Kultūra

2020.12.17 22:23

Piktos Kino Kritikės apie Europos kino apdovanojimus: vakarėlis saviems, sprintas ir kalbelės apie nieką

Piktos Kino Kritikės, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.12.17 22:23

Pirmiausia norėtųsi pasakyti, kad Europos kino apdovanojimų ceremonija, kurią, mūsų laimei ar nelaimei, teko garbė komentuoti, nuo pernai metų, regis, nelabai pagerėjo. Nors kovidinės aplinkybės ir žadėjo tarsi kamerinį, intymų renginį be pompos, matėme gana chaotišką vakarėlį.

Vėlgi nominuoti filmai ir kūrėjai pateko į antrą planą, pačios, komentuodamos ceremoniją, kaip kokios sprinterės stengėmės neuždusdamos pristatyti vieną ar kitą kategoriją. Sąmoningai atsisakėme versti banalius filmų apibūdinimus, kurie skambėjo kone kaip įžeidimas nominuotiesiems. Kaip pavyzdį pateikiame pažodinį vertimą, kaip buvo pristatytas nuostabus Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ („Šarlatán“): „Rodo išskirtinį žolininką, per daug išskirtinį, per daug turtingą ir nepriklausomą, kad galėtų klestėti komunistinėje Čekoslovakijoje. Tai filmas stiprus pareiškimas.“


Neviltis apėmė jau ceremonijos pradžioje, kai gal minutės trukmės klipe buvo pristatomi meistriškumo apdovanojimus pelnę kūrėjai, taip pat apdovanotieji už geriausią komediją, animacinį ir trumpametražį filmą. Vos spėjome išvardyti bent keletą jų (mat statulėlės jiems seniausiai išsiųstos, nugalėtojai paskelbti ankstesnėmis dienomis). Esame įsitikinusios, kad ne tik režisieriai ar aktoriai yra verti pagarbos, ypač kai kalbame apie tokius prodiuserius kaip Luísas Urbano, pelnęs apdovanojimą už koprodukciją. Juk jis dirbo prie tokių filmų kaip Miguelio Gomeso „Tabu“, trilogijos „Tūkstantis ir viena naktis“ ir Lucrecios Martel „Zamos“.

O kaip milžiniškas kontrastas šiam lėkimui strimgalviais per kategorijas keisdavo išsitęsę small talk apie nieką arba tai, kas žinoma nebent Vokietijos televizijos žiūrovams. Sakytume, taip buvo parodyta nepagarba visiems nominantams, kurie sėdėjo pakibę gyvai ir su kuriais nevyko jokia interakcija. Galų gale – ir kitų šalių žiūrovams, juk tai Europos kino, o ne Vokietijos ar Europos Parlamento apdovanojimai, nes politkorektiškos pastangos kalbėti apie BLM, kalėjimus Irane, giliai patriarchalinę kino istoriją ir t. t. atrodė mažų mažiausiai paviršutiniškai; tokie vienos tezės pokalbiai. Juk apie tai kalba patys filmai, tad kodėl neaptarus jų? Iš tiesų buvo gaila žiūrėti į Costą Gavras, kurio filmas „Suaugę kambaryje“ („Adults in the Room“) buvo nominuotas tik vienoje – geriausio scenarijaus – kategorijoje, sėdintį pasitempusį su kostiumu ir stebintį tuos small talk apie nežinia ką.

O ditirambai iš Europos kino akademijos pasitraukiantiems Wimui Wendersui ir Mariai Döring pasirodė išvis ištęsti, kaip ir pati Istváno Szabó kalba, kuri mums pačioms buvo siurprizas, tad jos rišliai išversti net neturėjome galimybės. Susidaro įspūdis, kad ceremonija buvo surengta kaip vakarėlis tiems, kurie ją organizavo. Solidumo akademijai tai tikrai neprideda.

Kalbant apie pačius prizininkus, Thomo Vinterbergo filmas „Dar po vieną“ („Druk“), pelnęs apdovanojimus už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų (rašytas kartu su Tobiasu Lindholmu) ir aktoriaus darbą (Madsas Mikkelsenas) išties vertas visų jų ir dar daugiau. Tai filmas, kuris bent šiek tiek pakelia dvasią šiais baisiai niūriais laikais. Filmas tikrai nėra tik odė alkoholiui, bet ir gyvenimui, žmogiškųjų ryšių grožiui. Beje, ceremonijos metu stebėti vakarėlį, vykstantį Vinterbergo namuose, buvo smagiausia.

Aišku, gaila, kad nė vieno apdovanojimo negavo Pietro Marcello „Martinas Idenas“, kuris tiek aktorių darbo, tiek režisieriaus profesionalumo lygiu ar scenarijumi nenusileidžia Vinterbergo „Dar po vieną“.

Džiaugiamės ir dėl to, kad už geriausią dokumentinį filmą apdovanojimą gavo Alexanderio Nanau „Kolektyvinis“ („Colective“), pasakojantis apie protu sunkiai suvokiamą korupcijos mastą Rumunijoje. Tai išties pelnytas įvertinimas, kaip jau sakėme ceremonijos metu. „Kolektyvinis“ – vienas geriausių dokumentinių filmų, sukurtų pastaraisiais metais. Jis taip pat tapo Rumunijos kandidatu į „Oskarą“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Tad tikimės, kad apie šį filmą išgirsime dar ne kartą.

Taip pat esame įsitikinusios, kad Europos kino atradimo apdovanojimo nusipelnė Jurgis Matulevičius ir jo „Izaokas“. Vertinant kitus šios kategorijos filmus, „Izaokas“ atrodė solidžiausiai ir brandžiausiai, tad, Jurgi, esi mūsų laimėtojas. Statulėlė buvo išsiųsta italų režisieriui Carlo Sironi už filmą „Solė“ („Sole“). Drįstume sakyti, kad originalumu filmas visiškai nepasižymėjo.

Paula Beer už vaidmenį Christiano Petzoldo „Undinėje“ („Undine“) pelnytai tapo geriausia Europos kino aktore. Ji išties idealiai įkūnijo tarpinę būseną tarp magijos ir realybės, sušiuolaikindama mitiškąją Undinę. Kartu su partneriu Franzu Rogowski filme juodu tampa tarsi viena materija.

Tad dar kartą sveikiname visus laimėtojus ir viliamės, kad šis svarbiausias Europos kino renginys taps kokybiškesnis Europos kino akademijos prezidente tapus A. Holland.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt