Kultūra

2020.12.25 13:12

Sovietmečiu roką dūzgusios „Bitės“ dėmesio sulaukė net iš Vakarų, tačiau režimo buvo užčiauptos

Rūta Dambravaitė, LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt2020.12.25 13:12

Roko muzikai sovietmečiu vietos po saule daug nebuvo, tačiau, kaip jau žinome, pogrindyje gitaromis brązgino ir būgnus mušė ne viena lietuviška grupė. Vyresnė karta prisimena ir dar vieną įdomų faktą – tada susikūrusią pirmą lietuvišką merginų roko grupę trumpu, tačiau iškalbingu pavadinimu „Bitės“. „Bičių“ bitė Jūratė Dineikaitė LRT RADIJUI pasakoja filmo vertą istoriją apie tais laikais, regis, neįgyvendinamą svajonę.

Grupės daina „Oi, tu rūta“ jau greitai pateks į „Vinilo studijos“ rengiamą 6–7 dešimtmečių Lietuvos alternatyviosios muzikos plokštelę. Tai grupės įkūrėjai J. Dineikaitei reiškia daug.

Profesionali smuikininkė, sulaukusi 30-ies, paliko simfoninį orkestrą, kad įgyvendintų tada neįgyvendinamą svajonę, kuriai davė vardą „Bitės“.


13 metų nuo 1966-ųjų gyvavęs ansamblis džiugino to meto publiką ir net buvo pakviestas koncertuoti kitapus Atlanto – į JAV.

Nors pirmos moterų roko grupės „Bitės“ įkūrėjai šiandien jau 84-eri, prisiminimų ji nestokoja, jų daug, jie ryškūs, o meilė gyvenimui tiesiog veržiasi kaip ugnikalnis iš giliausios gelmės.

Albumo išleisti neleido sovietinė valdžia

„Rūta, rūta, ko tu nežaliuoji?“ – skamba vienos „Bičių“ dainos žodžiai. Ir ne šiaip sau žodžiai, o turintys prasmę ir žadinę patriotinius jausmus. Pašnekovė čia pat prisimena nutikimą per vieną koncertą Ukmergėje.

„Dainavau „Oi, tu rūta“, prie manęs priėjo tokia močiutė. Kaip aš dabar. „Oi, dukrele, dukrele, manai, aš nesuprantu, apie kokią rūtą Lietuvą tu dainuoji?“

Mes tą „Oi, tu rūta“ dainuojame vyriausybiniuose koncertuose ir niekas nekimba prie turinio. Nesupranta. O štai kaimo bobutė suprato! Tai Vokietija, tai Rusija – visi mus mėgina praryti. Juk rūta žaliuoja. O kodėl aš dainuoju: „Rūta, ko tu nežaliuoji? Nei žiemą, nei vasarėlę“, – prisiminimais dalijasi „Bičių“ siela – vokalistė, instrumentalistė ir dainų autorė.

Oi, dukrele, dukrele, manai, aš nesuprantu, apie kokią rūtą Lietuvą tu dainuoji?

Studijinio albumo „Bitės“ taip ir neišleido, tiksliau, to padaryti neleido sovietų režimas. Išliko tik keletas nežinia kieno ir kada paskubomis įrašytų dainų.

Tačiau praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po grupės iširimo šis tas nutiko. „Bites“ iš naujo atrado Artūras Franckevičius. Jo darbas – leisti vinilo plokšteles.

Tapo lyg šeimos nariais

Prieš 3 ar 4 metus pradėjau domėtis senesne muzika, savo pasakojimą pradeda A. Franckevičius. „Klausiausi „Kertukų“, „Gintarėlių“. Jutubas, kaip įprasta, pradėjo siūlyti ir kitas panašaus stiliaus dainas. Tada pirmą kartą išgirdau „Bites“. O dar ir nuotrauką pamačiau – simpatiškos, rūbinėje sustojusios merginos, – pasakoja jis. – Dėmesį atkreipiau į tai, kad grupę sudarė tik merginos!

Tais laikais daugelis grupių negalėjo sau leisti arba joms neleisdavo sovietų cenzūra įrašinėti savo muzikos. Kilo noras surinkti tuos alternatyviojo senojo roko įrašus ir išleisti vienoje plokštelėje, kuri atskleistų 6–7 dešimtmečių roko muzikos tarpsnį.“

Tada pirmą kartą išgirdau „Bites“. O dar ir nuotrauką pamačiau – simpatiškos, rūbinėje sustojusios merginos. Dėmesį atkreipiau į tai, kad grupę sudarė vien merginos!

Artūrui beliko surasti tą „Bičių“ bitę – J. Dineikaitę. „Vieną gražią dieną man paskambina Zinutė Nutautaitė (vienintelės buvusios Vilniaus plokštelių studijos literatūros redaktorė – LRT.lt), jos nebuvau mačiusi nuo 1979 metų. Ji sako: „Žinai, ateis pas tave toks Artūras. Nebijok, ne banditas!“ – pasakodama juokiasi J. Dineikaitė. – Žinote, kaip dabar bobutės bijo duris atidaryti...

Taigi mane įspėjo, kad ateis toks Artūras iš vinilo studijos, jis leis vinilinę plokštelę ir jam reikia įrašo. Pagalvojau, kad dar ta „Rūta“ yra šioks toks įrašas neblogas. Ir tai man ten per mažai būgno. Nežiūrint to, kad lyriška daina, vis tiek buvo trūkumų. Nepaisant visko, tas įrašas buvo tinkamas radijui. Na, ir atėjo tas žavingas Artūras.“

„Kaip susipažinome, taip ir bendraujame it geri šeimos draugai, – pasakojimą tęsia A. Franckevičius. – Padedu jai kur nors nuvažiuoti ar ką nors nuvežti. Ji to nelabai nori, bet aš vis pasisiūlau – kuo galiu, tuo padedu.“

Įrašus sunaikino KGB

Artūras pripažįsta, kad su Jūrate malonu bendrauti dėl jos beribio optimizmo. „Ji didelė entuziastė ir optimistė, visada geros nuotaikos. Į mažus nepatogumus ar nesėkmes nekreipia dėmesio – žvelgia į priekį optimistiškai“, – gerų žodžių „Bičių“ bitei negaili A. Franckevičius.

Artūras neabejoja, kad J. Dineikaitei turėtų būti smagu rankose laikyti plokštelę, kurioje bus visa jos daina. Pati Jūratė sako negalinti patikėti, kad bus galima paklausyti dainos vinilinėje plokštelėje.

Bernai yra bernai – jie sugebėjo padaryti kažkokių įrašų. Mes nesugebėjome. Turėjome vieną kitą (įrašą – LRT.lt), tačiau ir tuos KGB išnešė.

„Sunku patikėti, kad bus tokia vinilinė plokštelė. Bernai yra bernai – jie sugebėjo padaryti kažkokių įrašų. Mes nesugebėjome, – atsidūsta pašnekovė. – Turėjome vieną kitą, tačiau ir tuos KGB išnešė... O ir šiaip padaryti įrašą buvo problema. O čia dabar staiga tokia maloni žinia!“

Bosine gitara jau neleidžia groti netvirti pirštai. Užtat skambinti pianinu Jūratei netrukdo niekas. Juodas medinis, laiko išderintas, jis stovi kampe prie balkono durų. Virš klavišų įmontuotos kybo dvi bronzinės žvakidės. Gal dar iš tų laikų, kai nebuvo elektros lempučių...

Sėdėjo Šabaniauskui ant kelių

Entuziazmo nestokojanti moteris pasakoja, kad ją labai paveikė vaikystėje per radiją išgirstas Antanas Šabaniauskas. Anot jos, tai buvo „kažkas kito“.

„Baigiantis karui persikraustėme iš Žaliakalnio į Laisvės alėją. Gyvenau antrame aukšte. O pirmajame veikė kavinukė, ten kompozitoriaus Balio Dvariono brolis Antanas Dvarionas prie pianino dainuodavo „Paskutinį sekmadienį“.

Tą dainą mokėjau jau trejų metų. „Moterų daug bučiavau“ dainuodavau ir jau ketverių iš klausos pianinu grojau. Karo pabaigoje man buvo devyneri. Kas gi mane į kavinukę įleis? Tačiau jos virtuvės durys ėjo į mūsų kiemą. Virėjos mane jau pažinojo. Įleisdavo į virtuvę. Kai tik A. Dvarionas pradėdavo groti, pačios mane pašaukdavo“, – tuometį Kauno muzikinio gyvenimo paveikslą piešia pašnekovė.

Virėjos mane jau pažinojo. Įleisdavo į virtuvę. Kai tik Dvarionas pradėdavo groti, pačios mane pašaukdavo.

Jūratė augo apsupta mylinčios ir meniškos šeimos. Jos tėtis aktorius ir režisierius vaidino Kauno dramos teatre, o iš bajorų kilusi mama skambino pianinu. Dvi vyresnės Jūratės seserys juo taip pat grojo nuo mažens.

Į svečius nuolat užsukdavo šeimos draugų, to laiko menininkų: Kipras Petrauskas, Borisas Dauguvietis, Augustinas Gricius. Ir visi su šeimomis. Daug žinių apie meną ir eleganciją tada sugėrė Jūratė, o paskui jau savaime mąstė apie tai pati.

Būdama trejų ji sėdėjo tėčio draugui A. Šabaniauskui ant kelių, bet tada dar nesuprato, kad tai tas pats asmuo, kurio dainas taip smarkiai buvo pamėgusi.

Smuiku griežė simfoniniame orkestre

Pokario metais iš Maskvos į Kauną atvyko muzikas Aleksandras Livontas. Kauno studentams jis ruošėsi dėstyti smuiką. Jūratės tėvai smuikininką su šeima priėmė gyventi. Po kurio laiko A. Livontas pradėjo dėstyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje.

Netrukus ir Jūratės šeima persikraustė į Vilnių. Čia ji mokėsi griežti smuiku ir šokinėjo per klases, vydamasi kitus.

Baigusi pirmą kursą Lietuvos muzikos konservatorijoje (dabar – akademija), Jūratė sulaukė kvietimo prisidėti prie Filharmonijos simfoninio orkestro. Būti soliste nenorėjo, tad iš karto sutiko. Grieždama pirmuoju smuiku orkestre susipažino su šalia sėdinčiu smuikininku Ričardu, jis po kelerių metų tapo jos vyru.

„Turėjau studijų draugę, kuri mokėsi groti kanklėmis. 1964 metais pastatė Profsąjungų rūmus. Ji ten pateko vaikams vesti kanklių ratelio. Meno vadovu tada buvo Ričardas Savickas. Kartą jie ten bufete arbatą gėrė. Kalbėjo apie tuos ratelius, kaip juos organizuoti ir panašiai.

Jis jai ir sako: „Negaliu užmiršti filmo su Marilyn Monroe „Džiaze tik merginos“. Kaip būtų įdomu!“ Ir tada mano draugė užsiminė pažįstanti vieną tokią pamišėlę, – pasakodama juokiasi Jūratė. – „Tačiau ji groja simfoniniame, tai nieko nebus“, – tada meno vadovui atsakė mano draugė. O R. Savickas ir sako: „O tu pamėgink.“ Man juk tik to ir tereikėjo!“

Pirmosios „Bičių“ dūzgės

Jūratė išėjo iš simfoninio orkestro nekreipdama dėmesio į mėginimus ją sulaikyti. Drąsiai žengė į nepažįstamą teritoriją, nė nemanydama laikytis įsikibusi to, kas pažįstama. Maištinga siela nujautė, kaip reikia elgtis, nors dar nė nenutuokė, kas laukia ateityje.

„Aš jau buvau savo lėkštėj!“ – vėl juokdamasi pasakojimą tęsia pamišėle draugės pavadinta pašnekovė. Jūratei jau buvo sukakę 30 metų. Netrukus ji susilaukė pirmagimio.

Su Česlava Vaišnyte jos ieškojo kitų savo naujos „Bičių“ šeimos narių. Pro akis pražengė gal šimtas pamėginti panorusių merginų, kol galiausiai liko šešios pagrindinės.

Jūratė rašė ir aranžavo dainas, grojo bosine gitara, smuiku ir dainavo. Likusį grupės branduolį ji apibūdina negailėdama liaupsių merginoms.

Talentingoji Č. Vaišnytė grojo saksofonu, ritmo gitara ir dainavo. Nuostabi intelektualė, išsiskirianti puikiu humoro jausmu, Agnė Šimkutė skambino solo gitara, puikioji Aušra Juknevičiūtė mušė būgnus, nuostabaus charakterio, slaviško temperamento rusaitė Irina Andrejeva skambino klavišiniais, o dailę baigusi gabioji Liuda Sonatina Jūratės pamokyta ėmėsi ritmo ir boso gitarų. Prie „Bičių“ su voltorna dar prisidėjo Elenutė Kupčiūnaitė.

„Bitės“ nebuvo profesionalios muzikantės, kai kurios tik prisidėjusios prie grupės pirmą kartą į rankas paėmė instrumentus.

1972-aisiais „Bites“ nuolat koncertuoti pakvietė prestižinis naujai duris atvėręs Vilniaus baras „Erfurtas“. Palikusios Profsąjungų rūmus, jos ten ir patraukė. Jūratė jau turėjo du mažus vaikus. Juos, kol ji vakarais grodavo su „Bitėmis“, prižiūrėjo palaikantis ir mylintis vyras Ričardas.

Amerikoje žadėjo žvaigždžių gyvenimą

„Bitės“ koncertavo visoje Lietuvoje. Štai išlipusios iš autobuso Rusnėje sužinojo, kad vietiniai manė, esą atvyksta ne grupė „Bitės“, o bitlai, – tą skelbė visur iškabintos afišos.

Viskas baigėsi gražiai, rusniškiams įtiko ir „Bitės“. O štai JAV ir Vokietijos spaudoje pasirodė toks pranešimas, ir dabar jau sunku pasakyti, kas suklaidino užsienio žurnalistus.

„Vilnius. U.S.S.R. Dienomis jos namų šeimininkės. Bet vakarais šios šešios moterys įšoka į blizgias palaidines ir džinsus ir virsta „Vapsvomis“ – lietuviška išskirtinai tik merginų roko grupe. Publiką jų pasirodymai sutraukia į vieną karščiausių naktinio gyvenimo centrų Vilniuje – „Erfurtą“ (pranešimas verstas iš anglų k. – LRT.lt)“, – taip skambėjo pranešimas Vakarų spaudoje.

1979-aisiais Jūratė sulaukė Algimanto Šalčiaus laiško iš Niujorko. Prašydamas atsiųsti spalvotą kokybišką „Bičių“ fotografiją ir bent juostinių įrašų, jis kvietė merginas kuo skubiau atvykti į Ameriką ir žadėjo, kad „jei kals geležį, kol karšta“, taps garsios ir už Atlanto!

„Bites“ užčiaupė sovietinis režimas

Tais metais „Bičių“ era, deja, baigėsi. Sovietiniam režimui labai nepatiko, kad „Bitės“ įdomios Amerikai. Netrukus Jūratė sulaukė vietinės nomenklatūros papeikimo, greitai sužinojo, kad yra politiškai nepatikima, o per kratą iš jos buto buvo išneštas magnetofonas su visomis dainomis. Taip sovietų valdžia „Bites“ užčiaupė...

Netrukus Jūratė sulaukė vietinės nomenklatūros papeikimo, greitai sužinojo, kad yra politiškai nepatikima, o per kratą iš jos buto buvo išneštas magnetofonas su visomis dainomis. Taip sovietų valdžia „Bites“ užčiaupė.

Bet čia juk Jūratė. Jau šiek tiek spėjome su ja susipažinti. Ji įkūrė naują grupę, tada dar vieną, vėliau ėmėsi muzikos mokyti vaikus.

Prisidurdama prie pensijos, ji pradėjo vaidinti kine – ir ne tik lietuviškame, ir ne tik masinėse scenose. Netrukus pasirodys jos grupės įrašas plokštelėje, o tas pats Artūras, sykį atėjęs aptarti plokštelės reikalų, ant Jūratės stalo pamatė krūvą sąsiuvinių – knygos rankraštį. Pirmoji Jūratės knyga apie „Bites“ jau išleista, o antroji – apie senatvę – pakeliui.

„Man gerai. Gal jau rytoj manęs nebus. O dabar man gerai! Gal man jau šriūbai sukasi? Aš nieko nebijau. Aš noriu dar ryt ir poryt gyventi. Dar reikia sergančios sesers reikalus sutvarkyti. Na ir, žinoma, labai laukiu tos vinilo plokštelės. Tačiau net jei ir nesulauksiu, vis tiek žinau, kad ji bus, ir jau vien nuo to yra džiugu“, – vėl juokdamasi geros nuotaikos pokalbį baigia bitė rokerė J. Dineikaitė.

Viso pokalbio su Jūrate apie roką, pokario Kauno ir Vilniaus gyvenimą bei šių dienų nuotaikas klausykitės LRT RADIJO laidos „Radijo dokumentika“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.