Kultūra

2020.12.19 12:34

Filosofinės pjesės autorius Pocius: ieškau atsakymo, kaip priešintis galiai politinio spektaklio epochoje

LRT.lt2020.12.19 12:34

OKT/Vilniaus miesto teatras tęsia „Zoom“ spektaklių seriją. Gruodžio 20 d. 19 val. bus parodytas Augtumo Danieliaus Harner režisuotas spektaklis pagal filosofo Kasparo Pociaus vieno veiksmo filosofinę pjesę „Jusufas“. Pjesėje – filosofija, pasąmonės klišės ir iššūkiai sau pačiam, rašoma OKT pranešime žiniasklaidai.

„Šita pjese siekiau trijų uždavinių“, – teigia pjesės autorius K. Pocius. „Pirmiausia – atskleisti šiuolaikiniam pasauliui svarbias šiuolaikinės politinės filosofijos sampratas, parodyti, kad jos tarpusavyje kertasi ir gali atverti netikėtų naujų galimybių kalbėti apie save ir pasaulį. Antra – parodyti, kad mūsų visuomenė, būdama šiuolaikinio pasaulio dalis, galėtų aktyviau apmąstyti esmines šiuolaikinio pasaulio problemas, tokias kaip galia ir atskirtis, savas ir svetimas, vidus ir išorė.

Trečia – parodyti pačios politikos ribas, žengti nepatogų žingsnį ten, kur galime susigadinti savo puoselėjamą įvaizdį ar netgi sugriauti sau patogią fantaziją apie tai, kaip veikia šis pasaulis; kita vertus, tokia akistata su mums nepavaldžia tikrove mus išblaivina, leidžia mums suvokti, kur esame.“

Fiktyvioje spektaklio metu kuriamoje televizijos laidoje susitinka šalia mūsų egzistuojantys politikai, intelektualai, visuomenės veikėjai, sprendžiantys mūsų laikų problemas. Gindami savo nuomonę jie pasitelkia tas idėjas, kurias šiuolaikinėje kritinėje teorijoje diskutavo tokie filosofai, kaip Michelis Foucault, Gilles`is Deleuze`as ir kiti. Pjesėje nuskamba ir filosofo Alaino Badiou idėjos.

„Pamaniau, kad jei tradicinėje komedijoje aktoriai įkūnija žmonių dorybes ir ydas, tai ar negalima to padaryti su skirtingomis filosofinėmis koncepcijomis. Tai juo labiau verta daryti dėl to, kad tomis filosofinėmis koncepcijomis grįstos mąstymo klišės glūdi žmonių pasąmonėje, ir mes patys nejučiomis jas nuolat atkartojame“, – sako K. Pocius.

Pjesės autorius, turintis ilgametę aktyvaus dalyvavimo socialiniuose judėjimuose patirtį, teigia, kad pjesės forma dažnai suteikia galimybę, kurios negali suteikti net filosofinių tekstų rašymas. „Pjesėje neišvengiamai kuriasi dialektiniai santykiai, ir čia gali ginčytis skirtingos tavo paties pažiūros. Siedamas filosofinio materializmo ir politinio pasipriešinimo išnaudojimui bei priespaudai temas nuolat ieškau atsakymo, kaip turėtume galiai priešintis dabar, politinio spektaklio ir socialinių tinklų epochoje.“

Žiūrovams siūloma pažvelgti į šiapus fantazijos esančią nuogą kasdieninę tikrovę, į žmones šioje ekrano pusėje. „Toje anapus – arba šiapus – fantazijos ekrano glūdinčioje ir į ją kartais prasismelkiančioje jai nepavaldžioje nuogoje tikrovėje visada esama žmogaus, prie kurio ne visada lengva prieiti, kurį dažnai sunku prakalbinti – bet bandyti tai padaryti verta.“

Pjesės autorius teigia, kad spektaklyje įvardijama tiesa yra drąsa peržengti politinio ir akademinio žinojimo formas, suvokti, kad dabartinėmis galios ir valdymo formomis niekas nesibaigia, reikia ruoštis susitikti su ateitimi. „Tai – drąsa, kurios dažnai trūksta ir man pačiam, todėl ši pjesė yra iššūkis, kurį metu pats sau“, – sako K. Pocius.

Virtuali erdvė leidžia eksperimentuoti

Paklaustas, kaip vertina šį eksperimentą – filosofinę pjesę „Zoom“ platformoje – režisierius Augtumas Danielius Harner sako, kad virtuali erdvė yra „dar gerai neištyrinėta teritorija ir dėl to labai įdomu čia eksperimentuoti.“

„Keli jau matyti darbai maloniai nustebino parodydami, kad „Zoom“ teatras gali stipriai paveikti žiūrovo vaizduotę – kartais, matyt, net stipriau nei tradicinis teatras, nors tai, žinoma, priklauso nuo spektaklio“, – sako režisierius. „Mane ypač žavi tai, kad teatras turi galimybę pasinaudoti kino kalba: aktoriai nuolat dirba su internetine kamera, gali taip sustiprinti įspūdį. Sąmoningai išnaudojant tas zoomo ypatybes, kurios padeda veikti žiūrovo vaizduotę, čia pasidaro įmanoma kurti vaizdinius, kurie galbūt būtų sunkiai pasiekiami įprastomis teatro priemonėmis, o žiūrovą jie veikia dar labiau, nes yra autentiški.“

Režisierius daro išlygą, kad šie dalykai priklauso nuo pasirinktos medžiagos, žanro. Paklaustas apie tokio virtualaus teatro ateitį, režisierius sako: „Manau, kad atrasime nemažai „Zoom“ teatro ypatybių, kurios mums leis pasiekti tai, ko negalėjome tradiciniame teatre ar kine. Ir tai leis jam išlikti ir pandemijai sugrįžus į „normalų“ gyvenimą. Jis gali tapti atskira meno šaka, jeigu tik pasiryšime dabar ją tyrinėti ir eksperimentuoti.“

Kalbėdamas apie spektaklį, režisierius sakė: „Zoomas leido jam suteikti papildomą vizualinę dinamiką, per ją išryškinti tam tikrus, regis, iki skausmo pažįstamų personažų bruožus ir, tikimės, pažvelgti į juos kitaip.“ Jis ypatingai akcentavo aktorių bendravimą tarpusavyje, kuris internetinėje erdvėje yra toks pat svarbus kaip ir tradiciniame teatre.

Virtuali erdvė ypatinga ir tuo, kad, pasak Augtumo Danieliaus Harner, „čia į kiekvieną personažą galime pažvelgti iš labai arti, pabėgti nuo to bendro plano, kurį dažnai matome realybėje; iš bendro triukšmingo fono išskirti įvairių socialinių grupių balsus, atkreipti dėmesį į santykius tarp jų.“

Link intelektualinio teatro?

Paklaustas, ką mano apie galimybę statant filosofines pjeses kurti intelektualinį teatrą, režisierius sakė: „Manau, intelektualiniame teatre svarbiausias aktoriaus gebėjimas vienu metu veikti ir kritiškai vertinti savo personažą bei pačią situaciją, turėti prieš akis platų kontekstą, meistriškai juo žaisti, manipuliuoti.“

Kaip kontekstą režisierius įvardijo giliai išgyvenamą ir nuolat analizuojamą tikrovę: politika, filosofiją, kultūrą. Intelektualinį teatrą jis vadina „proga kiekvienam komandos nariui pateikti savo komentarą tikrovei, ją kvestionuoti, pažvelgti į ją kritiškai.“

„Man įdomiausia tai, kad tokiame teatre gali susidurti skirtingos visų komandos narių nuomonės, pasaulėžiūros; tokiame susidūrime iškyla nauji klausimai, prieštaravimai ir paradoksai. Mes turime bendrą išeities tašką ir to pakanka, neturime žiūrovui pateikti vienos, galutinės tiesos, taip teatras taptų altoriumi, iš kurio sakomi pamokslai. Teatras turėtų būti laisva ir žaisminga erdvė, kurioje galima kelti klausimus tikrovei“, – sako režisierius.

„Galbūt nereikėtų tokio teatro vadinti intelektualiniu. Manau, tikras teatras visada siekia kritiškai žvelgti į tikrovę, dėl to nereikėtų jo priskirti tik vienai kūrėjų ar žiūrovų grupei. Čia kviečiami visi. Teatras visą savo istoriją buvo laisvas ir maištingas menas, todėl būtų liūdna, jei dabar jis taptų tik tam tikros žmonių grupės menu“, – sakė jis.

Pjesės autorius, antrindamas režisieriui, teigė, kad intelektualiai jį labiausiai stimuliuoja galimybė pasiekti bet kokias žinojimo ribas, peržengti iš filosofijos į tai, ką kai kurie šiuolaikiniai intelektualai vadina antifilosofija – ir kurti pjesę neatsitraukiant į visažinio režisieriaus poziciją, o iš vidaus jaučiant ir apmąstant personažo fizinius ir psichikos judesius.

Spektaklio kūrėjai tikisi kad jis patiks žmonėms, kurie yra socialiai jautrūs ir kuria socialiai teisingesnio pasaulio viziją. Žmonėms, kurie žino, kad pasaulyje egzistuoja kūnai ir nuomonės, bet, kaip sako Alainas Badiou, esama dar ir tiesos.

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Gvozdzinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Marius Povilas Elijas Martynenko.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt