Kultūra

2020.12.15 09:09

15 metų rokenrolo Klaipėdoje: o kas toliau?

Ignas Kazakevičius, „7 meno dienos“2020.12.15 09:09

Paroda „We can be heroes“, skirta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) veiklos 15 metų sukakčiai, į vieną erdvę subūrė menininkus, tam tikru etapu tapusius KKKC herojais: jie padėjo kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvaudami svarbiausiuose, kertiniuose jo renginiuose.

Praeities susipynimas su dabartimi ir ateitimi raudona gija vedė per visą parodos „We can be heroes“ ekspoziciją – tai vokiečių menininko Christiano Helwingo kūrinys „Don’t follow me (stripes and stars)“, sukurtas specialiai KKKC Parodų rūmams ir subtiliai pašiepiantis „glamūriniams“ renginiams privalomą raudonąjį kilimą.

Pristatant parodą juo žengė ir dar vieno kūrinio – pagrindinio performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ – atlikėjai. Žiūrovus subtilia estetika pakerėjęs Laimos Kreivytės, Ingos Galinytės ir Deniso Kolomyckio performansas vertė permąstyti ne tik lyčių tapatybės klausimus, bet ir šiandienos žmogaus hibridiškumo ribas.

Pagrindinė projekto idėja – kelionė laiku ir erdve – padiktavo ir pokalbio su menotyrininke, parodų kuratore, ilgamete KKKC idėjų generatore Laima Kreivyte temą.

Ignas Kazakevičius (I. K.):KKKC nuo pat susikūrimo buvo svarbus Klaipėdos kultūros ir meno lauko judintojas. Tačiau negalėčiau teigti, kad pavyko sukurti išskirtinį fenomeną. Patobulinti esamą meno pristatymo konsolę – taip.

Gal kalbant apie uostamiestį reikėtų įvardyti kultūrinį Klaipėdos fenomeną, kurio nėra? Klaipėda – žavi savo geografine padėtimi, pastangomis pateikti kultūros įvykius, kurti jų pristatymo tradiciją ten, kur to mažiausiai tikimasi. O gal reikėtų pasižiūrėti į miestą iš paukščio skrydžio, tada kultūrinės dėlionės detalės taptų aiškesnės?

Laima Kreivytė (L.K.): – Mano manymu, Klaipėdos fenomenas egzistuoja. Stengiamasi matyti, kas vyksta ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Klaipėda išsiskiria tuo, kad neina pramintais keliais, neieško madingų vardų, klaipėdiečiai patys sugalvoja ir daro ambicingus projektus.

O kartu dirba ir su meno pasaulyje labai žinomais žmonėmis. Pavyzdžiui, Nicolas Bourriaud pirmiausia surengė parodą KKKC ir tik paskui kuravo Kauno bienalę. Centras orientavosi tarptautiniuose procesuose, bet turėjo ir savo viziją.

Kitas svarbus bruožas – KKKC labai vertina menininkus, su kuriais bendradarbiauja. Vilniuje renginių perteklius neretai perkrauna atmosferą, vienu metu atidaroma daug parodų, žmonės nespėja į jas nueiti, o nuėję nespėja jų aptarti, pabūti kartu, ir to pabuvimo su menu ir menininkais trūksta.

O Klaipėdoje menas nesibaigia ir – tikiu – nesibaigs ties Parodų rūmais ar kita parodų sale, galerija, jis tęsiasi, „vyniojasi“. Ir šioje parodoje yra daug autorių, su kuriais glaudesni ryšiai užsimezgė per tuos 15 metų.

I. K.:Buvau susidūręs su reiškiniu, kad lietuviai, studijuojantys menus užsienyje, nežino Lietuvos meno istorijos, maždaug – kas tas Kempinas? Diskutavome apie tai su menotyrininku Vidu Poškumi, svarstėme regionalizmo viziją, t. y. kaip tas pats reiškinys suvokiamas Lietuvoje ir istorinėje Lietuvos menininkų mekoje – Prancūzijoje.

2012 m. rengėme parodą „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ ir menininkus jai atrinkome pasinaudodami „Artfacts“ menininkų reitingavimo sistema, o N. Bourriaud pakvietėme kaip priešingybę minėtai reitinginei sistemai, nes jis savo knygose nagrinėjo priešingą reiškinį – reliacinę estetiką.

Kita vertus, to paties pavadinimo knyga, pasirodo, Lietuvoje vis dar populiari ir po 20 metų. Pagal ją dėstomos kuratorinės praktikos, nors pati deklaruojama estetika jau išsisėmė. Nusprendėme Bourriaud tiesiog parodyti kaip ikoną ir projektu sugroti regtaimą – aiškią neimprovizacinę, pasikartojančią muzikėlę, ir pasitikrinti, ar neprašovėm, ir patikrinti publikos reakciją. Pataikėm. Buvo tikrai linksma.

L. K.: – Atrodo, kad kartais pasimetam tarp tų mūsų menininkų, kurie gyvena ne Lietuvoje. Taip, jie yra Lietuvos menininkai, pavyzdžiui, Žilvinas Kempinas, – išsivežame jį į Venecijos bienalę, apdovanojame Nacionaline premija. Bet ne tiek daug kuratorių įtraukia menininko darbus į parodas, kad jo kūryba su auditorija kalbėtųsi čia, Lietuvoje.

O turint galvoje, kad Kempinas kilęs iš Klaipėdos, buvo graži intencija toje „Fantasmagorijos“ parodoje parodyti jo darbą. Sujungti tai, kas atsirado čia, paskui įgavo tarptautinį rezonansą ir vėl sugrįžo į išeities tašką, į šitą erdvę.

I. K.: Jeigu tas regionalizmas, apie kurį rašė Bourriaud, realiai būtų įmanomas Klaipėdoje, būtų labai žavu! Kalbu ne apie regiono kultūrą, bet apie kažką ypatingesnio – tam tikrą mokyklą, kuri suformuotų netgi meno kryptį. Ji nebūtinai turi būti ypač profesionali, galėtų tarpti ir visokie keistuoliai su neįprastais pomėgiais ir veiklomis. Būtent tokia estetika labiausiai čia tiktų, jai vystytis būtų palanki terpė, nes Klaipėdoje niekad nebuvo vienos kultūros – tai subombarduoja kas nors, tai okupuoja...

L. K.: – Man irgi atrodo, kad Klaipėdos kultūrinis daugiasluoksniškumas labai palankus, nes galima gilintis, pavyzdžiui, į vokišką, lietuvišką dalį, galima galvoti apie miestą sovietmečiu ar šiaip kaip apie europinį uostamiestį.

Bet koks uostas jau yra kultūrų katilas: laivai išvyksta, parvyksta, dominuoja mobilumas, kaita. Klaipėda – dinamiška, ji asocijuojasi su laisve, polėkiu, ir kartu nėra to slėgio kaip Vilniuje, kur viskas sukoncentruota ir turi tarsi kažką priverstinai reprezentuoti.

Manau, geresnis jausmas, kai neprivalu oficialiai atstovauti šaliai ir gali daryti taip, kaip tau ar miestui įdomu.

I. K.:Deja, dažnai vietos kūrėjai nori daryti taip, kaip priimta centruose. Ir trokšta, kad parodinė estetika būtų tokia pati, ir patys nori kūrinius „daryti“ kaip centre. Todėl regionalizmas kaip reiškinys neįmanomas, nors jis būtų unikalus.

Aš kartais sakau, kad gal geriau būti „fainais“ ir įdomiems savaip negu bandyti viršyti savo galimybes, bandyti realizuoti tai, ko neįmanoma padaryti. Turiu omenyje, kad gal uždarumas duotų tam tikrą efektą? Kad čia atvažiavęs patektum į keistą pasaulį: ir teatras, pavyzdžiui, čia galėtų būti kitoks, ir koncertų salė grotų kažkaip keistai (juokiasi), ir „chruščiovkių“ kvartalai būtų dekoruoti dryžuotai.

Manau, kad KKKC svarbesnės parodos tuo ir rėmėsi, nes Klaipėdos meno vartotojų grupė – labai segmentuota, tiek amžiaus, tiek pomėgių ar subkultūrų požiūriu. Aiškiai matėme: jei darome renginį, nukreiptą į vieną grupę vartotojų, tik iš jų ir sulaukiame grąžos.

O norisi aprėpti visus. Todėl visada įtraukdavome ir paralelinius „apšildančius“, paaiškinančius pagrindinę ašį, renginius, archyvinio tipo dokumentiką.

Pavyzdžiui, kai buvo Kristina Inčiūraitė su labai dideliu įstrižai pakabintu ekranu, mes dėl jo labai vargome... (Juokiasi.) Juk dažniausiai išlieka atsiminimai apie tai, kaip tave priėmė kokioje nors konferencijoje, nors pamiršti net jos temą. Bet nuotykį prisiminsi visada!

L. K.: – Nuotykių per 15 metų KKKC turbūt būta nemažai. Ir didelio darbo taip pat. Pakito ir kokybės, ir ekspozicijos standartai. Ir pagaliau gyvybės įpūtė tai, kad pradėjote atrinkti parodas, buvo įvesta aiški paraiškų sistema.

Atsirado parodinė politika, akcentuojanti vietos identitetą, ateities vizijas. Juk net ir geros galerijos kartais įstringa dėl to, kad pačios aiškiai neįsivaizduoja, ko siekia, ką reprezentuoja, kokia yra jų siekiamybė.

Man atrodo, jūsų laisvumas buvo įkvepiantis. Kadangi esate didžiausias šio regiono centras, visi nori čia patekti. Visi regiono menininkai mano, kad yra verti eksponuotis, visiems reikia būtent šio parodinio ploto, bet, kita vertus, jei žmonės atidžiai pasižiūrėtų, kas čia rodoma ir kaip, tuomet, norėdami patekti, turėtų pagalvoti: ar tikrai atitinku KKKC standartus?

Beje, labai geras pavadinimas – Kultūrų komunikacijų centras! Daugiskaita! Apie tai ir galvokim: ar mes turim tą daugiasluoksnį, raibuliuojantį pasiūlymą? Ar suprantam, kaip tai padaryti?

I. K.: Nuo tada, kai 2004 metais pradėjome, mūsų misija iš esmės nepakito. Buvo menininkų kūrybos ir jų kūrybinės virtuvės pristatymas: kodėl jis taip kuria? Kodėl daro būtent taip? Iš kur ateina tos intencijos? Kokia to menininko aplinka, į ką jis orientuojasi? Ką gali papasakoti žmonėms?

Tie dalykai iki šiol veikė, tik perėjo į kitas formas: ekskursijas, integruotą edukaciją, jaunosios kartos ugdymą ir pan. Pripažinkime, svarbu sužinoti, kodėl, pavyzdžiui, vienas ar kitas autorius daro taip, o ne kitaip. Nes atėjęs žmogus arba skaito tekstą, arba mato vaizdą, arba girdi garsą, ir jam arba gimsta asociacijos, arba ne. O kaip sugebėti jį įvesti į pristatomą meninį kontekstą? Tai buvo mūsų misija.

L. K.: – KKKC daug dėmesio skyrė jauniesiems menininkams. Kažkuriuo momentu Lietuvoje buvo pakibusi pauzė virš jaunųjų menininkų, trūko jiems rodomo dėmesio. Nes anksčiau su jaunesne karta labai daug dirbo Šiuolaikinio meno centras, paskui jis nusibrėžė kitas ideologines kryptis, daugiakultūres, – ir tai gerai.

Kaip tik tada KKKC pradėjo rengti jaunesnių menininkų parodas, išleisdavo jų katalogus. Manau, tai buvo labai gera kryptis. Buvo gerai ir kuratoriams, ir menininkams, nes erdvės ir teikiamų paslaugų spektras čia didžiulis.

Tarkim, kai rengėm parodą „Moterys mėnulyje“, užsienio dalyvės atvažiavusios nesitikėjo tokių erdvių. Sakė: „Kaip čia gerai, ir ploto daug, ir architektūra banguojanti!“

Jauniems menininkams KKKC – gera starto vieta, o ir įsitvirtinusiems Klaipėdoje atsiveria galimybės išbandyti ką nors nauja. Pačiai teko kuruoti Adomo Danusevičiaus, Gabrielės Gervickaitės, Laisvydės Šalčiūtės parodas – nauji darbai iš čia keliavo į kitus miestus, o ne atvirkščiai. Ši veiklos kryptis labai progresyvi.

I. K.:O ką patartum vyresniųjų šiandienos menininkų kartai? Jų parodos KKKC buvo rengiamos gana retai. Kaip buvusi KKKC meno tarybos narė gal galėtum įvardyti priežastis?

L. K.: – Atsakymai gali būti keli. Meno taryba veikia tarsi savotiškas filtras, padedantis pagal tam tikrus kokybės, šiuolaikiškumo kriterijus atrinkti projektus.

Žinoma, taryba galėtų tapti ir patariamuoju balsu, pasiūlyti tam tikrus dalykus, formuoti strategiją. Tačiau pati institucija turi būti nusibrėžusi viziją, kryptis ir prioritetus, o tada pagal jų dėlionę, pagal tai, kaip įsivaizduojama, galima konkrečiau kalbėti ir siūlyti.

Projektų pasirinkimą lėmė ne amžius, o kūrybos specifika. Pavyzdžiui, modernioji tapyba dažniau rodoma tradicinėse galerijose. Būtent galerijos rūpinasi, bendrauja su menininkais, propaguoja jų kūrybą.

Galerinis menas turi savo specifiką. Tiesą sakant, galeriniam menui, ypač tapybai, jei ji nėra labai didelio formato, kamerinė erdvė netgi geriau tinka.

O KKKC vis dėlto yra tokia vieta, kur bandoma spėti su laiku, dabartimi, – kad tai, kas čia rodoma, rezonuotų su pasauliniais procesais. Kad meno kūriniais deklaruojamos idėjos būtų svarbios, kad juose atsiskleistų konceptualumas, socialinis, politinis angažuotumas – ne tik tapybinės problemos. Ne visada to užtenka.

Tačiau nenoriu daryti skirties tarp šiuolaikinio ir moderniojo meno ir sakyti, kad šiuolaikinis gerai, o modernus – blogai. Visiškai ne! Yra puikių modernių menininkų, kurie labai įdomiai ir gerai tapo, bet savo paveikslais nekelia aktualių problemų. Paklausti, ką norėjo pavaizduoti, jie pasakys: darbas kalba pats. Ir tai tiesa! Nes jiems rūpi linijos, spalvos, potėpiai.

Viskas gerai, toks menas reikalingas, jis perkamas į kolekcijas ir turi savo vietą. Bet nebūtinai geriausia vieta jam yra KKKC. Nors vis dar gajus įsivaizdavimas, kad trūks plyš reikia pakliūti į Parodų rūmus. Nemanau, kad taip turėtų būti. Reikėtų išsilaisvinti ir ieškoti savo menui geriausio konteksto.

I. K.:Pritariu. KKKC veikla prasidėjo nuo Meno kiemo, ten nuolat virė gyvenimas, atvažiuodavo menininkai, vyko kūrybinės dirbtuvės, jas daug kas prisimena su nostalgija.

Vėliau ta veikla aprimo, nes susikoncentravome į tarptautinius europinius projektus, į edukacijas Parodų rūmų salėse, kuriose jau yra menai ir lengviau apie tai kalbėti.

O tuo metu dirbtuvėse vyko reziduojančių užsienio autorių veikla – jie rengė parodas, pristatydavo savo meną, dirbo su bendruomene.

Kalbėdami apie kūrybines dirbtuves nepamirškim, kad tai buvo pati vadinamųjų workshop`ų pradžia apskritai Lietuvoje – mes pirmieji pradėjom daryti Klaipėdoje serijomis. Kiekvieną savaitę kas nors vykdavo.

Be abejo, dabar reikėtų į tai žiūrėti kažkaip kitaip, ieškoti jungiamųjų grandžių tarp skirtingų kaimyninių kultūros įstaigų, nes mes esame tokiame jaukiame kultūros kvartalėlyje, kur kiekviena to koriuko akutė gali pateikti bent jau konsultaciją ar vaizdinę medžiagą projektų bendraautoriams. Tik reikia rasti jungiamąją ašį ir patikėti tai jaunajai kartai.

Ši vieta labai palanki minties ir formos koncentracijai, prieš perkeliant produktą į parodų sales. Meno kieme turėtų vykti aiškinamasis darbas, susitikimai su bendruomene, o jau paskui žmonės keliautų į parodų sales ir pamatytų galutinę vizijos versiją.

Tačiau tam reikia kritinės suinteresuotųjų kurti bendrą produktą masės. Nes vienos įstaigos tik reprezentuoja esamą kultūrą, o kitos ją interpretuoja. Mes šiuo atveju buvome puikūs interpretatoriai. 15 metų scenoje – daug. Manau, mums pavyko.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.