Kultūra

2020.12.14 20:00

„Lakštingala“ kelia diskusijas sostinėje: vaizduoja Cvirkos veikėją ar nuo bolševikų nukentėjusį berniuką?

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.12.14 20:00

Praėjusią savaitę sostinės valdžia pranešė planuojanti Juozo Lukšos-Daumanto vardą suteikti kitam skverui. Diskusijas įžiebė dabartiniame partizano vardo skvere esanti skulptūra: ar jos autoriaus Rimanto Dauginčio „Lakštingala“ simbolizuoja bolševikams talkinusį, ar nuo jų nukentėjusį berniuką?

J. Lukšos-Daumanto vardą skverui tarp Savanorių prospekto ir Simono Konarskio gatvių Naujamiesčio seniūnijoje prieš ketverius metus skyrė Vilniaus miesto savivaldybės taryba.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius LRT.lt teigia, kad per tą laiką visuomenėje kilo iniciatyva partizano vardą suteikti kuriai kitai sostinės erdvei.

Dabar siūloma garsiojo partizano vardu pavadinti skverą tarp Apkasų, Minties ir Tuskulėnų gatvių Žirmūnų seniūnijoje, nes šalia jo buvo namas, kur veikė partizanų štabas, J. Lukša-Daumantas jame dažnai lankėsi.

Pasak G. Jauniaus, gruodžio 16-ąją Istorinės atminties komisija svarstys, kaip pavadinti skverą, kuriame – „Lakštingalos“ skulptūra.

„Komisijai abejonių nekilo dėl skvere nuo seno stovinčios skulptūros meninės vertės. Tačiau galimai perteklinis asmenybių persiklojimas atvėrė naujas įamžinimo galimybes“, – teigia G. Jaunius.

„Mūsų šeima džiaugtųsi, jei skverą pervadintų Dauginčio vardu. Svarbu, kad tik nenugriautų skulptūros, neišvežtų į Grūto parką“, – kalbėjo skulptūros autoriaus žmona Daiva Aurelija Daugintienė.

Negana to, pasak D. A. Daugintienės, R. Daugintis dėstė netoli esančioje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, tad su šia erdve yra tampriai susijęs.

G. Jaunius teigia, kad naujasis skveras bus tinkamesnis J. Lukšos-Daumanto atminimui įamžinti – skveras atviras, erdvus, turintis šalia veikusio štabo kontekstą. Vis dėlto vienu pirmųjų partizano vardo perkėlimo argumentų minimas būtent skvere esančios skulptūros ir J. Lukšos-Daumanto asmenybės disonansas.

Skvere 1986 metais buvo pastatyta skulptūra „Lakštingala“. Konkursas buvo paskelbtas sovietų, siekiant įamžinti Petro Cvirkos apsakymą, kuriame pasakojama apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala.

Tačiau tikroji skulptūros istorija daug sudėtingesnė. Kaip LRT.lt pasakoja R. Dauginčio žmona D. A. Daugintienė, skulptūroje įamžintas skaudus skulptoriaus vaikystės prisiminimas – partizanavusio tėvo netekęs, giminių auginamas vaikas kasdien, sėdėdamas medyje, laukė mamos, grįžtančios iš tremties.

R. Dauginčio tėtis Vytautas Daugintis buvo siuvėjas. Partizanai kreipdavosi į Vytautą, šis siūdavo jiems uniformas. Kažkas Vytautą įskundė. „Rimas buvo trejų ar ketverių metų, bet jis prisimena. Ne kartą man pasakojo. Sėdi tėvas surištomis rankomis, o svetimi vyrai vaikšto ir verčia viską“, – pasakoja D. A. Daugintienė.

Tąsyk V. Daugintį areštavo, bet jis surištomis rankomis iššoko iš vežimo ir pabėgo į mišką. Vytauto žmona Domicelė žinojo, kad vyras partizanauja, nešdavo jam maistą, ji buvo ryšininkė. Partizanas V. Daugintis turėjo Bagūno pravardę, kovojo Žemaičių apygardoje, Kardo rinktinėje. „Dvejus metus kovojo, vienintelis turėjo kulkosvaidį, žmona išgirsdavo kulkosvaidį, žinodavo – dar gyvas Vytautas“, – Domicelės atsiminimus pasakoja D. A. Daugintienė.

D. A. Daugintienė pastebi tam tikrą partizanų V. Dauginčio-Bagūno ir J. Lukšos-Daumanto biografijų paralelę. V. Daugintis gimė 1922, 1947 m. tapo partizanu, 1949 m. žuvo. J. Lukša gimė 1921, 1946 m. tapo partizanu, 1951 m. žuvo.

Vieną dieną areštuotą Domicelę prieš ištremdami išstūmė į lauką, ant šešių negyvų partizanų kūnų. „Jei jis ten ir buvo, negalėjo Domicelė atpažinti, nes vyrai buvo labai sužaloti“, – Domicelės atsiminimais dalijosi D. A. Daugintienė. „Rimas gyveno tėvo netektimi. Nuolatos apie tai kalbėdavo“, – teigia velionio žmona.

Po kratos namuose Rimo mama Domicelė ilgai slapstėsi, bet 1948 m. 7-eriems metams buvo ištremta į Vorkutą. Jaunesnysis Rimanto brolis Vytautas buvo auginamas senelių, o Rimas – mamos sesers ir tetos vyro, Pelagėjos Prūckienės ir Vlado Prūckaus, Triušelių kaime, Klaipėdos rajone.

Kai Rimui buvo 11 metų, kažkas iš kaimo vaikų pranešė, kad mama grįžo iš Sibiro. „Rimas buvo kaimo vaikas, nudirbdavo kaimo darbus ir bėgdavo į kelią, kur autobusas važiuoja, įsilipdavo į medį ir laukdavo grįžtančios mamos“, – pasakoja D. A. Daugintienė. Mama po tremties buvo nuvykusi pas seserį į Šilutę ir tik iš ten – pas savo vaikus, pas Rimantą grįžo tada, kai jis jau nesitikėjo jos išvysti. 1958 m. Rimantas apsigyveno Šilutėje su motina.

„Sykį į dirbtuves jis atsivežė guobos medį, iš jo iškalė skulptūrą „Ąžuoliukas“. Kūrinyje – jis, laukiantis iš tremties grįžtančios mamos. Skulptūrai pozavo sūnus Marius“, – pasakoja skulptoriaus žmona.

Menotyrininkė Aldona Dapkutė yra susipažinusi su R. Dauginčio archyvu. Ji, antrindama D. A. Daugintienei, LRT.lt pasakoja, kad R. Daugintis buvo sukūręs skulptūrą „Ąžuoliukas“, kurio kompozicija – identiška vėliau įgyvendintai „Lakštingalai“. 1975 metais vyko Sąjunginė jaunųjų dailininkų paroda Maskvoje. Ten Rimantas eksponavo šį darbą, gavo antro laipsnio diplomą, skulptūrą muziejus nupirko.

Po beveik dešimtmečio buvo paskelbtas konkursas Petro Cvirkos apysakos veikėjui įamžinti. „Rimantą kolegos skulptoriai Bronius Vyšniauskas, Konstantinas Bogdanas, kiti paragino dalyvauti – sako, visai tiktų ta berniuko skulptūra, dalyvauk“, – pasakoja D. A. Daugintienė. Rimantas konkurse dalyvavo, jį laimėjo, skulptūra buvo įgyvendinta.

„Jis skulptūrą kūrė su didžiausiu noru, nes savo prisiminimus galėjo įkūnyti. Esu baisiai priblokšta, kad reikia aiškinti, kad nebuvo galima tuomet atvirai kalbėti. Jis gi buvo partizano ir ryšininkės, tuo metu vadintų banditais, sūnus“, – teigia D. A. Daugintienė.

Dailėtyrininkė Ieva Pleikienė monografijoje-albume „Rimantas Daugintis“ (Vilnius: Artseria, 2007) pastebi, jog „Ąžuoliuko“ skulptūroje vaikas vaizduojamas trapesnis ir labiau prislėgtas nei „Lakštingaloje“. Vis tik, anot jos, svarbiausia, kad „sovietmečiu skulptūrai priskirtas „idėjinis užtaisas“ šiandien išblėsęs ir praradęs aktualumą“, kūrinys „tebėra svarbus kaip vienas iš sudėtingą 20 amžiaus Lietuvos istoriją liudijančių ženklų“.

Pasak Rimanto žmonos, jos vyras bendravo su fotografu Bernardu Aleknavičiumi. Yra išlikusi nuotrauka, kur Rimantas įamžintas prie medžių alėjos. Tai – būtent ta vieta, kur Rimantas laukė iš tremties grįžtančios mamos.

„Jis visą laikė jautė tą okupaciją. Atsimenu, kažką propagandinio per televiziją rodo, jis sako – ne savo šventes švenčiam, ne savo dainas dainuojam – Lietuvoje kaip tremtyje. Mūsų sūnus Marius sako žinojęs, kad esame okupuoti, tai Rimantas mūsų sūnui paaiškino“, – teigia D. A. Daugintienė.

Tėvui R. Daugintis buvo sukūręs skulptūrą „Gulago Madona“, o motinai skirtas kūrinys – „Ąžuoliukas“, vėliau tapęs „Lakštingala“. „Gulago Madona“ didesniu masteliu įgyvendinta skulptoriaus Jono Virbausko ant paties Rimanto Dauginčio kapo Rasų kapinėse.

Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad 1990 m. gegužės 9 d. R. Daugintis susidegino prie SSRS–Vengrijos sienos, protestuodamas prieš sovietinio režimo politiką Lietuvoje, mirė Budapešto ligoninėje. D. A. Daugintienė teigė negalinti plačiau komentuoti vyro mirties aplinkybių, nes jai pačiai šis įvykis išlikęs skaudus ir iki galo neatskleistas.

Prieš ketverius metus vienas iš idėjos skverą su Dauginčio skulptūra pavadinti J. Lukšos-Daumanto vardu iniciatorių buvo kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys.

D. Kuolys LRT.lt teigė: „Ten yra svarbių gatvių jungtis. Savanorių – laisvės kovotojų, S. Konarskio – netoli sušaudytas Simonas Konarskis, J. Basanavičiaus gatvė. Tai – su nepriklausomybe susijusi sankryža.“

Kultūros istorijos tyrinėtojas atkreipia dėmesį, kad skveras apleistas, jį reiktų sutvarkyti. „Reikia kūrybinių idėjų – skelbti konkursą. Čia reiktų įtraukti visuomenę. Reiktų architektų, skulptorių, istorikų. Tai yra vartai į Vilniaus senamiestį. Blogai, kai sugalvojamas sprendimas ir primetamos idėjos, tai nėra geriausias kelias“, – įsitikinęs D. Kuolys.

G. Jaunius pastebi, kad skvero būklė nėra ypač prasta, todėl jo remontas planuojamas tik minimalus, atsižvelgiant į 2021 m. Vilniaus miesto biudžeto galimybes.

Naujamiesčio Čiurlionio gatvės trikampio bendruomenė planuoja kreiptis į savivaldybę, prašydama skverą pavadinti Rimanto Dauginčio vardu. Čiurlionio gatvės trikampio bendruomenės pirmininkė Eleonora Kasperūnienė LRT.lt kalbėjo: „Skvere vyksta visi bendruomenės renginiai, ir eglutę pasisodinome, kuri ir šiemet žiba. Kai pastatėme suoliukus, ten pabūti mėgsta ir senjorai, ir jaunimas. Vietos gyventojams žinomas ir jų mylimas skveras.“

Naujamiesčio M. K. Čiurlionio gatvės trikampio bendruomenės narė, menotyrininkė Kristina Stančienė LRT.lt teigia: „Man asmeniškai graži, dekoratyvi skulptūra, erdvę atradusi, sušildo nelabai jaukią miesto dalį. Ta erdvė yra subjaurota dangoraižio, kuris yra tapęs architektūrinės klaidos pavyzdžiu. Skveras yra kaip oazė, kuria pridėtinę vertę.“ Pasak K. Stančienės, būtų gražu, jei skveras būtų pavadintas R. Dauginčio vardu, tai būtų „aplinką humanizuojantis akcentas“.

Menotyrininkė A. Dapkutė yra susipažinusi su R. Dauginčio užrašais, to meto publikacijomis spaudoje ir tvirtina, kad „Rimanto paties rašyta, kad tai – jo prisiminimai; tai yra autobiografinė skulptūra“.

Menotyrininkė ragina įvertinti ir pačios skulptūros vertę. „Atmeskime visas šitas peripetijas. Sakykime, nieko nežinome. Pažiūrėkime kaip į artefaktą, pažiūrėkime į pačią skulptūrą. Tai – vertingas meno kūrinys, ne kičas, ne kopija. Ir erdvėje gerai atrodo, gražus siužetas – ryšys su gamta“, – komentuoja A. Dapkutė. Pasak jos, R. Dauginčio visa skulptūra – savitas reiškinys, turintis vitalinį užtaisą, tai matoma ir šioje skulptūroje.

R. Dauginčio reikšmingiausia kūrybos dalis – smulkioji skulptūra. Jis yra sukūręs monumentalių dekoratyvių skulptūrų, portretų, medalių (K. Donelaičio, Maironio, Vaižganto, A. Gudaičio, 1984–1987), memorialinių lentų, interjero kompozicijų („Pegasas“ kavinėje „Literatų svetainė“ Vilniuje, 1985). Kūriniai ekspresyvūs, juose derinama ironija, groteskas ir lyrizmas. Skulptūras kūrė iš medžio, terakotos, bronzos, daugiausia – individualia galvanoplastikos technika.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt