Kultūra

2020.12.02 17:59

Operos solistė Sigutė Stonytė: Noreika nužvelgdavo ne įsimylėjėlio, o reiklaus teatro direktoriaus žvilgsniu

LRT.lt2020.12.02 17:59

Artėjant Lietuvos operos 100-mečiui dedikuotai „Traviatos“ premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kalbinome anksčiau šį teatrą garsinusią Violetą, o dabar ateities Violetas scenai ruošiančią profesorę, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Sigutę Stonytę, rašoma LNOBT pranešime žiniasklaidai.

Buities darbų namuose nesikračiusi primadona prisipažįsta į sceną kartais skubėdavusi... pailsėti. Ji pasakoja apie žiemines kepures primenančius perukus ir sunkias krinolino suknias, kuriomis vilkint tekdavo apskaičiuoti kiekvieną judesį. Ir liudija, kad Alfredą „Traviatoje“ dainavęs Virgilijus Noreika savo jaunąją partnerę spektaklyje kartais nužvelgdavo anaiptol ne įsimylėjėlio, o reiklaus teatro direktoriaus žvilgsniu...

– Violeta „Traviatoje“ tapo vienu pirmųjų Jūsų parengtų pagrindinių vaidmenų. Kaip jis Jus surado?

– Violetos vaidmuo visada būdavo laikomas ypatingu, nes jis susijęs su valstybės operos istorija, jos pradžia. Kiekviena solistė, kuriai buvo suteikta galimybė dainuoti šį vaidmenį, jausdavosi pakylėta. Kai aš prisiėmiau šią atsakomybę, buvau jaunutė pradedančioji solistė, turinti dar labai nedaug balsinės patirties.

Iš pagrindinių partijų scenoje iki tol dainavau tik Tatjaną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, o visa kita – maži vaidmenukai... Ir „Traviatoje“ aš turėjau dainuoti kambarinę Aniną, bet dirigentas Rimas Geniušas rekomendavo verčiau iš karto ruošti Violetos partiją. Tai buvo netikėta ir keista, bet surizikavau.

– Kaip manote, kodėl tokio pasiūlymo sulaukėte? Ar Maestro jau tada įžvelgė jumyse Violetą?

– Anksčiau dirigentams buvo būdingas požiūris į dainininko perspektyvą. Tuo pasižymėjo ir R. Geniušas, ir ypatingai Jonas Aleksa. Skirdami solistui vaidmenį jie žinodavo, kad tas vaidmuo subrandins jį kitam, dar sudėtingesniam vaidmeniui, ir tai buvo nuostabu. Susidarydavo palanki solisto tobulėjimui trajektorija. Mes juk buvom uždaryti, užsieniečių čia nebuvo, tad dirigentai stengdavosi auginti savus solistus. Galbūt Maestro išgirdo mano „verdišką“ balsą? Kaip parodė ateitis, vėliau dainavau nemažai G. Verdi kūrinių. Tad R. Geniušo pramatymas buvo teisingas.

– Kadaise pasaulinė „Traviatos“ premjera buvo publikos nušvilpta pasipiktinus, kad pagrindinė operos veikėja kurtizanė operoje vaizduojama lyg šventoji – su pagarba ir atjauta. Koks Jūsų požiūris į Violetą?

– Kai buvau jauna, svarbiausia buvo apskritai išdainuoti šią partiją, nes ji labai sudėtinga. Bet – taip, stengiausi visada būti savo personažo pusėje ir jo poziciją besąlygiškai ginti: jokių pasmerkimų čia negali būti! Nesvarbu, ar tai būtų kurtizanė, ar net žudikė – vis vien teisinčiau, o ne kritikuočiau, nes kitaip neįmanoma sukurti gero vaidmens.

– Paskutinį „Traviatos“ veiksmą mirčiai pasmerktoms Violetoms dažnai tenka dainuoti gulint, o tai – ne pati patogiausia padėtis vokalui. Jūsų manymu, verta rizikuoti operos skambesiu vardan realumo iliuzijos?

– Na, gulėti joms dažniausiai ne tiek ilgai ir tenka. Esama operų, kuriose artėjančios mirties laukiama daug ilgiau... Šiaip ar taip, po kelių minučių Violeta miršta, todėl tokią mizansceną galima pateisinti. Bet man patinka tie „Traviatos“ pastatymai, kuriuose Violeta miršta stovėdama. Ji sudega lyg žvakės liepsna – toks mirties švytėjimas yra gražu ir stipru.

– Ar šiandien tam, kad Violetos arija sublizgėtų, jau būtina jos pabaigoje imti mi bemol?

– Repetuodama klasėje kartais dainuodavau tą partitūroje nesančią mi bemol. Bet scenoje man buvo svarbiau ne demonstruoti balso galimybes, o perskaityti kompozitoriaus parašytas natas. Nes muzika, kurią mums paliko genialusis G. Verdi, man daug įdomesnė už dainininkų ambicijas. Esu kompozitorių „vergė“ ir didžiuojuosi, kad spektakliuose niekada nedainuodavau mi bemol.

– Kas buvo Jūsų mylimiausi Alfredai?

– Su Virgilijumi Noreika pirmą kartą kartu dainavome naujametinėje „Traviatoje“. Jaunai dainininkei tai buvo iššūkis, nes jis juk buvo teatro generalinis direktorius. Atsimenu, dainuoju taures kelti raginantį brindisį, o jis žiūri į mane ne kaip įsimylėjęs Alfredas, o kaip reiklus direktorius... Tad jaudulio būta, bet ir patirtis nuostabi, nes V. Noreika – puikus, dėmesingas, nepaprasto muzikalumo partneris. Kai po spektaklio apsikabini, išsibučiuoji – daugiau pagyrimų kaip ir nebereikia... Bet ne mažiau šiltai atsimenu ir kitus savo Alfredus – Česlovą Nausėdą, Bronių Tamašauską, Vytautą Kurnicką, Audrių Rubežių.

– Kuriose scenose, be Lietuvos, Jums yra tekę dainuoti Violetą?

– Tolimiausia išvyka buvo Čikagos lietuvių operon. Bet gastrolės man apskritai nebuvo labai svarbios. Niekada į jas nesiveržiau. Buvau laiminga savo teatre dainuodama tai, kas man patinka. Dainavau viską, ko geidžiau, parengiau daug įdomių vaidmenų, ir man visai nesinorėjo veržtis užkariauti pasaulio. Ne iš tų.

– Kuo ypatingi būdavo naujametiniai „Traviatos“ spektakliai?

– Ypatingi tuo, kad grįždavai namo be jėgų ir reikėdavo švęsti Naujuosius. Daug naujamečių „Traviatų“ dainavau ir pamenu, kad tai būdavo patys sunkiausi spektakliai. Jeigu sąžiningai – nemėgdavau jų. Žmonės ateina į teatrą nusiteikę šventiškai pabendrauti, o čia – „Traviata“, ta tragiška opera... Ir pati publika būdavo kitokia, nei kituose spektakliuose. Būdavo justi, kad jos mintys visai kitur: „jūs ten dainuokit, o mes sulauksim pertraukos ir eisim gert šampano...“ Netgi pertraukos būdavo pailgintos tarp „Traviatos“ veiksmų, kad publika suspėtų pasilinksminti.

– O kaip pati švęsdavote spektakliui pasibaigus?

– Kai aplink tave pakylėti, laimingi žmonės – negi zysi, kad aš čia tokia pavargusi, einu prigulsiu... Nieko kitiems neaiškindavau, tik pati viduje jausdavausi fiziškai ir dvasiškai išsekusi. Siela būdavo išdraskyta. Užtat kitą dieną po sunkių vaidmenų paprastai ištinka energijos antplūdis. Jei ryte po spektaklio didelėje klasėje dirbdavau su studentais – jie stebėdavosi, kiek daug turiu energijos. Ir teatre po Violetos ar kitos sunkios partijos ne kartą dešimtą valandą ryto yra tekę pilnu balsu dainuoti kito spektaklio repeticijoje. Jokių pasipiktinimų tuo nesigirdėdavo – užgrūdinti buvome.

– Tarp repeticijų ir spektaklių spėdavote ir pietus namie išvirti...

– Operos solisto profesija sunki, ypač moteriai, negalinčiai sau leisti rūpintis vien savimi. Šeima ir teatras gyvenimo svarstyklėse man visada buvo lygiaverčiai dalykai. Niekada nesureikšminau savo profesijos, nes ir kiti žmonės turi jas ne mažiau sudėtingas. Imkim, pavyzdžiui, naująją Seimo pirmininkę, keturių vaikų mamą Viktoriją Čmilytę-Nielsen: argi jos gyvenimas lengvesnis?

Ir tokių moterų yra daug. Todėl prieš spektaklį saulėtą dieną nusivalyti langus, išsiplauti grindis ar iškepti skanų kotletą man neatrodo kažkoks „vau“. Kartais po visų tų darbų eidama į spektaklį net pagalvodavau: na, o dabar aš pailsėsiu, leisiu sielai paskraidyti. Galvoju, kad moteriai tai labai svarbu – išskleisti sparnus, kuriuos viduje visos turim. Graži muzika, mieli kolegos, grimo kvapas, scenos dulkės – tai antroji tavo gyvenimo dalis, kuri labai svarbi ir tave džiugina.

– Apie grimo kvapą: ne paslaptis, kad artistėms tenka atlaikyti dažnas intensyvaus grimo „atakas“. Kaip saugodavote savo veido odą?

– Žinote, anksčiau ir tas grimas būdavo kitoks – tai ne dabar, kai gali jo gauti aukščiausios klasės kokios tik nori rūšies. Kartais ištepdavo tave tokiais riebiais taukais, kad paskui reikėdavo saujos pudros tiems riebalams sugerti. Ant veido būdavo lyg šarvas uždėtas. Bet kai esi scenoje ir galvoji apie vaidmenį – tai nebeturi reikšmės. Mano veido oda garbingai iškentė viską, ką ant jos tepė – niekada nuo grimo neturėjau jokių bėrimų.

– O plaukai perukus irgi garbingai atlaikydavo? Ar stengdavotės juos kaip nors ypatingai prižiūrėti?

– Svarbiausia būdavo juos po spektaklio gerai išplauti. Nes tie perukai būdavo kaip pakulų kuodas, su kuriuo jautiesi kaip po gera žiemine kepure. Tą sunkų ir tirštą peruką dar tvirtai „prikaldavo“ prie galvos segtukais, kad lakstant po sceną laikytųsi. Tai nebūdavo itin maloni egzekucija.

– Jūsų „Traviatos“ kostiumą žadama eksponuoti prie šiųmetinės LNOBT eglutės. Gal ir daugiau nurašytų spektaklių kostiumų pavyko išsaugoti?

– Vieną kitą pasiimu, kai pasiūlo. Man itin brangus Leonoros kostiumas iš G. Verdi „Likimo galios“... Bet Violetos kostiumo į namus neėmiau, nes jo krinolinai jokiame bute netilptų. Ypač pirmojo veiksmo suknia buvo itin sunki. Kad metaliniai sijono lankai judant neužsiverstų ant galvos, prie jų iš vidaus būdavo rišami smėlio maišeliai. Jie lankus prilaikydavo, užtat artistės juosmuo nuo jų svorio kentėdavo. Kai po pirmojo „Traviatos“ veiksmo nusivilkdavau suknelę, ant liemens likdavo įspausti raudoni rėžiai. Ir juos labai skaudėdavo.

– Girdėjau, ta Violetos suknelė sveria net 14 kilogramų. Ar scenoje su ja nesijausdavote kaip smėlio maišus tampanti darbininkė?

– Kadangi lankai platūs, taip baisu nebūdavo. Tik reikėdavo gerai apskaičiuoti judesius ir jausti savo gabaritus, nes su tokia suknia staigiai ir norėdama nepasisuksi. Žinoma, scenoje artistiškai pateisindavai tokį rūbą: vaizduodavai, kad viskas čia labai tauru ir tiesiog nėra priežasčių lakstyti...

– Ar kaip vokalo pedagogė, profesorė, galėtumėte įvardinti perspektyviausias mūsų scenos ateities Violetas?

– Pavardžių tikrai nesakysiu, nes esu patyrusi, kad žmogus, kurį nemanei galint pateikti staigmenų, vėliau išsiskleidžia ir tave nustebina. O būna labai perspektyvus balsas, bet gyvenime pritrūksta darbštumo, atsidavimo, intuicijos ir jis kažkur pražūva, užgęsta.

Studijos suteikia tik pradžiamokslį, leidžiantį tapti solistu, bet ar juo tapsi – tai dar laiko klausimas. Priklauso nuo to, ar prižiūrėsi savo balsą kaip instrumentą, ar bus kam šalia tave palaikyti, padėti siekti profesinių aukštumų. Šioje profesijoje negali būti visiškai vienas, nes neįmanoma pačiam savęs objektyviai girdėti. Šalia turi būti išmanančios ausys, kuriomis galėtum pasikliauti.

– O kas Jums buvo tos ausys, kuriomis pasikliaudavote?

– Mano šeima. Jei atliktoje partijoje būdavo bent viena nešvari nata, mano vyras, absoliučią muzikinę klausą turintis pianistas Jurgis Karnavičius, visada apie tai pasakydavo. Ir aš labai tai vertinau, nors viduje tą akimirką kartais ir pikta pasidarydavo. Bet vėliau peržiūrėdavau nurodytas vietas, padirbėdavau ir kitą kartą pasistengdavau, kad visos natos būtų švarios.

Nes būna, kad tu gerai jautiesi, balsas puikiai skamba, bet kažkodėl nelabai tiksliai dainuoji. O kitą kartą ateini pavargęs ir viską atlieki idealiai, nors pats jautiesi labai nekaip. Tad verčiau paklausyti, ką tau sako iš šalies. Operinis dainavimas, priešingai nei liaudies dainos, nėra natūrali žmogaus būsena: jo tenka išmokti. Mūsų profesijoje privalai būti racionalus, dirbti kompiuterio tikslumu ir kartu neužrakinti savo sielos.

– Ar įmanoma išlavinti tą sielos skrydį?

– Ugdyti galima, bet tai įgimtas dalykas: arba tavo siela skraido, arba ne. Vienam ką nori daryk: niekaip ji neatsirakina. O kitam tik užgroja muzika, ir, žiūrėk, akys jau spindi. Toks žmogus scenoje iš karto skirsis nuo visų kitų. Publikos neapgausi: jei nėra virpėjimo atlikime, klausytojai iš karto tai pajaus. Prisiminkime V. Noreikos muzikalumą: koncertmeisteriai sakydavo, kad jis net paprastą dainelę scenoje kiekvieną kartą atlikdavo vis kitaip. Taip, kaip tą dieną jausdavo. Tai įgimti dalykai.

– Vyras stebėdavo visus Jūsų spektaklius?

– Ir vyras, ir dukra visada džiaugdavosi ir kentėdavo kartu su manimi. Vyras turbūt nėra praleidęs nei vieno mano spektaklio. Jei turėdavo įsipareigojimų kažkur kitur, juos atšaukdavo ir vis tiek ateidavo į teatrą. Kolegės dainininkės net klausinėdavo, kokiomis durnaropėmis jį primaitinu, kad visąlaik vaikšto į spektaklius...

– O jei rimtai: turite mėgstamo patiekalo receptą, kuriuo galėtumėte pasidalinti?

– Visi geri receptai yra „Beatos virtuvėje“: jos receptai neįmantrūs ingredientais ir kiekvienam prieinami. Labai mėgstu Beatos rekomenduotą šokoladinį pyragą su slyvomis: prie kavos tai pats skaniausias dalykas.

– Ar nevengdavote pasilepinti desertais, nežiūrėdavot į juos kaip į nuodėmę?

– Buvau tokia plonytė, kad man tik duok tuos desertus. Niekas nėjo į kūną. Šiuo atžvilgiu opera yra kaip sportas: padainavusi sunkesnį spektaklį, iškart kelių kilogramų gali netekti. Todėl leisdavau sau sukirsti ko noriu – ir pyragų, ir tortų.

– Ar, be šeimos, buvo ir daugiau gerbėjų, ištikimai eidavusių Jūsų pasiklausyti?

– Pagrindiniai klakeriai būdavo mano studentai. O nuoširdžiausias gerbėjas buvo tuometinis Italijos ambasadorius Lietuvoje, kuris rašydavo man laiškus ir siųsdavo gėles. Kadangi jis tikras italas, nuo pat vaikystės klausęs itališkų operų, jo pripažinimas man buvo itin didelis komplimentas.

– Kokie vitaminai ir patarimai Jums padeda ištverti pandemijos laikotarpį?

– Svarbiausia dabar – išlaikyti sveiką protą. Esu iš tų žmonių, kurie sugeba paklusti tvarkai ir per daug neanalizuoti situacijos, kurioje, nebūdamas mediku, vis vien nepajėgtum objektyviai susigaudyti. Pasitikiu profesionalais, kurie tvirtina, kad karantino metu reikia izoliuotis. O geriausi vitaminai man – grynas oras ir aktyvus laiko leidimas gamtoje. Mėgstu važinėti dviračiu ir vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Vilnius – nuostabus miestas, kuriame pajudėjęs iš centro per dešimtį minučių gali pasiekti tam puikiai tinkančių vietų: tiek Žvėryne, tiek Žirmūnuose palei Nerį yra puikūs dviračių takai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt