Kultūra

2020.12.26 07:00

Nacionalinės premijos laureatas Kondrotas nepakėlė minties, kad visą laiką teks gyventi SSRS aptvare

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.26 07:00

Los Andžele gyvenantis rašytojas Saulius Tomas Kondrotas šiemet pelnė Nacionalinę premiją už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą ir meną, literatūrą be ribų. Iš sovietinio rojaus pasitraukė 1986 metais, paraiškoje nurodęs, kad istorinio materializmo dėstytojui, analizuojančiam kapitalizmą, būtų pravartu susipažinti su tuo kapitalizmu iš arčiau. Tai kažkaip suveikė.

Nacionaline premija įvertintas S. T. Kondrotas LRT.lt teigė, kad pelnyti aukščiausią meno kūrėjui Lietuvoje teikiamą apdovanojimą – dvejopas jausmas.

„Iš vienos pusės – malonu, kai kas nors tave įvertina. Iš kitos – supranti, kad tai tavo gyvenimo įvertinimas, bet kartu ir ženklas, kad netrukus prasidės Alzheimeris, Parkinsonas ar dar kas nors panašaus“, – teigia Nacionalinės premijos laureatas.

Rašytojas sako nuo Lietuvos niekada nenutolęs, čia apsilanko kartą ar net kelis kartus per metus. Permainas tėvynėje jam stebėti įdomu. „Nors kartais baisoka“, – priduria.

1976 metais jis baigė psichologiją ir filosofiją Vilniaus universitete, dirbo Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje.

Nuo 1989 metų buvo Laisvosios Europos radijo bendradarbis Miunchene, 2001–2004 metais – lietuvių skyriaus direktorius Prahoje. Nuo 2004-ųjų gyvena JAV.

S. T. Kondrotas išleido novelių rinkinių, romanus „Žalčio žvilgsnis“, „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Parašė scenarijus kino filmams „Turtuolis, vargšas…“, „Žalčio žvilgsnis“. Šiemet leidykla „Tyto alba“ išleido rašytojo trumposios prozos kūrinių rinkinį „Kolekcionierius“ (leidykla „Tyto alba“).

Būti paaugliu anais laikais

– Gerbiamasis Sauliau, sugrąžinkime jus jaunajai skaitytojų kartai. Gal jau net kelioms kartoms – išaugusiesiems po nepriklausomybės atkūrimo ir vadinamiesiems milenialsams. Papasakokite apie save – kokiomis aplinkybėmis parašėte pirmuosius kūrinius, apsakymus? Kokios tada ieškojote literatūros ir ko ieškojote literatūroje?

– Anais laikais būti paaugliu buvo nežmoniškai nuobodu. Nežmoniškai. Taip nuo dvylikos iki šešiolikos ar septyniolikos, kai viskas, kas būtų nenuobodu, neprieinama, nes esi dar per jaunas. Net jei turi draugų, tai nepadeda, priešingai, tik sustiprina neviltį, kadangi nuobodu jums visiems drauge.

Lankiau įvairias sporto treniruotes, dailės mokyklą, bet daugiausia skaitydavau. Tada nebuvo leidžiama tiek įvairių knygų kaip dabar. Perskaityti visą grožinę literatūrą bibliotekoje buvo vienas juokas.

Skaitymas neįstengė užpildyti visos tuštumos paauglio pasaulyje. Tai padarė bandymai rašyti pačiam.

Įdomesnes knygas skaitydavau kelis kartus. „Grafą Montekristą“ skaičiau gal aštuonis kartus, Šveiką išvis be skaičiaus, vėl ir vėl. Prie ko vedu – skaitymas neįstengė užpildyti visos tuštumos paauglio pasaulyje. Tai padarė bandymai rašyti pačiam. Kada tiksliai šovė tokia mintis, negaliu pasakyti, neprisimenu.


– O kaip į spaudą ir leidyklas skynėsi kelią galiausiai publikuoti tekstai?

– Tai buvo paprasčiausia dalis. Išvis nereikėjo skintis. Parašei ką nors, nusiuntei ar nunešei į kurią nors redakciją, tave sutikdavo išskėstomis rankomis. Tas pats su leidykla „Vaga“, kuri tuo metu buvo tik viena, leidusi grožinę literatūrą.

– Kas darė įtaką bręstant, kas įėjo į literatūrinį artimiausių bičiulių ratą?

– Bręstant daro įtaką absoliučiai viskas. Šioks toks literatūrinių bičiulių ratas atsirado tik universitete, ten artimai susidraugavome su Antanu A. Jonynu ir kiek mažiau artimai su daugeliu kitų rašančių vyrų ir moterų. Iki universiteto artimiausias literatūrinis draugas buvo Liutauras Degėsys.

Apskritai Lietuva maža šalis, o Vilnius – mažas miestas, tad per labai trumpą laiką tapome draugais ar pažįstamais su visais to meto literatūros asmenimis.

Maža tauta su maža kalba

– Nacionaline premija esate įvertintas už pasaulį be ribų literatūroje. „Pasaulis be ribų“ – taip vadinosi pirmasis jūsų novelių rinkinys, pasirodęs 1977 metais. Kaip manote, kiek prie tokios sėkmės prisidėjo vienoje galvoje šovusi mintis 2020-ųjų pradžioje išleisti jūsų rinkinį „Kolekcionierius“?

– Rinkinį sugalvojo sudaryti Palmira Mikėnaitė. Turbūt ta knygelė prisidėjo prie premijos, logiška, bet kaip viskas vyko toliau – nežinau. Neturiu supratimo, kaip veikia tas premijų mechanizmas. Negaliu net spėlioti.

Literatūrinė kalba vengia svetimybių, norima ją išgryninti, todėl dažnai apie sudėtingus, nekasdieniškus dalykus tenka kalbėti ribotu žodynu. Nelengva. Ypač tai jaučiu kaip vertėjas.

– Literatūrologė Jūratė Sprindytė maloniai nustebusi atkreipia dėmesį į „Kolekcionieriuje“ sukolekcionuotų jūsų senųjų apsakymų kalbą – nė kiek nepasenusią, atlaikiusią laiko išmėginimus. Išties negali su ja nesutikti. Bet štai pats apie lietuvių kalbos galimybes esate sakęs: „Mūsų literatūrinė kalba tiek tetinka gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti, kiek tinka sonetas atvaizduoti skerdyklų darbui.“ Ar vis dar taip manote, ar ši frazė atklydusi iš gerokai nutolusio jaunatviškų maksimų laiko?

– Nuomonė nepasikeitė. Lietuviai yra maža tauta su maža kalba. Mes turime labai mažai žodžių, ypač daiktavardžių. Kasdienėje kalboje išsisukame, vartodami svetimų kalbų žodžius, kaip, suprantama, ir visi kiti pasaulyje. Bet literatūrinė kalba vengia svetimybių, norima ją išgryninti, todėl dažnai apie sudėtingus, nekasdieniškus dalykus tenka kalbėti ribotu žodynu. Nelengva. Ypač tai jaučiu kaip vertėjas.

Pabėgimas iš didelio aptvaro

– 1986 metais pasitraukėte į Vakarus. Man, jau neblogai prisimenančiam tą laiką, kyla natūrali nuostaba – kaip jums pavyko?

– Tuo metu dėsčiau marksizmą, tiksliau, istorinį materializmą ir ateizmą, tiksliau, religijų istoriją Vilniaus dailės institute. Tiksliau, jau buvau baigęs dėstyti, bet dar galėjau sakyti, kad esu dėstytojas.

Niekada nebuvau komjaunuolis ar komunistas, tad kompartijos centro komitetas atmetė prašymą leisti aplankyti žmonos gimines Vakarų Vokietijoje.

Neturėdamas kitų kozirių, vėl įteikiau paraišką ir nurodžiau, kad istorinio materializmo dėstytojui, analizuojančiam kapitalizmą, būtų pravartu susipažinti su tuo kapitalizmu iš arčiau. Ir tai kažkaip suveikė.

– Kas paskatino ir, svarbiausia, kodėl tokiam žingsniui ryžotės? Galbūt pirmaisiais nepriklausomybės metais, nepamenu, jus ar apie jus skaičiau ir susidarė įspūdis, kad tada bėgote nuo visko, kas lietuviška, pirmiausia nuo lietuviško mąstymo. Turbūt tai buvo Sąjūdžio ar nepriklausomybės euforijos metai, nes jūsų prisipažinimas gerokai disonavo. Maniau, nutraukėte ryšius su Lietuva visiems laikams. Todėl nemaža staigmena, atradimas, sakykime, buvo rasti jūsų pašnekesį su Sauliumi Vasiliausku žurnale „Metai“.

– Lietuva čia išvis niekuo dėta. Priežastis – TSRS. Nuo vaikystės mintis, kad gyvename dideliame aptvare ir niekada nepamatysime plačiojo pasaulio, buvo nepakenčiama. Visada žinojau, kad, vos pasitaikys proga, spruksiu iš to didelio kalėjimo. Nuo lietuviško mąstymo nebėgau, nes nežinojau, kad toks yra. Ir dabar nežinau.

Mintis, kad gyvename dideliame aptvare ir niekada nepamatysime plačiojo pasaulio, buvo nepakenčiama.

Buvo toks epizodas

– Kokių pasekmių pasitraukimas į Vakarus turėjo jūsų patėviui, tada garsiam advokatui Kazimierui Motiekai?

– Gal todėl, kad jau buvo prasidėjusi „perestroika“, didelių pasekmių tai niekam neturėjo. KGB visus gimines ir draugus patampė, patardė, tuo viskas ir baigėsi, kadangi niekas neturėjo ko pasakyti. Savo planais aš su niekuo nebuvau dalijęsis.

– Kalbama, kad 1990-ųjų kovą jūs, Laisvosios Europos radijo darbuotojas, sulaukėte K. Motiekos skambučio ir prašymo kuo skubiau surasti Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto Stasį Lozoraitį. Esą prof. Vytautas Landsbergis nesiryžo skelbti Nepriklausomybės Akto ir jūsų patėviui kilo mintis, kad S. Lozoraitis paskambintų profesoriui, pabartų ir paragintų kuo greičiau skelbti nepriklausomybę. Ar toks epizodas buvo?

– Buvo toks epizodas. Smulkmenų aš jau nepamenu. Kęstutis Girnius galėtų jums daugiau papasakoti, kadangi jis buvo tiesioginis tos istorijos dalyvis, jis surado Lozoraitį, na ir visa kita.

Galvoje – įkyrus klausimas

– Nelaisvės metais leidote knygas, rašėte apsakymus, romanus, kino scenarijus, o atsidūręs laisvajame pasaulyje tarsi stabtelėjote. Kodėl? Dėl kitakalbės terpės, skaitytojų stygiaus? O gal toks mano įspūdis – klaidingas?

– Lietuvoje buvau profesionalus rašytojas, rašymas buvo pragyvenimo šaltinis. Suprantama, užsienyje, ir ypač vos išvažiavęs, iš rašymo būčiau negalėjęs gyventi, reikėjo užsiimti kitokiais darbais.

Rašyti labai sunku, jeigu turi tai daryti priešokiais, jeigu negali tuo užsiimti visą laiką. Rašymas yra tam tikra būsena, meditacija, transas, kai persikeli į kitą pasaulį ir užrašinėji, ką ten matai. Tai būsenai susiformuoti, tam persikėlimui į kitą pasaulį reikia ne vienos valandos. Bent jau man. Tiek laiko neturėjau.

Rašymas yra tam tikra būsena, meditacija, transas, kai persikeli į kitą pasaulį ir užrašinėji, ką ten matai.

– 2004-aisiais atsidūrėte JAV. Kur pirmiausia apsistojote ir kuo vertėtės? Kur gyvenate šiuo metu, kas ant palangės ir už lango? Kas galvoje ir kas – širdyje?

– JAV atsidūriau 1986 metų gruodį ir gyvenau iki 1989-ųjų liepos, tada šešiolika metų gyvenau Europoje, o 2004 metais vėl grįžau į JAV, kai buvo uždaryta Laisvosios Europos radijo Lietuvių tarnyba. Grįžau į Los Andželą, kur buvau trejus metus gyvenęs praėjusį šimtmetį, tad tai buvo jau pažįstama vieta.

Ėmiausi fotografijos, tiksliau, makrofotografijos, atidariau mažų gaminių – papuošalų, medicinos instrumentų, elektronikos – fotografavimo studiją. Ji egzistuoja iki šiol, tik jau be manęs.

2018 metais palikau verslą, dabar užsiimu knygų vertimais. Didesnę dalį laiko gyvenu Los Andžele, pro langą matau palmes, mažesnę – Vašingtono valstijoje, prieš akis vandenyno įlanka ir miškas, plaukioja ūdros, skraido ereliai. Ant palangių – nieko. Galvoje – įkyrus klausimas, kaip išgyventi epidemiją.

– Kas dabar sudaro jūsų draugų ratą – Kalifornijos lietuviai, senieji, naujieji emigrantai ar labiau tenkina kitakalbių draugija? O gal pakanka... išėjusių literatūros klasikų?

– Draugų ratą sudaro, sakyčiau, emigrantai iš Rytų Europos, tarp jų yra keli lietuviai, pora iš senųjų emigrantų, bet dauguma – naujieji.

COVID epidemija smarkiai pakeis visą mūsų gyvenimą, bet neturės beveik jokios įtakos literatūrai.

– Ar pasvarstytumėte štai tokiu klausimu: kaip karantinas ir įvairūs suvaržymai netolimoje ateityje paveiks literatūrą, rašymą? Gal net atsiras koks pandeminės literatūros žanras? O skaitymą? Gal daugiau laiko praleisime su knyga?

– Esu tikras, kad COVID-19 epidemija smarkiai pakeis visą mūsų gyvenimą, bet neturės beveik jokios įtakos literatūrai – nei rašymui, nei skaitymui.