Kultūra

2021.01.01 20:21

Poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas: jei ne išsiskyrimas su artimaisiais, nepastebėčiau jokio karantino

Natalija Zverko, LRT.lt2021.01.01 20:21

„Nuo vaikystės jaudinuosi, kai aplink viskas aišku, šilta ir džiugu. Nori nenori supranti, kas laukia netolimoje ateityje“, – interviu LRT.lt sako garsus poetas, vertėjas ir publicistas Georgijus Jefremovas.

Portalas LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Mano karantinas“, kuriame pristatomos įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų rusakalbių istorijos – jų „išgyvenimo“ per pandemiją patirtis.

Georgijus Jefremovas – poetas, publicistas, lietuvių poezijos vertėjas į rusų kalbą. Išleista G. Jefremovo versta Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istorija“. 1988 m. jis buvo „Sąjūdžio“ narys.

G. Jefremovas į rusų kalbą yra išvertęs lietuvių poetų Algimanto Baltakio, Bernardo Brazdžionio, Albino Bernoto, Vlado Braziūno, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus, Aido Marčėno, Eduardo Mieželaičio, Salomėjos Nėries, Jono Strielkūno ir daugelio kitų eiles. Jis taip pat vertė Algimanto Bučio, Jurgio Kunčino, Mariaus Ivaškevičiaus prozą.

– Kokie Jums buvo šie „niūrūs metai“, kuriais, Aleksandro Puškino žodžiais tariant, „krito tiek daug drąsių, geraširdžių ir nuostabių aukų“?

– Šie metai tikrai buvo niūresni už kitus, nors ir ankstesni nebuvo labai linksmi. 2019 m. kovą išėjo mama. O visai neseniai, šį lapkritį, atsisveikinome su Vladimiru Fiodorovičiumi Ovčinikovu, mokyklos, kurioje mokiausi, įkūrėju ir direktoriumi. Tai – didis žmogus, ir aš džiaugiuosi, kad man pavyko kažkaip jį prakalbinti, „priversti“ kalbėti apie vaikystę ir jaunystę. Mūsų trumpi pokalbiai sugulė į knygą „Tas pats Ovčinikovas, arba nepalenkiama drąsa“ (Vilnius-Maskva, 2018).

Pati galimybė susitikti su tokiais žmonėmis gyvenime yra priešnuodis bet kokiam niūrumui. Viskas pasaulyje laikina, visi esame mirtingi, tačiau „net ir pelė prieš mirtį gyvenimą nugyvena“.

– Ko jums labiausiai trūksta karantino metu?

– Artima draugė nesidrovėdama mane vadina gyvenimu besidžiaugiančiu kretinu. Žinoma, iš šono geriau matyti. Galiu tik patvirtinti, kad mano paties gyvenimas dabartinėje situacijoje mažai pasikeitė ar pablogėjo. Trūksta to, ką Davidas Samoilovas išsamiai apibūdino eilėraštyje (pagal kurio tekstą Julijus Kimas parašė nuostabią dainą) „Krosnelė plepėjo...“:

„Labai liūdna be draugų
Ir dienelių mūs jaunų“.

– Ką jūs pastaruoju metu rašote, verčiate? Ar šis ruduo kartu su antrąja banga Jums netapo Boldino rudeniu?

– Beveik metus (nuo 2019 m. spalio) verčiau Leonido Melniko monografiją apie Saulių Sondeckį. Tai gigantiškas darbas, turiu omenyje originalą, nors vertimas taip pat nebuvo lengvas, beveik 1000 puslapių, ne visai mano stichija, gausu įvairiausios informacijos. Darbas jau beveik baigtas, bandau atgauti kvapą. Be šios veiklos, buvo ir kitų.

Gyvenimas man suteikė paskutinę, kaip paaiškėjo, galimybę pabendrauti su Faustu Latėnu, kuriam padėjau kurti rusišką pjesės „Konvulsija“ versiją. Tai buvo pavasarį. Išvertėme (kartu su bendraautoriais) dvi Linos Žutautės knygas vaikams – „Kniūkai, arba dingusių kojinių paslaptis“ ir „Monstropedija“.

Buvo surinkta medžiaga ir parašyti pirmieji biografinės knygos apie mano klasės draugę Jeleną Vasiljevą, dabar vyriausiąją Maskvos kardiologę, vyriausiąją ligoninės Nr. 23 gydytoją, skyriai.

Ši moteris išgelbėjo tiek daug ir tokių žmonių, kad praktiškai neįmanoma tuo patikėti: Jurijus Liubimovas, Aleksejus Jablokovas, Grigorijus Javlinskis, Markas Freidkinas, Nikolajus Timofejevas, Larisa Bogoraz, Aleksandras Danielis. Aš esu gyvas ir sveikas bei demonstruoju visapusišką optimizmą tik jos, mūsų Lenkos, dėka...

Kartais nutikdavo mano paties eilėraščių, frazių ar istorijų. Trumpai tariant, žodžiai. Bet visa tai įprasta. Apsiėjome be Boldino.

– Georgijau, kaip Jūsų artimieji Rusijoje išgyvena pandemiją? Ar šiais metais turėjote galimybę aplankyti gimtinę?

– Mano artimieji šią negandą išgyvena skirtingai, kaip ir visi. Mano pamotė (gimusi 1924 m.) gyva ir mielai bendraujanti. Ji – tikras stebuklas, prieš kurį bet kokie virusai yra bejėgiai. Vyriausioji dukra neteko darbo, anūkė negalėjo laiku baigti paskutinio kurso aukštojoje ekonomikos mokykloje ir išėjo akademinių atostogų. Maskvoje buvau šių metų sausio viduryje, dar prieš visus karantinus.

Michailas Ančarovas yra sukūręs dainingą eilėraštį, kuriame yra tokie žodžiai: „O toliau buvo tik blogiau ir aš daugiau nepamenu“. Čia – viskas: ir priežastis, ir pasekmė, ir tai, kas lemia ne itin pakilią nuotaiką.

Bet mano močiutė iš Sakartvelo mėgo kartoti: „Gerai, kad ryte debesuota. Reiškia, mūsų tikrai laukia saulė“. Todėl ir aš nuo vaikystės jaudinuosi, kai aplink viskas aišku, šilta ir džiugu. Nori nenori supranti, kas laukia netolimoje ateityje.

– Kokiais pastarojo meto literatūriniais atradimais galėtumėte pasidalinti? Kokius internetinius resursus rekomenduotumėte?

– Žinote, pastaraisiais metais kažkaip mažai ir sunkiai skaitau. Tam turiu pakankamai rimtų pasiaiškinimų: mano darbas dešimtmečius susijęs su raidėmis, skaitymu ir rašymu, ir natūralu, kad po pusiaudienio akys pavargsta, galva prasčiau veikia ir apskritai...

Be to, galima sakyti, kad mane apnuodijo Sergejus Dovlatovas. Jau seniai pastebėjau, kad susipažinęs su juo kaip skaitytojas, nebe taip entuziastingai reaguoju į beletristiką. Tokia mano patirtis.

Literatūriškai šiuo metu mane „maitina“ draugų laiškai. Jie tampa vis retesni, tačiau nuo to jų vertė tik auga. Todėl aš dažniausiai ne skaitau, o klausausi „Laisvės radijo“.

– Nepaisant to, kad bibliotekos Lietuvoje veikia, šiais metais daugelis perėjo prie „skaitmenos“ ir pradėjo skaityti knygas elektronine forma. Ar manote, kad ateitis priklauso elektroninėms knygoms?

– Nežinau. Galbūt augs audioknygų populiarumas. Manau, kad ateitis priklauso tikrumui, t. y. skaitytojui, kuriam reikia ir reikės emocinių ir psichinių sukrėtimų, neatsižvelgiant į tai, kokia forma jie pateikiami.

– Jūs stovėjote prie socialinio ir politinio judėjimo „Sąjūdis“ ištakų, su kokiomis mintimis ir jausmais sekėte įvykius Baltarusijoje? Ar kažkas panašaus būtų įmanoma Rusijoje, ir kada?

– Sekiau ir seku su giliu jauduliu, atjauta ir palaikymu. O mintys? Pasaulyje karai nenutrūksta nė sekundei, keičiasi tik pagrindinio smūgio kryptys. Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Išvarymas“ vienas veikėjas aiškina kitam, taip pat prisiglaudusiam Londone:

Benas: O kas tau čia, bliat, neaišku? Mus Čingischanas suvienijo, o juos čia – Kristus. Ir viskas. Matei, kokie pas juos snukiai? Nieko bendro su mūsų...
Vandalas: Nu tai kita tauta...
Benas: Ne tauta, bliat. Čia esmė visa skiriasi – jie mongolo neturi...
Vandalas: (pilsto) Klausyk, davaj gal mes išgeriam. Gal aš tada įsikirsiu...
Benas: Aš mongolą turiu. Ir tu, bliat, turi... Jeigu turi mongolą, Kristus tavęs nemyli. Dar anksčiau jie dalinosi. O dabar – nichuja. Jaučiasi, kad susikibo.
Vandalas: Kas čia tokie?
Benas: Čingischanas. Kristus ir Čingischanas. Kristus mus nori sau, o Čingischanas neduoda.
Vandalas: Tipo – lietuvių?
Benas: Mongolų. Savo visų palikuonių.
Vandalas: Bliat, o iš kur tą trauki, čia knygose taip parašyta?
Benas: Čia jau, bliat, viskas ore. Nejauti, kaip jie kapojasi?
Vandalas: Ir kaip jie kapojasi?
Benas: Sunkiai.
Vandalas: Bet tai technika – kumščiais?
Benas: Bliat, kaip tu viską paprastini.
Vandalas: Nu tai o ką čia sunkinti?
Benas: Jie gi dievai – supranti? Čia tau ne snukių daužymas.
Vandalas: Tai ko aš tavęs, bliat, ir klausiu. Kuo jie kapojasi?
Benas: Nachuj.
Vandalas: Žodžiais ar kuo, bliat?
Benas: Mumis.
Ne, Rusijoje tai neįmanoma, Ji pati neįmanoma.

– Liudmila Ulickaja sako: „Aš dirbu. Pavargstu. Apstulbstu. Išsenku. O kai nėra karantino – lygiai tas pats“. Ar Jums irgi tas pats?

– Turbūt, ir aš dirbu. Ir aš pavargstu, apstulbstu, išsenku. Bet lygiai taip pat aš galiu pavargti ir apstulbti nuo daug ko, ne tik nuo darbo ir su tuo susijusių išgyvenimų. Jei ne išsiskyrimas su draugais ir artimaisiais, kurių jau beveik metus nemačiau, nepastebėčiau jokio karantino. Na, žinoma, kaukės apie tai primena. Bet mes ir taip visą gyvenimą kažką panašaus nešiojame ant veidų. Bet mums sunku priprasti. Tokie jau mes.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt