga, galime vadinti nerimo priepuoliais, kurie dabar dažną aplanko karantine. Ar tai tik mano interpretacija, ar išties kažkiek pavasarinio karantino realybės persikėlė ir į romaną?

– Iš tikrųjų, netiesioginių paralelių esama, buvo pojūtis, kad kažkuo romano atmosfera ir karantinas susišaukia, nors labai vengiau dirbtinių paralelių. Bet smagu, kad taip pasirodė, galvojau, kad aš vienas tą tejutau.

– „Remyga“ jau parašytas, publikuotas ir daugelio skaitytojų perskaitytas. Tai kas toliau? Kuo užsiima šiame karantine R. Kmita, be to, kad, kaip suprantam iš feisbuko, ieškodamas grožio skaitinėja Bibliją? Yra naujų minčių, kokias istorijas norėtum ar reiktų įdarbinti, įliteratūrinti, kad naujai persuktų tą mūsų galios kapitalą?

– Grįžau prie Biblijos, buvau ją apleidęs. Biblija sujudina ne tik rašytojo vaizduotę, man tie Biblijos tekstai veikia. Taip pat veikia geros krikščioniškos knygos. Jos man padeda sutvirtinti pasaulio atramas, padeda grumtis ir su kasdienybe, ir su kūrybos chaosu.

„Remygos“ pradžioje žiūrėjau Roberto Barrono serialą „Katalikybė“, jis kažkokiu būdu daug padėjo planuojant struktūrą, nors jokio tiesioginio poveikio tarsi ir nebuvo. Dabar mane pasiekė Navido Kemani knyga „Neįtikėtinas nustebimas: apie krikščionybę“, net buvau pamiršęs, kad ją buvau užsisakęs, turbūt kokius metus klaidžiojo pašto keliais.

Visada turiu sąrašą idėjų, ko norėčiau imtis, nuolat gaunu pasiūlymų dėl įvairių darbų, bet jau reikia gerai apgalvoti. Iš esmės, reikia rašyti tai, kas nebepaleidžia, neduoda ramybės, ir kol bent nepabandysi, tol nenusiraminsi. Aš čia kalbu apie didelius darbus. Ir tada, kai nebepavyksta nuo tos idėjos slapstytis, užmiršti, nustumti, atidėti, tada pradedu. Net ir tais atvejais, kai idėja galbūt viršija mano jėgas ir sugebėjimus, ji jau vis tiek nepaleis. Kažkaip baigsi, išeisi iš to rašymo jau kitoks.

Dažnai klausiu savęs, kodėl nedarau visko paprasčiau, kodėl nerašau tęsinio tokia pačia stilistika, kodėl kaskart išradinėju dviratį ir mokausi juo važiuoti. Tai užima laiko ir jėgų, tai klaidina skaitytojus, juk jeigu jiems patinka vieno rašytojo kūriniai, jie iš jo tikėsis panašių kūrinių, o aš tarsi apgaudinėju. Bet nieko negaliu padaryti. Laukiu kūrinio, jis pašaukia, ir einu ten, kur veda kūrinys, bandau užčiuopti jo formą. Žodžiu, darbo daug, skaitytojai negali turėti jokių lūkesčių, viskas blogai. Bet komediją jau minėjau, taip? Reikia pailsėti nuo dramų.