Lietuvoje nėra vieno požiūrio, kaip turėtume prisiminti sovietinį laikotarpį ir jo herojus, tad ir požiūrio į atminimo ženklus. Ar turėtų Lietuvoje likti paminklai rašytojui Petrui Cvirkai arba rastis daugiau atminimo ženklų poetei Salomėjai Nėriai arba Justinui Marcinkevičiui, kaip juos reikėtų prisiminti, svarstė penktadienį diskusijos „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus pasirinkimas“ dalyviai Knygų mugėje Vilniuje.
„Aš manau, kad viską reikia prisiminti, manau, kad didžioji problema ne tik su rašytojais, bendrai po 25 metų mes dar neturime bendro vaizdo, kaip prisiminti tą praeitį plačiąja prasme. Kontroversija dėl rašytojų yra kontroversijos dėl praeities dalis“, – konstatavo filosofas, politologas Kęstutis Girnius.
Politologas išskyrė dvi visuomenėje vyraujančias skirtingas nuostatas – triumfalistinę, kad lietuviai esą sovietmečiu liko „drąsūs, patriotiškai nenusileido, nepasidavė rusams, faktiškai – didvyrių tauta, žengė laisvės keliu“, bet yra ir kita nuomonė, kad „nors nenorime to pripažinti, būta daug daugiau susitaikymo, daug daugiau prisitaikymo, daug mažiau drąsos“.
„Aš esu toje stovykloje, kur, manau, reikia pradėti prisiminti mūsų nuodėmes, nes mums bus labai lengva prisiminti mūsų laimėjimus. Manau, kad kritiškas žvilgsnis į praeitį – be jokių šventų karvių“, – sakė K. Girnius.
Tuo tarpu kultūros istorikas Darius Kuolys perspėjo, kad neskubėtume visko supaprastinti ir pulti nuo vienų kraštutinumų į kitus.
„Reikia matyti viską, tyrinėti viską ir kritišku žvilgsniu žiūrėti, bet šiuo atveju reikėtų vengti schemų. Vienas schemas vis labiau keičia kitos. Tam tikrą sakralizuojantį diskursą staiga keičia toks saviniekos diskursas. Man atrodo, kad sovietmetis buvo priklausomybės, prievartos metai ir sykiu tautinės bendruomenės kūrybos metai. Labai dažnai to laiko sudėtingumo mes pakankamai neįvertiname“, – konstatavo D. Kuolys.
Kultūros istorikas atkreipė dėmesį, kad kai kuriuos dalykus jau esame ir pamiršę. Pavyzdžiui, kad rašytojas Romualdas Granauskas yra pirmaisiais Sąjūdžio metais prisipažinęs, kad bendradarbiavo su KGB, bet jo apysaka „Jaučio aukojimas“" yra „iki šiol vienas stipriausių rezistencinių tekstų, išėjęs sovietmečiu, parabolė apie laisvę, tautos išlikimą“.
Filosofė Nerija Putinaitė, kuriai dėl požiūrio į Justiną Marcinkevičių nepaskirta Patriotų premija, pakliuvo į diskusijų dėl sovietmečio rašytojų vertinimo epicentrą. Ji teigė, kad viskas pasidaro paprasčiau, kai asmenybes pradedi vertinti trimis plotmėmis: asmenine, kūrybine ir istorine.
„Asmenine – tai koks jis buvo žmogus – geras, blogas, gailėjosi, nesigailėjo. Manau, kad daug kas gailėjosi. Man, analizuojant ateizme dalyvavusias labai stambias figūras, matyti, kaip tas režimas žmones traiško, juos žeidžia, bet jie pasirinkę ir toliau keliauja tuo keliu visi aplamdyti, bet prisitaikę, ir tada man tų žmonių gaila“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Taip pat, pasak jos, rašytojus reikia matyti kūrybinėje plotmėje, ir čia galima „atrasti labai gerų dalykų, kuriuos padėtume į mūsų kultūros aukso fondą“.
„Trečia plotmė yra istorinė, tai – kaip mes juos vertiname kaip istorines asmenybes – ar jie mums kaip tautos asmenybės yra svarbūs, ar nesvarbūs, ar jie yra didvyriai, ar jie yra prisitaikėliai“, – siūlė N. Putinaitė.
Jai asmeniškai, pasak N. Putinaitės, tai įneša aiškumo. „Salomėja Nėris parašė tris ar daugiau gerus eilėraščius – kūrybinėje plotmėje, asmeninėje plotmėje gal ji gailėjosi, bet ji, kaip istorinė asmenybė, nėra mums didvyrė, ir mes jai nei paminklų turime statyti, nei mes mokyklas turėtume jos vardu vadinti“, – įsitikinusi N. Putinaitė.
Filosofės nuomone, neturėtų būti ir paminklų P. Cvirkai, koks yra Vilniuje. Ir kultūros istorikas D. Kuolys sutiko, kad tas paminklas yra per plačioje erdvėje ir per didelis, „turint galvoje jo nuopelnus ir vienaip ar kitaip tėvynės išdavystę“.
„Tas paminklas buvo pastatytas jam, kaip istoriškai svarbiai asmenybei sovietmečiu. Galime samprotauti, kad tai yra paminklas sovietizmui, bet čia yra toks gudrus galvojimas, kad galiausiai pats save apgauni ir pasimeti. Manau, kad tokioms asmenybėms, kurios prisitaikė ir kurias mes pripažįstame, kad jos kolaboravo, paminklai neturi būti statomi“, – kalbėjo N. Putinaitė.
1989-1994 m Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku buvęs rašytojas Vytautas Martinkus teigė, kad jam girdint šias diskusijas apima „deja vu“ jausmas.
„Prieš 25 metus aš įtikinėjau ir Lietuvą, ir savo kolegas rašytojus, kad negalima rašytojų skirstyti į tinkamus ir netinkamus nepriklausomai Lietuvai. Mes vėl politizuojame, vėl ideologizuojame, visa tai aš išgyvenau. Mes net nedrįstame aiškintis, kaip mes turėtume suvokti literatūros kūrinį. Mes neperskaitėme to kūrinio iki galo, nesuvokiame, kad jo visai kitokia pajauta nei filosofinio ar politinio teksto, ir sakome, kad mes jį galime įvertinti. Manau, kad pirmiausia turime pamėginti suprasti“, – teigė V. Martinkus.
Rašytojas nesiūlė griauti jau pastatytų paminklų, esą jie galėtų likti kaip rašytojų kūrybos liudijimas.
„Kaip su paminklais elgtis? Labai paprastai, jeigu mes jų nenugriovėme 25 metus, juos ištvėrėme, tai, matyt, jie mums nėra tokie jau baisūs. Jeigu ištvėrėme, tai būkime pakantūs, tegu jie atstovauja jų kūrybai“, – sakė V. Martinkus.
Šita mintis užkliuvo tarp diskusijos klausytojų buvusiam prof. Vytautui Landsbergiui, kuris prisipažino, kad nelabai norėtų, kad, pavyzdžiui, paminklas P. Cvirkai amžinai liktų dabartinėje garbingoje vietoje. Esą jam vieta būtų „gal kaime, gal tėviškėje, gal prie literatūros muziejaus“.
Pasak V. Landsbergio, diskusijos dėl paminklų yra iškalbingos: „Kaip mes dabar svarstome, kaip mes galvojame... Kodėl dėl jų gaištame laiką? Matyt, jie galingi“, – konstatavo V. Landsbergis.
