Kultūra

2020.12.09 21:04

Laura Šimkutė. Išaugęs šachmatų pardavimas: kodėl Harmon istorija taip greitai apžavėjo pasaulį?

Laura Šimkutė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.12.09 21:04

Genialumas ir priklausomybės – kažkur girdėtas derinys? Dažnai girdime istorijų apie alkoholiu ir kitomis medžiagomis varomus įspūdingomis biografijomis pasižyminčiomis ir savo srityje labai ryškią žymę palikusius asmenis.

Ar tai būtų darbo valandomis geriantis Bukowskis (čia leisiu sau dar kartą parekomenduoti „Scanoramoje“ rodytą filmą „Dar po vieną“, kuriame šis faktas ir prisimenamas), ar taurelės išlenkti nevengęs Winstonas Churchillis, ar įspūdingo balso į 27-eto klubą dėl heroino įstojusi Janis Joplin. Visi jie – likę istorijoje kaip savo srities profesionalai, savo srities genijai. Šachmatų meistrė, nuo pat mažumės pasinėrusi į priklausomybę nuo psichiką veikiančių tablečių bei turinti bendravimo sunkumų, – jau skamba kaip geros istorijos pažadas, tiesa?


Internetinė turinio platforma „Netflix“ ir vėl džiugina karantine ar izoliacijoje nugrimzdusį pasaulį ir numeta bombą – 7 serijų trukmės serialą, kuriame pavyks rasti viską: ir įtraukiančią istoriją, ir akį traukiančią estetiką, ir puikią vaidybą, žodžiu, visišką žiūrėjimo malonumą, po kurio nuodėmės jausmo liks mažai, – 7 serijos vis dėlto ne keturi sezonai. Turbūt taip galima paaiškinti, kodėl per porą savaičių „Valdovės gambitas“ (The Queen`s Gambit) tapo žiūrimiausiu serialu platformoje, o šachmatų lentų pardavimo kreivė tiesiog šoktelėjo. Žaisti elitinį snobišku laikytą žaidimą dabar tapo mados reikalu.

„Valdovės gambito“ centre – jauna, nelabai kalbi, daug visko gyvenime mačiusi ir patyrusi Betė. Jos istoriją sekame nuo pat patekimo į išskirtinai griežta tvarka garsėjančius mergaičių globos namus iki lemtingo mačo Sovietų Rusijoje. Betę būtų galima laikyti išskirtiniu vaiku – visiškai netyčia, rūsyje pas ūkvedį atradusi aistrą šachmatams, visą likusį gyvenimą ji ir gyveno vien jais, alkoholiu ir psichodelinių efektų turinčiomis tabletėmis. Tikro gyvenimo spalvos jai nebuvo labai įdomios – kaip pati sakė, žaisdama susitelkia į tą mažą pasaulį, kuriame gali viską valdyti. Klasikinis eskapizmo pavyzdys.

Visi veikėjai, supantys Betę, atrodo kaip žmogiškosios karikatūros, ganėtinai plokšti. Iš bjauriojo ančiuko vyrų širdis daužančia gulbe virtusi jaunoji šachmatų virtuozė jau nuo pat pirmų mačų pelnė pasisekimą tarp vyrų: iš pradžių negalintys susitaikyti, kaip žaidime, kuriame tais laikais dalyvauti moteriai buvo net, sakytume, nuodėmė, tokia jauna ir nepatyrusi, ir dar moteris, sugebėjo juos aplošti, vėliau jie pametė galvas ir tapo jos didžiausiais gerbėjais.

Jos globėja – tipinė namų šeimininkė, kokią pamatytume kitame panašų laikotarpį atspindinčiame seriale „Mad Man“. Reklamos vilkai“, – su cigarete dantyse, nuolatos girtaujanti ir priklausoma nuo vaistų, Betę pastebi ir į ją kažkiek dėmesio ima kreipti tik tada, kai pamato joje piniginį potencialą, o vaikystės draugė, pasirodanti gana trumpai, įkūnija visiškai stereotipinį juodaodės merginos paveikslą. Serialo kūrėjai žaidžia įprastinėmis charakterinėmis figūromis ir kažin kokio gylio neieško. Juk tai tik praeinantys miražai pagrindinės veikėjos susikurtame pasaulyje.

Žavu stebėti, kaip iš turbūt paties lėčiausio žaidimo kūrėjai sugeba sukurti tiek įtampos ir dinamikos – atrodo, iš esmės nieko nevyksta: žaidėjai tik kartais pajudina figūrėles, esančias ant lentos, ir pasižymi, koks ėjimas padarytas. Tačiau fantazija čia pasitelkiama visu pajėgumu: minios gerbėjų, išgyvenančių kiekvieną savo favorito ėjimą, tiesiog spinduliuojančių neįtikėtinu susitelkimu, spaudos konferencijos, žurnalistų susidomėjimu prilygstančios toms, kurias šiais laikais organizuoja politikai, autografų prašantys praeiviai – viskas, ko reikia, kad pavyktų patikėti, jog ši aplinka tiesiog alsuote alsuoja tuo vienu sportu, ta viena lenta, sudaryta iš 64 langelių.

O kur dar keista amerikietiškoji svajonė Sovietų Rusijos tema – dažnai galima susidaryti įspūdį, kad amerikiečių kūrėjai jaučia tam tikrą nostalgiją ir su pasigėrėjimu žiūri į savo Šaltojo karo oponentę. Rusija jiems – biurokratiška, net elegantiška, prabangi ir santūri: amerikiečių šachmatų turnyrai vyksta mokyklų aktų salėse, o rusų – su patarnaujančiais liokajais, pastatuose, primenančiuose operos ir baleto teatrus. Amerikiečių žaidėjai – intuityvūs ir kūrybingi, rusų – lyg robotai, matematiškai viską apskaičiuojantys ir žaidžiantys taip, tarytum nuo rezultato priklausys, ar jie gyvens, ar bus kur nors pradanginti KGB. Na, susidaryti įspūdį galima.

Atrodo, nieko bendro su šachmatais neturintis žmogus neįsitrauks į tą pasaulį, kurį šiuo atveju sėkmingai pasiūlo „Netflix“, – iš kito konteksto atėjusiam žmogui visiškai vienodai, kas tas valdovės gambitas ar sicilietiška gynyba, o specifinės terminologijos seriale netrūksta. Kas verčia pasilikti ir iki galo stebėti Betės gyvenimą, kurį trumpai būtų galima apibūdinti kaip: pradėta nuo dugno, pakilta aukštai?

Ogi puikiai sukalta gyvenimo drama, kurioje, jei kas nors norės, galės aptikti ir sąsajų su platesnėmis idėjomis: ar tai būtų savotiška feminizmo manifestacija ir ėjimas prieš kažkieno nustatytą sistemą, ar tai būtų įrodymas, kad talentų reikia nepamesti ir tikslingai juos išnaudoti, ar tai būtų dar vienas genialumo ir priklausomybių jungties įrodymas, ar parodymas, kokią vis dėlto didelę įtaką vaikystės patirtis daro visai tolesnei asmenybės raidai. Savo temą ras daugelis ir prisitaikys pagal save.

Arba tiesiog žiūrės į gerą emociniais kalneliais paremtą dramą: nuo aukštumų iki absoliutaus dugno ir savęs pakėlimo iš duobės. Galima žiūrėti ir kaip dar vieną įrodymą – niekas iš dugno nepakels, jei pats to nenorėsi. Kokio dugno? Kas jau matė serialą, žinos, kas nematė, gali tik atspėti. Bet vargu ar daug likę nemačiusiųjų.

Lauros Šimkutės serialo apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Pilno metro“: