Kultūra

2020.12.15 10:24

Dailininkė Sigutė Ach: esu savotiškas Piteris Penas mergaitės kūne

Margarita Alper, LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2020.12.15 10:24

Puikiai visiems, ypač mažiesiems skaitytojams, žinoma dailininkė Sigutė Ach jau keliolika metų kuria knygų vaikams iliustracijų ir leidybos srityje. Nors dabartinė veikla apima daug, dailininkė nepamiršta ir veiklos, nuo kurios pradėjo kūrybinį kelią, – paties mažiausio formato šventinių atvirukų kūrimo.

Namuose susikurdavo šventinę aplinką ir joje piešdavo

Dailininkė S. Ach piešti atvirukus pradėjo vaikystėje. Pasakoja, kaip laukdavusi žiemos atostogų, kai galėdavo savo kambarį papuošti šventiškai, atsikratyti visko, kas primena mokyklą, nes tai jai buvęs sunkus gyvenimo etapas. O per atostogas namuose susikurdavo šventinę erdvę ir joje piešdavo.

Sigutės Ach švenčių laukimas: nors veikla apima daug, kiekvienais metais sugrįžta prie šventinių atvirukų

Jos atsiminimai – iš vaikystės, jau ne pradinės klasės, kiek vėlesnių, kai galų gale sulaukusi Kalėdų atostogų paversdavo savo kambarį ne mokyklos kambariu: „Ten būdavo stalas, didelė eglutė, lemputės, mama leisdavo neiti miegoti.“ S. Ach atsimena, koks ypatingas būdavo kasmet pirmasis žiemos atostogų vakaras: „Žinojau, kad manęs nekontroliuos, nevarys į lovą, nes būtina išsimiegoti, eglutės ir stalo lempos šviesa, daug popieriaus lapelių.“

„Aš piešdavau juodu tušu ir tiesiog paliedavau, o tada atsirasdavo kažkokios eglutės. Iš to vėliau pagamindavau atvirukus, ir mano šeima juos siųsdavo. Tokie buvo mūsų šeimos atvirukai“, – taip dailininkė prisimena pirmus atvirukus, pieštus vaikystėje.

Manydavo, kad jos piešiniai – nieko rimto

S. Ach atvirukus šventėms piešia iki šiol. Mažo formato paveikslėliai – tai, kas visuomet buvo labai artima, juose galėdavo papasakoti istoriją. Tačiau dailininkė sako visada jausdavusi, kad tai, jog ji negali įvaldyti didesnio formato nei atvirukas, keldavo abejonių dėl pasirinkto kelio.

„Neturėjau pasirinkimo, buvau savamokslė menininkė, negalėjusi įstoti į jokią mokyklą nevaldydama didesnio formato nei atvirukas. Tai buvo mano maksimumas. Į keturias dalis padalytas rašomasis popieriaus lapas – mano didysis formatas. Aš jį darsyk lenkdavau į keturias dalis ir taip atsirado šitie mikropaveikslėliai“, – pasakoja menininkė.

„Tai mano formatas. Aš jį valdydavau. Ir turėdavau ką jame nuveikti. Kai tuos mažus mano eskizus pamatydavo, priimdavo į mokyklą. O kai pamatydavo, kad niekaip neišlendu iš to mažo formato, sakydavo: „Gal tu eik...“ – kalba ji.

Tačiau po truputį atsirado žmonių, kurie padėdavo, suteikdavo pasitikėjimo. „Man likimas pasiūlė daug gerų žmonių, kurie sakė „taip, tu gerai darai“, nes manydavau, kad man nereikėtų piešti, kad čia – nieko rimto“, – sako dailininkė.

Iš to, kad nekuria nieko rimto, atsirado ir leidyklos pavadinimas. Ir nors radosi iš šmaikštaus pasakymo, dabar leidykla „Nieko rimto“ rimtai įsitvirtinusi – joje ne tik leidžiamos įvairių autorių knygos vaikams, bet ir daug šventinės atributikos, puodelių, ženkliukų, kalendorių, atvirukų.

„Kur ėjau, ten nuo manęs lyg lapai krito tie miniatiūriniai siužetai“

„Aišku, sąžiningai rinkausi profesiją, ieškojau, kam būčiau tinkama iš tiesų, kaip bet kuris jaunas žmogus. Bet likimas ir vėl nublokšdavo prie tų mažų paveikslėlių. Kur aš ėjau, ten nuo manęs lyg lapai krito tie maži, miniatiūriniai siužetai. Jie daug vėliau tapo leidyklos „Nieko rimto“ pirmaisiais leidiniais“, – pasakoja menininkė.

„Labai lėtai brendau. Matyt, esu savotiškas Piteris Penas, tik mergaitės kūne. Niekaip iš to laiko neišsikrausčiau. Man buvo jau daug metų, kaip ir turėjau būti suaugusi, bet viduje nebuvau. Ir gerai apsimečiau, aišku“, – atvirauja kūrėja.

Anot jos, tas vidinis vaikas gyvas ligi šiol. „Dabar tai jau puoselėjama būsena. Kaip matrioška užauga, užauga ir suaugęs žmogus, bet viduje vaikas išsaugotas, iš jo aš kuriu“, – sako dailininkė.

Kartais atrodo, kad eina Vilniumi, kurį pati sau nupiešė

Dailininkė pasakoja, kad šiemet išsitraukė savo pirmuosius atvirukus ir bežiūrėdama į juos mėgino grįžti į laikus, kai buvo dvidešimties. Žiūrėdama į dabar sukurtus piešinius, lygindama su ankstesniais, stebi, kaip kito gebėjimai, mato savo augimą.

„Man svarbu, kad išlieka ta pati muzika. Kelionė, takelis, laiptai į dangų, avytė, nes avytė man – skaistumo simbolis, angelėlis ir senam atviruke groja, nes kaip Kalėdos be angelėlio. Atsiranda ir kitokių personažų. Kartą leidau sau nupiešti karvytę kalėdiniame atviruke. Daugiau eksperimentuoju“, – komentuoja menininkė.

„Taip pat Vilnius – būtinai jį nusipiešiu. Kartais einu per Katedros aikštę ir prisimenu, kaip ją piešiau, kartais man atrodo, kad einu Vilniumi, kurį pati sau nupiešiau“, – sako S. Ach.

Dailininkė pasakoja, kad jai labai svarbus grįžtamasis ryšys, svarbu žinoti, kurie jos piešiniai žmonėms buvo artimiausi, geriausiai išreiškė švenčių nuotaiką. „Grįžtamasis ryšys man svarbu, tą sužinosiu pavasarį, nes pati leidykla žiūri, vertina, skaičiuoja. Kartais, jei atvirukas buvo žmonių pamėgtas, jis būna keletą kartų leistas. Kartais būna netikėta, kad man artimas, mielas piešinys nebuvo suprastas“, – pripažįsta autorė.

Ji teigia anksčiau mėgdavusi žalius, geltonus atvirukus, bet žmonės jų nesuprato. „Kodėl per Kalėdas geltona ir gyvybinga? Žmonės sakydavo: „Čia Velykos.“ Vadinasi, neatspindėjau, nors tokią šaltą citrininę saulę piešiau, lyg speigu saulėta diena žėri, skystu auksu nulieta. Tačiau žmogus nusprendė, kad jam tai ne Kalėdos. Taigi aš piešiu kartu su visais Lietuvos žmonėmis, nes jei būsiu nesuprasta, aš tą vieną dizainą pasiliksiu sau, nusipiešiu – ir į stalčių, jis netaps atviruku“, – sako dailininkė.

Atvirukus leidyklai „Nieko rimto“ kuria ne vienas autorius. Anksčiau kurdavo iliustruotojai Kęstutis Kasparavičius, Lina Dudaitė, Rasa Joni, Lina Žutautė ir kt. Kai kurių atvirukai leidykloje išlikę, kai kurie – jau tik pas adresatus. Dabar leidykloje, be S. Ach, nemažai atvirukų kuria kiti dailininkai ar dizaineriai – Tania Rex, Vilija Kvieskaitė, Miglė Dilytė ir kt.

„Atvirukai – kaip privaloma leidyklos programa, – pasakoja dailininkė. Kadangi su jokia kita leidykla gyvenime nedirbau, esu tos leidyklos augintinis, iš pradžių leidykla iš manęs, bet vėliau – aš iš jos. Leidykla kiekvienais metais užsako nupiešti atvirukų, taigi mano toks ritmas. Atvirukų, kalendorių, puodelių kolekcijos – tam tikri planuojami ciklai“, – tvirtina S. Ach.

Ji pripažįsta turinti gerą trenerį – leidyklos vadovą: „Tai mano amžinas „koučeris“, prodiuseris, kuris žino, kaip elgtis su dailininku. Kada paspausti, kada palepinti. Per ilgą laiką esame taip susidirbę, kad jis jau žino, kada laikas man tuos atvirukus piešti. Jis man pasako. Aš vasarą jau nupiešiau Kalėdas, o per Kalėdas galiu svajoti apie pavasarį.“

Žodžiai – vienintelis instrumentas savo sąmonei išreikšti

Dailininkė sako, kad nors įpročiai kinta ir atvirukus su ranka rašytais sveikinimais siunčiame rečiau, jos nuomone, užrašytas, pasakytas žodis turi stiprų poveikį.

„Atvirukų rašymas turi didelę prasmę. Tai tarsi mano vedamoji žinutė, einanti virš visos mano kūrybos. Net jei būtum skulptorius, muzikas, turėdamas tokius instrumentus irgi gali liudyti savo sąmonę. Bet dažnas žmogus turi tik žodžius ir, jei jis nemoka žodžiais liudyti savęs, jo kaip ir nėra. Jei jis jaučia meilę, nesvarbu, ar meilę kačiukui, ar vaikui, ar tėvynei, kiekvienas sugebame apie ją mąstyti. Bet iš tiesų apmąstyti galime tik žodžiais“, – įsitikinusi S. Ach.

„Galima prieš tai vaizdais, kuriuos vėliau paversime į žodžius, bet gali būti, kad iškart galvoji: „Myliu.“ Ir tik užrašydamas tai sukuri savo vidinį pasaulį. Čia yra tiltai. Rašydami elementarų junginį „mama, aš tave myliu“, kaip rašome darželyje, atrandame „aš“, „mama“, „myliu“. Kol to neparašome, mūsų nėra. Kaip nėra ir mamos, ir meilės. Dėl to parašyti kiekvienam žmogui, kad ir kiek jam būtų metų, privaloma, kad paliudytum, jog esi“, – taip apie būtinybę rašyti kitiems ir siųsti atvirukus samprotauja dailininkė.