Kultūra

2020.12.22 20:00

Donatas Puslys. Trenktatikių vadovėlis ir mini paskaitos apie maksi dalykus

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.12.22 20:00

„Vėl sugrįžome į utopiją“, – kiekvieną kartą apsilankiusi Krasnogrūdoje ir Seinuose, kur veikia Krzysztofo Czyzewskio vadovaujamas „Paribio fondas“, sakydavo bičiulė Irena Veisaitė.

Mėgaudavomės parodomis, diskusijomis, jau kelintos jaunimo kartos naujam gyvenimui prikeltoje Baltojoje sinagogoje vaidinamu „Seinų kronikų“ spektakliu.

Jame mokiniai tarsi atminties archeologai išklausinėję savo tėvų, senelių ar kitų gilesnę miestelio praeitį menančių žmonių atsiminimus ir iš molio savo rankomis atkūrę Seinų žemėlapį sekdavo pasakojimą, susidedantį iš asmeninių istorijų, lietuviškų, lenkiškų, ukrainietiškų, baltarusiškų ar romų dainų bei skirtingų papročių atspindžių. Buvusiame ješivos pastate klausydavomės vietinio jaunimo atliekamos klezmerių muzikos, o kartais tiesiog ilgus vakarus leisdavome diskutuodami Krasnogrūdos dvare, kuriame kadaise vasarodavo poetas Czeslawas Miloszas.

Praėjusiais metais vykome į Krasnogrūdą švęsti Irenos apdovanojimo – jai buvo suteiktas Paribio žmogaus vardas. Jai, kuri suprasdama visuomenėje egzistuojančių tapatybių, pasaulėžiūrų skirtis siekė ne jas nutrinti, o skiriančias ribas paversti susitikimo, dialogo erdve taip gesindama įtampas ir esamus bei potencialius konfliktus. Tai buvo didžiulis įvertinimas, juo be galo džiaugėsi. Stojo ji į gretą tokių žmonių kaip kompozitorius Arvo Partas, poetas, romų kultūros tyrinėtojas Jerzy Ficowskis, poetas Tomas Venclova, kuriems jau anksčiau buvo suteiktas Paribio žmogaus vardas.

Ir Krasnogrūda utopija buvo ne tik I. Veisaitei. Filosofas Leonidas Donskis puoselėjo svajonę, kad jo sodyba Šeteniuose virstų lietuviškąja Krasnogrūda, kurioje vyktų edukacinė bei kultūrinė veikla tiek su vietos žmonėmis, tiek su talentingiausiu visos Lietuvos jaunimu. Tad kuo gi ypatinga toji Krasnogrūda, paklausite?

Visiems, norintiems atsakymo į šį klausimą, parekomenduosiu vieno iš „Paribio fondo“ įkūrėjų K. Czyzewskio knygą „Mažasis pasaulio centras“, kurią išleido leidykla „Versus“, o į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys. Svarbu pabrėžti, kad ši knyga nėra istorinė fondo veiklos studija, nėra ir tik praktinių patarimų rinkinys. Tai kur kas daugiau – visą fondo veiklą grindžiančios filosofijos išdėstymas.

Filosofijos, kuri taikliai analizuoja dabartinio laiko iššūkius mūsų regione ir kartu siūlo įkvepiančią viziją mažųjų pasaulio centrų, kur daugiakultūrė, dažnai gana sudėtinga ir konfliktų paženklinta praeitis yra prikeliama ne siekiant sąskaitų suvedinėjimo, atminties karų kurstymo ar istorijos instrumentalizavimo politiniams tikslams, o siekiant per praeities atgavimą įgalinti dabartį bei ateitį statant tiltus tarp skirtingų kartų, tarp skirtingų tautų ar religijų. Kaip sako pats K. Czyzewskis, kad neliktume kiekvienas laukti savo krante, o kurtume santykį palinkdami į Kitą.

K. Czyzewskis, kuris visų pirma yra idėjų praktikas, atsispiriantis nuo konkrečios tikrovės su savomis tradicijomis, papročiais, istorija, apie paribį kalba ne kaip apie sieną, kuri atskiria, atidalina, o kaip apie „persiėmimo vienas kitu, bendro egzistavimo ir dialogo sritį“, kurioje tas dialogas ne tai kad atsitiktinai susiklosto, o kyla iš mūsų apsisprendimo jo siekti.

Paribys, anot jo, nebūtinai yra kraštai netoli valstybių sienų arba ten, kur gyvena tautinės mažumos. „Mūsų bendruomenių viduje nusidriekiančios sienos yra ir kultūrų, kartų socialinės ribos“, – teigia K. Czyzewskis. Paribio žmogumi tampi tada, kai sąmoningai apsisprendi ne stiprinti tas skirtis, o suvokdamas savąją tapatybę tą ribą paversti susitikimo, dialogo erdve, kai vadovaujiesi solidarumo siekiu žiūrėti ne tik savo problemų ir žaizdų, tačiau ir priimti šalia esančiojo problemas, kad įsiklausymas, atjauta taptų gydomąja medžiaga. „Mažasis pasaulio centras atsiveria kaimynui, tam sunkiausiai pakenčiamam, realiausiam Kitam, nuo kurio norisi bėgti toli į pasaulį“, – konstatuoja K. Czyzewskis.

Svarbu paminėti tai, kad nei jis, nei dauguma kitų fondą kūrusių žmonių nebuvo iš Seinų. Dauguma jų buvo avangardinio teatro atstovai, savo veiklą pradėję dar iki komunizmo žlugimo. Daug klajoję, ieškoję įkvėpimo skirtingose kultūrose, jie galiausiai nusprendė tapti sėsliais paribio gyventojais tam, kad ne tik imtų, bet ir patys dalintųsi savo patirtimi. Sustojo ir įsikūrė tam, kad, kaip per vieną susitikimą jiems bylojo Cz. Miloszas, kurtų jungiamąjį audinį vietos bendruomenėje.

Audinį, kuris buvo suardytas tragiškos 20 amžiaus istorijos, pažymėtos bandymais ištrinti atmintį ir pakeisti ją ideologizuotu užpildu. Visa tai grasė paversti žmones tikrais benamiais. Benamiais ne ta prasme, kad jie neturi, kur gyventi, bet ta prasme, kad jie stokoja šaknų, kad pasiduoda provincialumui, reiškiančiam, kad „jų gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą“ ir taip „skatina ieškoti savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi“. „Paribio centras“ ir veikia tam, kad sugrąžintų žmonėms jų mažąsias tėvynes, atstatytų sugriautus tiltus bei atkurtų socialinį audinį.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad to siekiama ne per vienkartinius kultūrinius įvykius, o per ilgalaikį darbą, kuris grąžina kultūrai jos užduotį kultivuoti, formuoti žmogų, kuris grąžina į projektinio laiko rėmus įkinkytai kultūrai lėtą laiką, kur svarbiausia tampa ne fondų formuluojamos temos ir ataskaitos, o bendruomenė, kuriai dirbama. Kaip teigia pats K. Czyzewskis, „Paribio fondas“ remiasi aktyvios kultūros forma, kuri įgyvendinama ne „žmonėms“, bet „kartu su žmonėmis“.

„Svarbu ne gausinti gretas žiūrovų, kuriems užpildomas laikas ir kurie moka arba nemoka konkrečiais pinigais, svarbesnis yra dalyvavimas tų, kurių indėlis yra kūryba ir bendradarbiavimas“, – rašo jis ir taip, kaip pats akcentuoja, siekia apginti ne profesionalo, o mėgėjo etosą. Štai pirmąjį apibūdina techninė meistrystė, siekis kuo sparčiau kopti kvalifikacijos laipteliais, kas galiausiai atveda prie dvasią išsunkiančio skubėjimo, o mėgėją visų pirma apibūdina sielos kibirkštis, aistra, kuri skatina peržengti normas, eksperimentuoti, žaisti, kūrybiškai įforminti laisvę ir visų pirma siekti dvasios pilnatvės savyje ir su artimiausia aplinka.

Dėl savo veiklos, užmojų gaivinti daugiakultūrę praeitį, savo idealistinių sumanymų, nepasiduodančių laikmečio konjunktūrai, „Paribio fondo“ žmonės buvo net praminti trenktatikiais – toks užrašas, kaip rašo K. Czyzewskis, net buvo išpurkštas ant vieno iš jų automobilių. Tad ir „Mažasis pasaulio centras“ gali būti pavadintas trenktatikių vadovėliu ir tai skambės ne kaip pasmerkimas, o kaip įvertinimas tų, kurie parodė, kad dideli dalykai nebūtinai gimsta megapoliuose, kad provincija gali tapti kultūros židiniu, o mažieji Seinai pavyzdžiu visai didelei Lenkijai.

Mini apie maksi

Nenutolkime nuo Lenkijos. Kita mano dėmesį patraukusi naujiena yra iš šios šalies kilusio filosofo Leszeko Kolakowskio knyga „Mini paskaitos apie maksi dalykus“, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, o į lietuvių kalbą vertė Vyturys Jarutis. Iki šiol, jei atmintis neapgauna, lietuviškai iš L. Kolakowskio knygų turėjome tik filosofo Alvydo Jokubaičio verstą „Metafizinį siaubą“.

Tad naujoji knyga yra puiki galimybė Lietuvos skaitytojams atrasti šį vieną svarbiausių 20 amžiaus ne tik Lenkijos, tačiau ir Vakarų mąstytojų. Juolab kad ir pati knyga labai palanki pirmajai pažinčiai. Joje sudėti per televiziją skaitytų paskaitų tekstai. Įdomios pačios paskaitų temos – melas, tolerancija, lygybė, laisvė, prietarai, juokas, tautiniai stereotipai, šlovė, sėkmė ir t. t. Kitaip tariant, tai yra klausimai, kurie rūpi kiekvienam mirtingajam, o L. Kolakowskis geba į juos pažvelgti nebanaliai, provokuojančiai ir kartu gebėdamas gilią įžvalgą derinti su eiliniam skaitytojui suprantama kalba, vengiančia filosofinių klampybių.

Kaip jau veikiausiai supratote, knyga gali būti skaitoma ne iš eilės, o išsirenkant dominančią temą. Tekstai neilgi, tad puikiai tinka ir tiems, kurie negali skaitymui skirti daug laiko. Perskaitai vieną tekstą ir keliauji sau per dieną apmąstydamas tai, kas išdėstyta, nes L. Kolakowskio rašymo stilius provokuoja skaitytoją patį mąstyti, rasti laiko savirefleksijai, o ne tiesiog iškalti apibrėžimus nuolankiai pritariamai linkčiojant galva.

Kiek mes iš tiesų žinome, o kiek tiesiog manomės žiną? Šis klausimas kyla skaitant ne vieną tekstą ir taip palydi į prasmingą intelektualinį nuotykį, kuris kartu turi ir pedagoginės reikšmės kasdienybei – atsakingiau vartoti žodžius, geriau suvokti jų prasmę, užuot pavertus juos į kairę ir dešinę žarstomomis klišėmis, nepasiduoti manymui, kad iš tiesų teisinga tai, ką išpažįsta dauguma, taip atsisakant kritinio žvilgsnio ir atsakomybės pačiam apsispręsti.

Tiems, kuriems neteko daugiau girdėti apie L. Kolakowskį, verta pasakyti, kad jis buvo svarbių idėjinių Solidarumo įkvėpėjų gretose. Apie jį vienas iš Lenkijos opozicijos lyderių Adamas Michnikas 1985 metais rašydamas iš Gdansko kalėjimo kameros atsiliepė kaip apie vieną svarbiausių šiuolaikinės Lenkijos kultūros kūrėjų. Būtent L. Kolakowskis dar komunistiniais laikais savo tekste apie viltį ir beviltiškumą skatino žmones organizuotis iš apačios apeinant vienos partijos valdomos valstybės struktūras. Taip, anot jo, būtų ne tik sudaromas spaudimas valdžiai iš apačios, tačiau ir plečiama piliečiams prieinama laisvės bei apsisprendimo erdvė. L. Kolakowskis tikėjo, kad taip organizuojantis ilgainiui partijos struktūros virs tiesiog Potiomkino kaimu, išstatytu prievaizdams iš Maskvos apžiūrėti.

Po Antrojo pasaulinio karo, išgyvenęs nacių okupacijos siaubus (gestapas nužudė jo tėvą), Kolakowskis tapo komunistu. Tačiau jau gan greitai buvo pakrikštytas revizionistu, nes nepakluso oficialiajai linijai. 1956 metais Kolakowskis – tuomet Varšuvos universiteto dėstytojas – parašė esė, kurioje bandė atsakyti į klausimą, kas gi yra socializmas. Prieš pateikdamas atsakymą, jis apibrėžė, kas gi socializmas nėra.

Anot jo, tai nėra visuomenė, kurioje žmonės, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, sėdi namuose laukdami policijos. Tai nėra valstybė, kuri įdarbina daugiau šnipų nei slaugių bei turi daugiau vietų kalėjimuose nei ligoninėse. Tai nėra valstybė, kurios vyriausybė žino žmonių valią dar prieš jų paklausdama ar kurioje valdžia nusprendžia, kam ir kaip leidžiama ją kritikuoti. Tai nėra valstybė, kurioje miestų žemėlapiai yra valstybinė paslaptis ar kurioje visų laikraščių turinys yra vienodas.

Tai nėra ir visuomenė, kurioje kai kurie žmonės gyvena geriau tik dėl to, kad jie apskritai nemąsto. Nereikia stebėtis, kad šį tekstą sulaikė cenzūra, o studentų žurnalas, kuriam jis buvo skirtas, buvo nedelsiant uždarytas. Netrukus po to spausdintas tekstas buvo pakabintas Varšuvos universiteto skelbimų lentoje, nuo kurios vėlgi netrukus buvo pašalintas. Nuo to laiko esė buvo platinama savilaidos būdu ir Lenkijoje paskelbta tik po komunizmo žlugimo.

L. Kolakowskis, kuris nuo 1968 metų, kai buvo išguitas iš universiteto ir paliko šalį, iki 1981 metų Lenkijoje apskritai buvo paskelbtas draudžiamu autoriumi, bedė pirštu į negeroves, kamuojančias jo gimtinę. Savo tekste jis atskleidė prarają, kuri žiojėjo tarp oficialios propagandos ir konkrečios tikrovės. Jis kalbėjo apie valstybę, kurioje tarpsta prisitaikėliai, melagiai, išdavikai, o laisvas žmogus tampa nepageidaujamas ir pavojingas.

„Ši ideologija turėjo formuoti žmonių mąstymą, tačiau tam tikrą akimirką tapo tokia silpna ir apgailėtina, kad niekas ja nebetikėjo – nei valdomieji, nei valdantieji“, – teigė Kolakowskis, kuriam, įdomu, lūžine akimirka, privertusia persvarstyti savo santykį su komunizmo ideologija, tapo kelionė į Maskvą, skirta jam kaip apdovanojimas jaunam daug žadančiam komunistui. Tačiau Maskvoje jis pamatė tik dvasinį ir materialinį stalinizmo sukeltą skurdą.

Palikęs Lenkiją, L. Kolakowskis dėstė daugybėje Vakarų universitetų, tačiau namus rado Oksfordo „All Souls“ koledže. Aštuntajame dešimtmetyje jis parašė fundamentalų trijų tomų veikalą „Pagrindinės marksizmo srovės“, jame atskleidė marksizmo raidą nuo ištakų iki nuosmukio. Knygoje jis teigė, kad stalinizmas yra ne nuokrypis nuo marksizmo, o logiška jo išdava. Be to, polemikoje su knygos kritikais jis pabrėžė, kad marksizmas yra pavojingesni nuodai nei liga, kurią gydyti jis buvo sukurtas.

Kai kurių filosofu, o kai kurių idėjų istoriku, kurio pagrindinė užduotis buvo atsekti idėjų kilmę, jų vystymąsi, patrauklumą skirtingiems visuomenės sluoksniams, trūkumus ir nunykimą, įvardijamas mąstytojas vėlesniuose savo darbuose daug dėmesio skyrė modernybės prieštaroms analizuoti. Jis tapo uždaro ideologinio mąstymo, kuris atsisako kelti klausimus ir abejoti, kritiku, analizavo utopinio ir skeptiško mąstymo konfliktą, kritikavo tuos, kurie atsakymų ieško tik pasitelkdami mokslinius metodus, ir daug dėmesio skyrė religinei filosofijai. Jį itin domino blogio problema, o ne vieną savo tekstą Kolakowskis paskyrė velnio vaidmeniui istorijoje apmąstyti.

Per savo gyvenimą Kolakowskis parašė daugiau nei 30 knygų, buvo apdovanotas aukščiausiu Lenkijos valstybiniu ordinu, o 2003 metais tapo pirmuoju JAV Kongreso bibliotekos Johno W. Kluge`ės premijos už gyvenimo pasiekimus humanitarinėse disciplinose laureatu. Šis apdovanojimas, kurio vertė 1 mln. dolerių, yra skiriamas už pasiekimus socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinose, už kurias nėra teikiama Nobelio premija. Kolakowskis mirė 2009 metais sulaukęs 81-erių.

Donato Puslio apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“