Kultūra

2020.12.06 07:00

Homoseksualumą ilgai neigęs fotografas Šonta su savimi susitaikė tik prieš kraupią baigtį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.12.06 07:00

Fotografas Virgilijus Šonta, vienas ryškiausių kartos kūrėjų, per 19 metų pelnė pripažinimą tėvynėje ir svetur. Anksti pajutęs, kad yra homoseksualus, to ilgai nepripažino, vaistais ir badaudamas siekė „išsigydyti“, „išsivalyti“. 40-ies buvo nužudytas savo studijoje sostinės Aguonų gatvėje. Visi ženklai rodė buvus vagystę, o ar nusikalsta dėl liepsnojusių jausmų, pavydo – žino tik tie, kurie neišdrįso prabilti LRT.lt žurnalistui.

V. Šonta (1952–1992) buvo toks talentingas, kad, galima teigti, ne jis rinkosi fotografiją, o ji pasirinko jį. Tad tuo labiau įdomu, kad dar ne visa jo kūryba mums žinoma, paskelbta. Bus ką atrasti! O kol kas atraskite šį V. Šontos bendražygio fotografo Romualdo Požerskio pasakojimą.

Fotografijos debiutantai

Rašinio herojaus bičiulis LRT.lt teigia jųdviejų kūrybos kelią prasidėjus 1973 metais. Tada prieš Kalėdas jie kartu debiutavo kuklia paroda.

„Paskiau kartojome, po 10 metų atidarėme didelę kūrybos dešimtmečio parodą Fotografijos galerijoje. O dar po dešimties metų parodą rengiau vienas – Virgilijaus jau nebuvo, jis žuvo 1992 metais“, – pasakoja Lietuvos fotografijos mokyklos vienas kūrėjų.

V. Šonta, teigia, jam buvęs sektinas pavyzdys – atkakliai siekiantis tikslo, motyvuotas fotografijos entuziastas. „Fotografiją laikė savo gyvenimo tikslu, keliu. Mane tuo metu irgi lankė mintys, ką gyvenime veikti, kur pasukti“, – prisimena R. Požerskis.

Abu studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Romualdas tada buvo ketvirto kurso studentas, Virgilijus, trečiakursis, mokėsi Elektrotechnikos fakultete.

Startinis penketukas

Būsimi inžinieriai visa galva metėsi į fotografiją, skaitė daug profesinės literatūros. 1973 metais buvo minimas dabar jau legendinio Kauno fotoklubo dešimtmetis, vaikinai dar spėjo dalyvauti jubiliejinėje šventėje.

Ir prasidėjo permainos. Beveik visi Kauno fotografai perėjo į Lietuvos fotografijos meno draugiją. Vitalijus Butyrinas ir Vitas Luckus išsikėlė darbuotis į Vilnių, o iš ten 1974-ųjų sausį į Kauną grįžo Aleksandras Macijauskas. Anot pašnekovo, nuo tada prasidėjo intensyvi Kauno skyriaus veikla.

A. Macijauskas juodu su Virgilijumi ėmėsi globoti: kartu važinėdavo į turgų, kur mokytojas kūrė savo garsųjį ciklą, kartu keliaudavo pas kolegas į Rygą, kartu atostogavo.

„Mūsų mintis šimtu procentų užpildė fotografija. A. Macijauskas tapo tikruoju mūsų mokytoju. Apie 20 metų kiekvieną sekmadienį važiuodavo fotografuoti turgų – fenomenalu! Šitiek laiko ir jėgų skyrė vienai temai... mus tai be galo įkvėpė“, – pabrėžia pašnekovas.

Anot jo, Kaune susibūrė šauni kompanija. Be A. Macijausko, dar buvo Romualdas Rakauskas ir Jonas Kalvelis, romusis fotografijos virtuozas. Susirinkimai vykdavę „Nemuno“ redakcijoje.

„Buvome lyg startinis penketukas, atstovavome Kaunui užsienio ir respublikinėse parodose“, – sako R. Požerskis.

Trys neprilygstamieji

V. Šonta, pasak bičiulio, siekė techninės tobulybės, nuolat keitė fotoaparatų gamintojus, ieškojo geresnės optikos. Tai, ką sukurdavo, vis jo netenkino.

„Mano manymu, Lietuvoje tėra tik trys fotografai, neprilygstami fotografine plastika, kokybe ir spausdinimo technika: J. Kalvelis, iš kurio mokėmės, Algimantas Kunčius ir V. Šonta“, – įsitikinęs R. Požerskis.

Jo bičiulis pasižymėjo nepaprastu išsilavinimu, tobula vizualine klausa. Itin subtiliai jautė šviesą, gebėjo tik sau vienam žinomais būdais ją savitai perteikti. Kolegos net pradėję vartoti terminą „šontiška šviesa“.

Mokyklos metais Panevėžio kavinėse vakarais Virgilijus skambino pianinu, norėjo susitaupyti pinigų fotokamerai. Tad ir muzikalumas, kompozicijos pojūtis, regis, buvo prigimtinis.

„Keliaujame kartu ir jis staiga šoka iš automobilio ko nors fotografuoti. Mano supratimu, ten nieko ypatinga nėra. Tačiau kai atspausdindavo peizažus, išryškėdavo tobuli dalykai“, – iki šiol draugo darbais žavisi R. Požerskis.

Paryžiaus naktis automobilyje „Žiguli“

Anot pašnekovo, V. Šonta kur kas mažiau domėjosi Lietuvos kontekstais. Jo netraukė lietuvių literatūra, kinas – visa siela veržėsi į kitus kraštus.

„Kartu išmaišėme Sovietų Sąjungą, o kai režimo varžtai ėmė klibėti, Virgilijus tuoj pat išvažiavo į užsienį. Abu lankėmės JAV, buvome susitikę Niujorke. 1989 metais žiguliais truktelėjome iki Paryžiaus. Pirmą naktį ten net nakvojome automobilyje“, – nusijuokia R. Požerskis.

Iš pradžių abu važinėję motociklais. Kai įsigijo brangesnius fotoaparatus, keitė ir ratus – persėdo kas į žigulius, kas į moskvičių.

1975 metais gavo Maskvos užsakymą fotografuoti turistinius objektus Pavolgyje, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje. Dvi tris dienas apsistoja viename mieste, įvykdo užduotį, tada keliauja toliau.

„Ir taip – pusantro mėnesio. Galiausiai jau ėmėme atsibosti vienas kitam“, – nusijuokia R. Požerskis. Kita vertus, šis jaunystės maratonas tapo jųdviejų kelione profesionalumo link.

Geriausi vyrų aktai

Tam tikrų sąlyčio taškų būta ir jų kūryboje, ypač kai imdavosi socialinių temų. Tarkime, R. Požerskis fotografavo vaikų ligoninę, o V. Šonta – vaikų internatinę mokyklą, sukūrė ciklą „Mokykla – mano namai“. Jį Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius 2018 metais išleido atskira knyga. Aktus abu irgi tuo pačiu laiku pradėjo fotografuoti – 1979 metais.

Klausimų, diskusijų, kodėl V. Šonta fotografuoja nuogus vyrus, tada, sovietmečiu, nei R. Požerskiui, nei kitiems kolegoms nekildavę.

„Į pokalbius jis nelabai ir leisdavosi. Kita vertus, tokia jau buvo jo fotografavimo maniera – dirba labai greitai, padaro daug gerų kadrų, o tada – štilis, kurį laiką neveikia nieko. Ir tų kadrų ilgai nerodydavo. Tad kalbėti apie tai, kas daryta prieš metus, nelikdavo prasmės“, – sako LRT.lt pašnekovas.

Pirmuosius aktus V. Šonta sukūrė prie jūros: įamžino porelę, vienišą moterį. Anot R. Požerskio, ciklo „Mokykla – mano namai“ fotografijos pasižymi puikia kompozicija, šviesa, tačiau yra šaltokos, neturi jausmo.

Tokie pat, pasak R. Požerskio, ir V. Šontos daryti moterų aktai – šalti, grafiški. Lyg fotografuotų ne kūną, o objektus, struktūras. Į moterį esą žvelgiama kaip į objektą – puiki šviesa ir šešėliai, tonai, tačiau nėra psichologijos, jausmo. Atstumas tarp fotografo ir fotografuojamojo – akivaizdus.

„O vyrų aktai jausmingesni, tas santykis atsiranda. Štai Baltijos kelio cikle matomos emocijos, džiaugsmas“, – svarsto R. Požerskis.

Anot jo, moterys nuogus vyrus fotografuoja gana grubiai, nesiekia atskleisti kūno formų grožio, tonų. Nes į vyrus žvelgia kaip į patinus, objektus, kurie kelia dvejopus jausmus – priešiškumą, agresiją arba pasitenkinimą.

„O homoseksualūs vyrai juos fotografuoja su meile. Geriausius vyrų aktus išimtinai sukuria tik gėjai. Žvelgdamas iškart gali pasakyti, kas akto autorius ar autorė“, – sako kaunietis fotografas.

Vyrų aktai, pasak jo, tais laikais nebuvo didelė naujiena. Prisižiūrėdavę jų užsienio žurnaluose, fotoalbumuose, žinojo garsiausius autorius.

„Tad anksčiau ar vėliau Lietuvoje juos kas nors turėjo pradėti fotografuoti“, – R. Požerskis užsimena apie V. Šontą.

Šontos Amerika dar neatrasta

V. Šonta buvo dukart vedęs. Su antra žmona susilaukė dukters. R. Požerskis prisimena vežęs juos iš gimdymo namų, fotografavęs tėvus su naujagime. Šeimos su vaikais kartu atostogaudavo.

„Prie jūros turėjome tokį namuką vienkiemyje. Ten visą laiką praleisdavome nuogi. Kai jis pradėjo važinėti į Ameriką, susitikdavome rečiau“, – pasakoja Romualdas.

Į JAV V. Šonta ėmė skraidyti apie 1988 metus. Pusmetį praleisdavo Valstijose, likusį laiką – vėl namuose.

Iš pradžių gyveno Niujorke, paskiau apsistojo Kalifornijoje. Ketino dirbti fotografu, vis dėlto konkurencija buvo milžiniška, o jokių globėjų neturėjo. Mėgino įsidarbinti policijoje, tačiau nepavyko. „Žodžiu, vertėsi atsitiktiniais darbais“, – pasakoja R. Požerskis.

Jis spėja, kad dalis V. Šontos negatyvų taip ir pasiliko už Atlanto. O visą kitą palikimą patikėta saugoti jam. Archyve yra dar nepublikuotų bičiulio kadrų, tad fotografijos mėgėjai gali tikėtis atradimų.

„Amerikos nuotraukų liko nemažai, gausa jos prilygsta serijai „Mokykla – mano namai“ (keli tūkstančiai vienetų, – LRT.lt). Turiu archyvinius negatyvus, tačiau jie neskenuoti, prie jų dar nepriėjome. Tad Šonta dar tikrai neatrastas. Reikia projekto, kad jas peržiūrėtum, skenuotum, parengtum ar parodą padarytum“, – sako R. Požerskis.

Homoseksualumą „gydė“ vaistais

Abu V. Šontos tėvai gimė JAV. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jie atsidūrė Lietuvoje ir čia pasiliko. Kaip ukrainiečių internetinėje fotografijos svetainėje „Bird In Flight“ teigia dailėtyrininkė Galina Gleba, sūnus iš tėvų paveldėjo laisvės siekį ir gyvenimo pilnatvės jausmą, taip pat susidomėjimą amerikietiška kultūra, fotografija.

Anot publikacijos autorės, V. Šontos savitumas daugeliu atžvilgių buvo susijęs su homoseksualumu. Jį pajuto gana anksti, jaunystėje, tačiau ilgai ir atkakliai neigė, net mėgino „išsigydyti“ vaistais, gulėsi į ligoninę. Savaitėmis badavo, kad „išsivalytų“.

„Kalbėjo, kad reikia laužyti tradicinės fotografijos rėmus ir į pasaulį žvelgti kitoniškai – būtent tai esą leis pačiam atsinaujinti. Tačiau taip elgdamasis tik laužė save“, – rašo ukrainiečių dailėtyrininkė. Vis dėlto po ilgų metų ir dviejų santuokų tą kitoniškumą V. Šonta priėmė kaip savo asmenybės dalį.

Paskutinė fotografo juostelė

V. Šonta mėgo efektingai rengtis, gražiai atrodė, darė išsilavinusio, įtakingo ir pasiturinčio žmogaus įspūdį. Galbūt kas nors galėjo pamanyti, kad šis žmogus gerai uždirba, turi pinigų, svarsto R. Požerskis apie smurtinės bičiulio mirties priežastis.

„Kaip suprantu, daugelis faktų leido įtarti vagystę: pavogti fotoaparatai, muzikos aparatūra, pinigai. V. Šonta buvo įsigijęs keistoką automobilį, tačiau šis stovėjo kieme nepaliestas, rakteliai ir techninis pasas liko kambaryje“, – pasakoja nužudytojo bičiulis.

Anot jo, tuo laiku (1992 metai) valstybių ribos buvo gana atviros, nusipirkęs bilietą galėjai be jokios patikros laisvai kirsti sieną ir išsilaipinti Vilniuje.

„Virgilijus turėjo draugų Maskvoje. Jam pozavusių vaikinų nepažįstu, bet tarp jų, ko gero, buvo ne vienas maskvietis. Galbūt kas nors buvo atvažiavęs iš Rusijos, kas dabar ten žino...“ – atsidūsta R. Požerskis.

Prieš pat mirtį V. Šonta Kauno Panemunės miškelyje dar fotografavo savo ir kaimynės dukras, mergaitės tądien buvo priėmusios Pirmąją Komuniją. „Toks buvo V. Šontos atsisveikinimas su fotografija, tai paskutinė jo juostelė“, – pabrėžia pašnekovas.

Lemtingą dieną į Vilnių iš Kanados atskrido Virgilijaus sesuo. Panevėžiečiai tėvai ją pasitiko oro uoste ir visi drauge patraukė pas Virgilijų.

Dar perestroikos metais jis buvo išsikėlęs dirbti į Vilnių, ėjo Fotomenininkų sąjungos atsakingojo sekretoriaus pareigas, gyveno studijoje Aguonų gatvėje. Tąkart artimieji į ją negalėjo patekti...

„Kaimynė turėjo raktą, atrakino ir rado jį kraujo klane gulintį šalia durų. Virgilijaus šlaunis buvo perdurta, jis šliaužė prie telefono, paskiau mėgino pasiekti duris, bet neteko jėgų, mirtinai nukraujavo“, – studijoje vykusią dramą nusako R. Požerskis. Žudikas užrakino fotografą namuose ir pasišalino. Kas jis – taip ir nebuvo nustatyta.

„Jeigu, svarstau, tai žmogus iš Rusijos, jis tiesiog nuėjo į stotį ir išvažiavo. Kad ir kaip buvo, matyt, Virgilijus jį pažinojo, nes anksti ryte pasikvietė pas save. O gal net buvo apnakvindinęs“, – spėlioja R. Požerskis.

Taip pat skaitykite

Medžiai nukirsti, liko tik krūmai

Romualdui apmaudu, kad Virgilijaus gyvenimas buvo taip nelemtai nutrauktas ir nepaprastas jo talentas nespėjo atsiskleisti iki galo. Anot pašnekovo, V. Šontos ir V. Luckaus, nusižudžiusio 1987-ųjų kovą, kūryba buvo labai moderni.

„Jei būtų dirbęs tiek, kiek dirbo V. Luckus, būtų labiau pagarsėjęs, daugiau padaręs darbų. Kai jų abiejų neliko, modernioji Lietuvos fotografija perėjo į kitas pozicijas. Jų vietą užėmė „nuobodulys“, neužbaigti eskiziniai darbai, atsisakyta psichologinių portretų, šviesos, socialinės fotografijos, neliko rimto peizažo“, – vardija R. Požerskis.

Pasak jo, Lietuvos fotografijos raida iš esmės pakeitė kryptį. Klasikai Antanas Sutkus, A. Macijauskas, R. Rakauskas nustojo kurti. „Likome tik mudu su A. Kunčiumi, šis pradėjo fotografuoti debesis ir panašius dalykus“, – teigia menininkas.

Pristatydamas lietuvių parodas užsienyje R. Požerskis sako dažnai stebįs žiūrovų nusivylimą, kai šie pamato, kas į Lietuvos fotografiją atėjo po senosios kartos.

„O Šonta, Luckus... na, tarsi miške kas būtų nukirtęs gražiausius medžius. Liko tik krūmai“, – nusijuokia R. Požerskis.