Kultūra

2021.01.01 12:07

2020-ieji kultūroje – magnetizavo, grūmėsi su pandemija, liūdino praradimais

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.01 12:07

Portalo LRT.lt pakviesti, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, kultūros istorikas Aurimas Švedas, poetas, laidų vedėjas Mindaugas Nastaravičius ir LRT KLASIKOS vadovas Julijus Grickevičius vardija reikšmingiausius 2020-ųjų kultūros įvykius.

Žiūrėjo ir pamatė, bet tik pirmame veiksme

Šiemet teatro kritikui V. Jauniškiui Lietuvos teatre didžiausią įspūdį padarė maži, kameriniai dalykėliai: režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis Jaunimo teatre „Žmogus iš žuvies“ ir Roko Ramanausko pastatymas „Abelaras ir Eloiza“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

„Mačiau keletą ištraukų iš Asios Vološinos pjesės „Žmogus iš žuvies“ pastatymų Rusijoje ir atrodo, kad ten viskas linko į „bytavuchą“, subuitinimą. O Eglės sumanymas – labai nebūdingas, savitas, tiesiog magnetizavo. Ji atrado egzistencinius dalykus labai švelniai, pernelyg nesiversdama per galvą, su džiazo improvizacijomis. Patyriau stebuklingų, gražių akimirkų“, – LRT.lt gyrė pastatymą ir režisierę kritikas.

Nacionalinės dramos spektaklis „Abelaras ir Eloiza“ jam patiko įdomia Dainiaus Liškevičiaus scenografija ir nepaprastai stipriais aktorių Elžbietos Latėnaitės ir Povilo Budrio darbais.

Rudenį Jaunimo teatre žiūrėjęs lenkų teatro režisieriaus legendos Krystiano Lupos „Austerlicą“ V. Jauniškis išvydo, kaip šiuolaikiškomis priemonėmis ir filosofija galima inscenizuoti gerą, sudėtingą literatūros veikalą. Tačiau... išvydo tik pirmame veiksme. „Pirma dalis tikrai buvo viršūnė“, – pabrėžia jis.

Palankaus jo vertinimo nusipelnė ir vasarinėje festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje rodyti darbų eskizai, kuriuos choreografai pradėjo kurti per pirmąjį karantiną. V. Jauniškiui ypač patiko Agnietės Lisičkinaitės „Hands Up / Meninis tyrimas“ ir Luko Karvelio „Theo ir Patrickas“.

Apskritai, anot kritiko, pandeminius teatro metus, kai kūrėjams teko prisitaikyti, pasitelkti nuotolines transliacijas ir internetines platformas, solidžiausiai ir sėkmingiausiai įveikė šokio menas.

„Pavasarį per karantiną tiesiog mėgavausi Sashos Waltz programa. O pastaruoju metu žavėjausi LRT rodomu ciklu „Šokis plius miestas“, šokio ir architektūros jungtimis. Galbūt toks formatas pasaulyje nėra kokia nors naujiena, tačiau šokio ir naujų erdvių dermė perteikiama labai vykusiai, skatina tas erdves bent atrasti, jei įeiti į jas nevalia“, – teigia V. Jauniškis.

Ne tik praradimai

A. Švedas vienu svarbiausių šių metų kultūros reiškinių Lietuvoje įvardija tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“ sugrįžimą po metų pauzės.

„Taip sakydamas puikiai suprantu, kad ką tik užlipau ant labai plono ledo, mat šiemet teko prisidėti prie šio forumo rengimo“, – LRT.lt sako A. Švedas.

Kultūros istorikui „Šiaurės vasara“ visada buvo viena svarbiausių besibaigiančios vasaros kultūrinių renginių žemėlapio koordinačių.

„Todėl tiesiog negalėjau tylomis apeiti fakto: 2020-aisiais kultūros ir meno pasauliuose būta ne tik priverstinės tylos ar praradimų, bet ir viltį teikiančių sugrįžimų“, – sako jis.

Kinas ir karantinas

„Scanoramą“ visada laikiau pačiu svarbiausiu kino festivaliu Lietuvoje, – dar vieną reikšmingą metų įvykį mini A. Švedas. – Man labai patiko forumo rengėjų pozicija: kaip ir kasmet parengė brandžią programą, bandė pritaikyti hibridinio festivalio koncepciją, o vėliau žaibiškai sureagavo į karantiną, tiek perkeldami „Scanoramą“ į virtualią erdvę, tiek ir užpildydami ją įdomiomis diskusijomis, labai pagyvinusiomis festivalio vyksmą.“

Tikru įvykiu istorikui tapo dviejų filmų – Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ ir Christiano Petzoldo „Undinė“ – peržiūra „Scanoramos“ virtualioje kino salėje. Kodėl išskyręs šiuodu?

„Akivaizdu, abu režisieriai ir jų kuriami filmai yra puikiai pažįstami Lietuvos žiūrovui. Man šiuo atveju buvo itin svarbu, kad T. Vintenbergas ir Ch. Petzoldas atkreipė dėmesį į „nekinematografišką“ istoriko profesiją, o Madso Mikkelseno ir Paulos Beer sukurti vaidmenys – gilūs, įvairiabriauniai, skatinantys mąstyti apie mito, atminties, istorijos ir šiandienos pilkos kasdienybės sampynose gimstančias žmogiškas dramas“, – sako A. Švedas.

Negirdėti, bet intriguojantys schizmatikai

2020-ieji A. Švedui būtų kitokie, jei ne scenografės, scenaristės, režisierės, performansų kūrėjos Godos Palekaitės knyga „Schizmatikai“ (leidykla „Lapas“).

Joje pasakojamos istorijos apie Chazarų imperijos princesę, švedų mokslininką ir mistiką, rusų anarchistą ir daugelį kitų asmenybių. „Apie juos gal ir nesate girdėję, bet perskaitę G. Palekaitės knygą tikrai susidomėsite“, – įsitikinęs LRT.lt pašnekovas.

Pasak jo, „Schizmatikai“ yra intelektualinis žaidimas ir tam tikras idėjas, vertybes teigiantis tekstas.

„O man tai puikus pavyzdys, kaip veikia istorinės vaizduotės laboratorija. Joje permąstomi ir perkuriami istoriniai faktai, taip bandant istorijos ir vaizduotės sampynoje atrasti arba išrasti atsakymus į 21 amžiaus žmogui svarbius klausimus“, – teigia A. Švedas.

Geras ženklas mūsų literatūrai

Kviečiamas įvardyti ryškiausias 2020-ųjų lietuvių autorių knygas M. Nastaravičius tuoj pat padaro, ko prašomas: Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Rimanto Kmitos „Remyga“.

„Suprantu, kad šis pasirinkimas nenustebins. „Grožio ir blogio biblioteką“ matau kaip ryškų europinio lygio romaną, o U. Radzevičiūtė žavi pastangomis vėl šiek tiek kilstelėti kartelę tiek savo literatūrai, tiek jos skaitytojams“, – LRT.lt teigia poetas ir laidų vedėjas.

„Remyga“ (leidykla „Tyto alba“) pirmiausia jį nudžiugino tuo, kad autorius parašė visiškai kitokį romaną, nei galėjo parašyti, jei būtų paisęs skaitytojų lūkesčių.

„Labai liūdna ir labai gera knyga, ją siūlau perskaityti tiems dešimtims tūkstančių „Pietinia kronikas“ skaitytojų. Tai puiki galimybė patirti, kad tikrovė ir vaizduotė yra gerokai sudėtingesnės, įvairiapusiškesnės, nei atrodė grįžtant iš Gariūnų į Šiaulius ir džiaugiantis naujais džinsais“, – tvirtina pašnekovas. Pasak jo, be minėtų knygų, negalima nepaminėti dar dviejų rinkinių: Linos Simutytės apsakymų „Miesto šventė“ ir Manto Balakausko eilėraščių „Apmaude“.

„Jaunosios kartos autoriai, tyliai ir ramiai rašantys savas literatūras, nesižvalgantys virš kompiuterių ekranų ir nelaukiantys, kada gi juos kas nors pastebės ir įvertins, tiesiog sąžiningai, mano supratimu, gludinantys sakinį ir vis tiek liekantys juo nepatenkinti. Galvoju, kad tai geras ženklas mūsų literatūrai“, – teigia M. Nastaravičius.

Šiuolaikinė muzika patyrė proveržį

J. Grickevičius teigia, kad 2020-aisiais didžiausią proveržį patyrė šiuolaikinė muzika. Jis vainikavo ilgą ir sistemingą šios srities kūrėjų darbą: šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ įvertintas pirmąkart pasaulyje teikiamu Ernsto von Siemenso muzikos fondo apdovanojimu, o Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė tapo Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendininke.

„Iš 3 tūkst. paraiškų, kurių tik 175 sulaukė įvertinimo... Vadinasi, tikimybė gauti Guggenheimo stipendiją yra 5 procentai“, – suskaičiuoja LRT KLASIKOS vadovas.

Taip pat jam labai įsiminė kompozitoriaus Arturo Bumšteino veikla, šis kūrėjas, anot pašnekovo, vis labiau kausto dėmesį.

Sugrąžinti Lietuvai

J. Grickevičiaus manymu, 2020-ieji priklauso dviem operos solistėms – Aušrinei Stundytei ir Vidai Miknevičiūtei.

Aušrinė sukūrė Elektros vaidmenį dirigento Franzo Welserio-Moesto ir lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio interpretuotoje Richardo Strausso „Elektroje“ Zalcburgo vasaros festivalyje.

„A. Stundytės ir Asmik Grigorian pasirodymas čia buvo tikras triumfas“, – įsitikinęs J. Grickevičius.

V. Miknevičiūtė, anot pašnekovo, apie save priminė metų pabaigoje, paskutinę akimirką pakeitusi Sonią Jončevą Calixto Bieito ir Berlyno valstybinės operos „Lohengrine“.

„Esu tikras, kad Stundytę ir Miknevičiūtę turime grąžinti Lietuvos publikai, turiu galvoje dažnesnius pasirodymus, pamokas, meistriškumo kursus ir, svarbiausia, dėmesį. Dabar jos kur kas labiau žinomos užsienyje. Dėl pandemijos daug ryškių solistų girdėjome Lietuvoje, pavyzdžiui, Edgaro Montvido kūrybos jubiliejus atsiskleidė beveik kiekviename ryškesniame festivalyje ar koncertų salės repertuare“, – sako J. Grickevičius.

Maratonas Beethovenui

Klausiamas apie muzikos pasaulio prisitaikymą prie pandemijos iššūkių, pašnekovas išskiria Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kuri nuo 2017 metų nuosekliai plėtoja skaitmeninę koncertų salę ir dabar išgyvena aktualumo aukso amžių.

„Aukščiausius transliavimo standartus atitinkanti skaitmeninė salė kompensavo gyvų koncertų stoką“, – įsitikinęs LRT KLASIKOS vadovas.

Anot jo, muzikos gerbėjus vienas pirmųjų į gyvų koncertų realybę grąžino Vilniaus festivalis.

„Jo programoje išskirčiau Mūzos Rubackytės rečitalį, pianistės pastangas į Vilniaus tapatybę grąžinti Leopoldą Godowskį. Deja, kitos įstaigos ryškesnių alternatyvaus transliavimo būdų nepateikė“, – mano LRT.lt pašnekovas.

Įvykiai savame kieme rūpi labiausiai. J. Grickevičius kalba apie LRT KLASIKOS dėmesį Ludwigui van Beethovenui, 250-ųjų metinių proga jam skirtą fortepijono maratoną.

„Jis buvo ryškus, nes pateikė nekonvencinę klasikos komunikacijos formą. Mūsų stočiai tai nubrėžė naują kartelę, kad klasikai ir kultūrai skirtas radijas ne tik reflektuoja, bet ir kuria įvykius“, – pabrėžia J. Grickevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt