Kultūra

2020.12.21 21:14

„Oskaro“ nominantė Djurkovic: svajodavau, kad mane vieną užrakintų muziejuje nakčiai

Viktorija Samarinaitė2020.12.21 21:14

Kai kurie filmai ilgam įsirėžia į atmintį dėl savo istorijos, nepriekaištingos aktorių vaidybos, specialiųjų efektų ar vizualiosios estetikos. Tačiau apie kiekvieną sceną kruopščiai kuriančius kino dailininkus žinome gana mažai.

Tarptautinių edukacinių kino dirbtuvių „Art Department Masterclass“ tikslas – stiprinti jaunosios kino dailininkų kartos profesines žinias ir supažindinti kino gerbėjus su kino dailės departamentu. Keturių interviu ciklas su vienais populiariausių pasaulio kino dailininkų padės geriau suprasti šios profesijos užkulisius.

Pirmoji kameros šviesoje – Maria Djurkovic. Šios kino dailininkės kūrybinį braižą galima atpažinti tokių garsių, ne vieną apdovanojimą pelniusių filmų kaip „Bilis Eliotas“, „Pilkoji zona“, „Valandos“, „Tuštybių mugė“, „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, „Didesni purslai“, „Vaizduotės žaidimas“, „Auksas“ kadruose. Tačiau kaipgi kadre viską sudėlioti taip, kad žiūrovas patikėtų vaizdu?

M. Djurkovic tiki, kad raktas į estetiškų ir galinčių įtikinti scenų kūrimą slypi nuolatiniame kūrybiškumo ugdyme bei vizualiosios informacijos išteklių atnaujinime vidinėje kūrėjo bibliotekoje. Vadinasi, nepertraukiamose įkvėpimo paieškose. Pati kino dailininkė niekuomet nenuleidžia akių nuo architektūros linijų, meno formų, kostiumų klosčių, lankosi muziejuose, parodose ir nepaliauja stebėti ir stebėtis.

Naktis muziejuje

Dar būdama mergaitė M. Djurkovic įsitaisydavo priešais televizorių ir kantriai laukdavo ekrane pasirodant kostiuminių BBC televizijos dramų. Jose skambėdavo radijo stočių nebegrojama muzika, šmėžuodavo pūstos senovinės suknelės, o matomos scenos it mašina perkeldavo laiku atgal. Net Marios lėlės buvo aprengtos tarsi ponios iš įstabaus istorinio laikotarpio, tačiau žaisdama M. Djurkovic neįsivaizdavo savęs tų ponių vietoje. Aštuonerių ji jau žinojo, kad nori būti kino dailininkė.

„Mano tėvas buvo kino dailininkas, o mama – mados dizainerė, todėl meilė estetikai užkoduota genuose. Kai buvau vaikas, man patiko su tėvais lankytis muziejuose. Labiausiai mėgau Viktorijos ir Alberto muziejų Londone. Ten įsitaisydavau istorinių kostiumų skyriuje ir valandų valandas juos kopijuodavau. Svajodavau, kad gal kada mane vieną užrakins muziejuje nakčiai. Būčiau galėjusi pasimatuoti visas sukneles ir žaisti prašmatniose salėse“, – pasakoja kūrėja.

Vaikystėje ir paauglystėje apsupta kūrybiškos aplinkos bei menininkų M. Djurkovic pasirinko Vaizduojamojo meno studijas Oksfordo universitete, o jas baigusi nuskubėjo į BBC televizijos studiją. Karjerą televizijoje, kuri truko trejus metus, Maria pradėjo kaip pavaduojanti darbuotoja, pakeičianti į atostogas išėjusius kolegas. Tarp kasdienių jos pareigų pasitaikydavo šiek tiek piešimo ar scenos paruošimo filmavimui darbų, tačiau dažniausiai tekdavo nesikišti ir stebėti, kaip dirba kiti.

Galiausiai Maria sulaukė pasiūlymo pereiti į nuolatinę poziciją ir nusprendė likti BBC: „Tais laikais užtrukdavo, kol darbuotojas užsitarnaudavo tokią poziciją. Pradėjau prižiūrėti kitų žmonių kuriamas scenas ir dalyvauti didesnių projektų kūrime. Sykį per atsitiktinumą man buvo paskirta pasirūpinti nedidelio šou dizainu. Iš karto supratau, kad noriu tuo užsiimti visą likusį gyvenimą.“

Nedvejodama M. Djurkovic nutraukė karjerą BBC ir tapo laisvai samdoma kūrėja. Po daugybės intriguojamų ir ne tokių įdomių projektų kino dailininkė suprato, kad, norėdama pasiekti geriausią įmanomą rezultatą, privalo pati tikėti kuriamu projektu. Iki pat šios dienos Mariai profesinės motyvacijos suteikia darbas su filmais, kuriuos ji pati norėtų pamatyti ekrane: „Viena iš pirmųjų mano kaip kino dailininkės išmoktų pamokų: turiu žinoti ne tik ką noriu daryti ir ko siekti, bet ir ko visiškai netrokštu.“

Kelionės laiku

Nors dekoruotojai, kino dailininkai ar kostiumų dizaineriai kino apdovanojimuose retai sulaukia tokio dėmesio ir šlovės kaip aktoriai ar režisieriai, užsispyrimas, autentiškas braižas ir kūrybiškumas Mariai pelnė BAFTA, Kino dailininkų gildijos ir „Oskaro“ nominacijas už darbą režisieriaus Morteno Tyldumo filme „Vaizduotės žaidimas“.

„Manau, kino estetika yra stipriai nuvertinama. Malonu sulaukti pripažinimo, tačiau esu labai ciniška tokių apdovanojimų klausimu. „Vaizduotės žaidimas“ nėra mano geriausias darbas. Suprantama, vieni filmai sulaukia didesnio auditorijos dėmesio nei kiti. Siekiant pripažinimo, šiuolaikinių filmų dizainas dažnai būna ryškus ir pernelyg akivaizdus. Mane apninka nusivylimas, kai tokios kino juostos kaip „Roma“ lieka neįvertintos, nors kino dailininkų darbas šiame filme – absoliučiai tobulas“, – sako kino dailinininkė.

Filmo „Vaizduotės žaidimas“ kūrimo procesas buvo daugiasluoksnis ir sudėtingas. M. Djurkovic ir jos komanda turėjo ne tik išsaugoti istorinio laikotarpio realijas, stilistiką bei detales, bet ir sukurti estetišką aplinką, atmosferą, kurioje gyveno ir kūrė matematikas Alanas Turingas. Turėdama kūrybinį instinktą, Maria, pasitelkusi įvairias detales ir vizualinius kodus, siekė atspindėti tai, kas vyko genijaus galvoje. Visas filmas pilnas auditorijai skirtų kodų. „Tai nebuvo tik tapetų raštas, tai estetika, kuria pasiklioviau visame filme“, – pripažįsta M. Djurkovic.

Po karo Alanui Turingui su bendražygiais duotas įsakymas sunaikinti bet kokius įrodymus apie garsiąją „Enigmą“ – elektromechaninę šifravimo mašiną. Kad sukurtų jos prototipą, M. Djurkovic daugybę dienų praleido archyvuose ir muziejuose, ieškodama ir analizuodama išlikusius dokumentus, atkurtas fotografijas, kurios, beje, buvo išslaptintos tik 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje.

„Turiu išskirtinę galimybę tyrinėti reikšmingus istorinius dokumentus, dėl to jaučiuosi ypatingai. Naujausiam filmui „Kasinėjimas“ apie kartu su nežinomo asmens palaikais palaidoto anglosaksų laivo ir daugybės senovės pasaulio brangenybių atradimą ankstyvųjų viduramžių kapinaitėse Sutton Hoo vietovėje mums su komanda buvo leista naudotis visa Britų muziejaus archyvine medžiaga. Kartais pasiruošimas filmavimui nėra toks tiesioginis. Tačiau tikiu, kad visada galima ieškoti būdų, kaip rasti informaciją. Sunku pasakyti, kiek įprastai trunka tyrimas, greičiau tai nuolatinis procesas“, – pasakoja kino dailinininkė.

Kino dailės departamento užkulisiai

Kiekvienos profesijos atstovas yra susidūręs su užduotimi ar projektu, kurį įgyvendinti kažkuriuo proceso metu atrodė neįmanoma. Iš daugybės filmų, su kuriais teko dirbti, M. Djurkovic lengvai išskiria režisieriaus Timo Blake`o Nelsono „Pilkąją zoną“.

„Dirbti prie bet kurio filmo – iššūkis. Šiam filmui turėjome laukuose šalia Bulgarijos sostinės Sofijos pastatyti Aušvico krematoriumą. Tuo metu šalyje iš viso neegzistavo kino gamybos infrastruktūra. Filmo biudžetas buvo nedidelis, o ir pati tema – beprotiškai sunki, slogi. Nepamenu, ar yra taip buvę, kad tyrimo ir pasiruošimo metu dar kada būčiau jautusis blogai net fiziškai, savaičių savaitėmis skaudėjo galvą“, – prisimena M. Djurkovic.

Kuriant dramą „Valandos“ kino dailininkė turėjo viename pasakojime supinti tris skirtingų laikotarpių istorijas ir tris skirtingas stiprias herojes. Kaipgi Maria atranda tą slaptą metodą, suklijuojantį atskiras dalis į vieną mozaiką?

„Man visuomet labai svarbu sukurti estetinę, nuotaikų ir spalvų paletes. Dažniausiai pradedu nuo tam tikro istorinio periodo specifikos. Pavyzdžiui, šis naratyvas pasakoja apie tragiško likimo rašytoją Virginią Woolf, todėl kaip natūralus atskaitos taškas man pasirodė Blumsberio rašytojų grupės ir „Omegos“ dirbtuvių veikla, o iš to – visa kita“, – pasakoja kūrėja.

Kino industrijai nepažįstama teritorija

Pastarieji metai buvo itin nepalankūs kino industrijai. Kino dailininkai retai kada dirba namuose: jie turi ruoštis filmavimui, ieškoti rekvizito, prižiūrėti scenų statybos ir dekoravimo procesus. Tačiau pasaulinė izoliacija M. Djurkovic nepaliko laiko nuoboduliui ar seniai užmirštiems pomėgiams: „Man labai pasisekė, nes izoliavusis turėjau kuo užsiimti – ruošiau trijų projektų vizualizacijos koncepcijas. Su nuostabiu kolega vaizdo tyrėju Philu Clarku darėme tai, kas mums patinka labiausiai, – gilinomės į naujus pasaulius.

Sėdėdami namuose atlikome svarbiausius montažo darbus ir kiekviename kadre aptikome vizualios gyvybės. Dirbau ir prie kelių reklamos projektų, kurie dabar itin populiarėja Didžiojoje Britanijoje. Ką tik prisidėjau prie naujo filmo komandos ir atsidūriau visiškai nepažįstamoje teritorijoje – mėginsiu sugalvoti, kaip kurti kiną ir vadovauti kino dailės departamentui, atsižvelgiant į pandemijos sukeltus apribojimus.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt