Kultūra

2020.12.31 20:36

Profesorius Landsbergis: mano mama pelnė Šv. Jurgio juostelę – gaila, dabar tai šovinizmo simbolis

Olegas Kurdiukovas2020.12.31 20:36

Pirmasis faktinis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis parašė knygą, pavadinęs ją meiliu buitiniu žodžiu „Mamutė“ (Lietuvos nacionalinio muziejaus leidykla). Ji skirta Onai Jablonskytei-Landsbergienei. Knygoje gausu asmeniškų, intymių dalykų, tačiau kartu tai ir žmogaus portretas epochos fone, atšiauraus karų ir revoliucijų paženklinto 20 amžiaus kontekste. Ne vienas šios moters biografijos puslapis susijęs ir su Rusijos istorija, kultūra.

Profesoriaus motina gimė mokytojo, Maskvos universiteto absolvento Jono Jablonskio, kuris tada dar tik skynėsi kelią į mokslo aukštumas, šeimoje.

Profesorius V. Landsbergis pasakoja apie kai kuriuos savo mamutės O. Jablonskytės-Landsbergienės gyvenimo momentus.

– Jis buvo „klasikas“ – dėstė lotynų ir graikų kalbas. Na, o vėliau tapo garsiu kalbininku, lietuvių kalbos – oficialiosios, bendrinės kalbos – kūrėju. Ir šiandien mes lietuviškai kalbame jo kalba, – aiškina V. Landsbergis.

Baigusi gimnaziją O. Jablonskytė, kaip ir daugelis to meto Lietuvos inteligentų, išvyko studijuoti į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą.

– Ji buvo Moterų medicinos instituto studentė. Carinėje Rusijoje jau buvo leidžiama įgyti aukštąjį medicinos išsilavinimą, tačiau atskirai. Moterų medicinos institutas yra kaip medicinos universitetas, tačiau skirtas tik moterims. Ji ten turėjo būrį bendramokslių draugų, jie susirašinėjo, ji mini jų vardus, domisi jų likimais. Yra fragmentiškų pėdsakų išlikusiuose jos laiškuose ar laiškuose jai. Ji taip pat turėjo galimybę stebėti, pamatyti, kas vyksta Rusijoje.

Sankt Peterburgo lietuvių diasporoje buvo keletas politinių veikėjų. Vienas jų – džentelmenas ilgais, veržliai pagal to meto madą susuktais ūsais.

– Tai lietuvių politinis veikėjas Martynas Yčas, buvęs Valstybės Dūmos narys (išrinktas Šiaurės Lietuvoje) ir bičiuliavęsis su studentais. Viena studentė jį ypač domino... Tai buvo mano būsima mama. Jis netgi rašė savo artimiesiems, kad „jei pavyks, norėčiau ją vesti“. Jis net pakvietė juos į Dūmą pažiūrėti – ypač kai kalbės Aleksandras Kerenskis, nes jis buvo garsus oratorius ir jo buvo įdomu klausytis.

Pirmojo pasaulinio karo metu Martynas Yčas buvo vienas iš Dūmos lauko ligoninės steigimo iniciatorių. Valstybės dūmos deputatai šią ligoninę įsteigė savo lėšomis ir ieškojo savanorių, kurie sutiktų vykti į frontą.

– Ir jis jai pasiūlė ar pakvietė, o ji sutiko. Ji išėjo savanore kaip slaugytoja. Ji buvo gailestingoji sesuo (tada taip vadino) Austrijos fronte – netoli Krosno, netoli Tarnovo... Ji apie tai nenoriai kalbėjo, bet mano tėvas išsaugojo šiuos prisiminimus, o kadangi namuose buvo saugomas jos medalis „Už drąsą“ su Nikolajaus II atvaizdu ir Šv. Jurgio juostele, natūraliai kilo klausimas – „už kokius nuopelnus?“

O nuopelnai buvo ypatingi. Jaunoji gailestingoji sesuo per Pirmąjį pasaulinį karą pademonstravo tikrą pasiaukojimą.

– Buvo situacija, kai ši lauko ligoninė turėjo evakuotis, nes Rusijos kariuomenė traukėsi, neatlaikiusi Austrijos-Vengrijos kariuomenės spaudimo. Bet buvo sunkiai sužeistų karių, kurių negalima buvo pervežti. Juos teko palikti likimo malonėje. Kažkas turėjo likti su jais – vandens paduoti, žaizdas pertvarstyti – juk jie sužeisti! Ir ji pasisiūlė, pasiliko su jais, galbūt labai rizikuodama – kas bus, kai ateis priešas? Bet ji buvo drąsi...

Puolimas sustojo ir miestelio austrai neužėmė. Rusai grįžo ir rado savo sužeistuosius bei su jais likusią gailestingąją seserį. Jai buvo įteiktas apdovanojimas. Jos mama viename laiške rašo, kad „mūsų Onutė tapo Šv. Jurgio kavalieriumi“. Šį medalį jau laikė Šv. Jurgio ordinu! (Juokiasi.) Bet iš tikrųjų tai buvo drąsus poelgis, nes galėjo laukti labai baisus likimas.

Iš fronto Ona Jablonskytė grįžo į Petrogradą ir kurį laiką ten gyveno net ir po revoliucijos, nes norėjo baigti mokslus. Ji dirbo gydytoja fabrike, kovojo su choleros epidemija.

Apie tai, kokį badą tais metais kentė bolševikinė Rusija, iškalbingai liudija vienos iš „sovnarchozų“ (vietos valdžios organų) patvirtintas išradimas. Buvo leidžiama varyti spiritą iš... žmogaus išmatų. Proletariato poetas Demjanas Bednyj šia tema sukūrė humoristinį eilėraštį, kurį vėliau Ona Jablonskytė parsivežė namo į Lietuvą.

Vytautas Landsbergis iš atminties deklamuoja:

Ot atėjo jau laikai
Varom spiritą iš šūdo.
Gaunasi gan neblogai –
Puslitris iš pūdo.

Štai kaip sau laido Demjanas Bednas (jau prie sovietų valdžios!) juokauti apie naujus potvarkius...

V. Landsbergis prisimena, kad jo mama labai gerai kalbėjo rusiškai. Tai, kad pats profesorius taip išraiškingai kalba rusiškai, iš dalies yra ir jos nuopelnas.

– Ką galiu pasakyti? Mama norėjo, kad aš normaliau mokėčiau rusų kalbą, ji man net nupirko keletą knygų. Buvo laikotarpis, kai sirgau širdies liga, nelankiau mokyklos, gulėjau namuose ir skaičiau knygas. Prisimenu, ji man atnešė Ivaną Turgenevą ir Antoną Čechovą, kad galėčiau skaityti rusų kalba, ir tas laikas nenuėjo perniek. Esu už tai jai dėkingas, nes tai buvo tikra rusų kalba, o ne kokia nors gatvinė...

Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune, Ona Jablonskytė (po vedybų Landsbergienė) tapo gydytoja oftalmologe. Ji buvo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės Akių ligų skyriaus vedėja, dirbo Ligonių kasos gydytoja, akių ligų ambulatorijos vadove.

Šeimoje augo trys vaikai – jauniausias iš jų buvo mūsų pašnekovas Vytautas. Jie gyveno nuosavame, šeimos galvos architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame name Donelaičio gatvėje. Landsbergiams taip pat priklausė vasarnamis Kačerginėje.

Namas Kaune ir vasarnamis Kačerginėje suvaidins labai svarbų vaidmenį gelbstint žmones Antrojo pasaulinio karo metais.

Prieš dešimtmetį rodytoje laidoje „Rusų gatvė“ pasakojome apie iškilaus Lietuvos komunistų pogrindžio veikėjo Juozo Vito šeimą. Viena jo dukterų, garsi muzikantė, profesorė Veronika Vitaitė pasakojo, kaip nacių okupacijos metais Lietuvos inteligentijos atstovai padėjo Juozui Vitui ir jo šeimos nariams pasislėpti.

– Tai ir kompozitorius Nikodemas Martinonis, jo žmona. Tai ir rašytojas Petras Vaičiūnas, jo žmona aktorė Teofilija Vaičiūnienė, knygoje daug rašiusi apie tėtį (kaip jie jį priėmė, kaip slapstėsi pas juos). Tai ir Vytauto Landsbergio šeima – jo tėvas, o ypač motina – kur prieglobstį rado mūsų tėvas, kur gyveno mano sesuo, – pasakoja profesorė.

Netikėtas posūkis: komunistų lyderio, būsimo Sovietų Sąjungos didvyrio šeima slapstosi visiškai kitokių politinių pažiūrų žmonių namuose...

– Tai gali atrodyti keista, bet kažkaip nėra keista, atsižvelgiant į abiejų mano tėvų principus ir žmogaus pareigos jausmą, – sako profesorius V. Landsbergis. – Todėl kad atėjus sovietams, ten slapstėsi nuo tremties į Sibirą pasprukę žmonės. Kartais slėpėsi antisovietinio pogrindžio lyderis (ir net ginkluotas), iš partizanų. Toks jaunas vyras, susijęs su mano broliu, kuris, savo ruožtu buvo antivokiškos, antihitlerinės organizacijos narys. Jaunimo organizacijos, kuriai priklausė ir Valdas Adamkus (būsimasis prezidentas). Jie buvo draugai, tie gimnazistai.

Taigi prie bet kokios valdžios persekiojami asmenys galėjo pasikliauti mano tėvų pagalba. Vėliau žydai ten slapstėsi. Pas mus ir Kaune, ir Kačerginėje. Aš prisimenu tas žydų mergaites...

Pirmojo pasaulinio karo metais Ona Jablonskytė buvo gailestingąja seserimi. Gailestingumo jausmas lydėjo ją visą likusį gyvenimą. Jau po mirties, 1992 m., ji buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o dar po trejų metų Jad Vašemo institutas jai suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą.

Šioje nuotraukoje iš Tel Avivo laikraščio izraelietė Bella Rosenberg laiko savo gelbėtojos portretą.

– Bella buvo su mumis tokiu įsimintinu metu – 1944 metų pavasarį,– prisimena profesorius. – Keletą dienų su mumis gyveno dar viena mažytė juodaplaukė mergytė (vėliau ją priglaudė mano teta Jadvyga Jablonskienė) Sulamita Viliančiukaitė. Tada nežinojau jos tikrojo vardo – man ji buvo Dalytė. Beje, jai buvo duotas vardas Dalia, kurį jį pasiliko. Ji išgyveno, ją išgelbėjo mano teta – nors vėliau sovietų valdžia mano tetą pribaigė... Tokie buvo persipynusių likimų laikai.

Šiuo metu motinos apdovanojimai – tiek už Antrąjį pasaulinį karą, tiek ir už Pirmąjį – saugomi V. Landsbergio namuose. Profesorius labai apgailestauja, kad pastaraisiais metais Šv. Jurgio (Georgijaus) juosta buvo diskredituota dabartinės Rusijos valdžios – ji tapo šovinizmo, priešiško požiūrio į kitas tautas simboliu. Bet, kaip sakoma, tai jau visai kita istorija.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.