Kultūra

2020.12.02 12:41

Miestus pakeitusi aktyvizmo ikona: įvarė baimės įtakingiesiems, į teismą padavė net Niujorką

LRT.lt2020.12.02 12:41

Kas nusprendžia, kaip planuojami miestai? Šis klausimas Jane Jacobs sudomino atsikrausčius gyventi į Niujorką ir pradėjus dirbti žurnaliste. Septinto dešimtmečio Niujorke ji būrė miestiečius protestams prieš greitkelių tiesimą ir gyventojų iškeldinimą, stojo į atvirą kovą su įtakingiausiu to meto miesto planuotoju ir net padavė Niujorką į teismą.

Joris Žiliukas

Neturėdama formalaus architektūrinio ar urbanistinio išsilavinimo, Jacobs parašė „Didžiųjų Amerikos miestų mirtį ir gyvenimą“ – knygą, kuri ne tik tapo bestseleriu, bet ir radikaliai pakeitė miestų planavimo politikos principus. Pirmą kartą lietuviškai pasirodysiančią knygą išleidžia leidykla „Lapas“, rašoma leidyklos LRT.lt parengtame tekste.

Vietinis laikraštis ir viską pakeitęs pusmetis kalnų kaimelyje

Jane Jacobs (Butzner) gimė 1916 m. Skrantono miestelyje, Pensilvanijoje. Baigusi mokyklą, kaip redaktorės asistentė ji savanoriavo vietiniame laikraštyje, tačiau po vienerių metų triūso be atlygio, pačiame Didžiosios depresijos įkarštyje, buvo atleista. Tėvai ją pastūmėjo aplankyti tetą mažame kaimelyje Apalačų kalnuose, Higginse, kur nebuvo grįstų kelių, o prekyba tarp gyventojų rėmėsi mainų principu.

Jacobs stebėjosi, kaip izoliacija paveikė gyventojų kasdienybę, sykiu suprato, jog kaimelio nuosmukį lėmė ir įvairovės bei ekonominės motyvacijos stoka. Po šešių mėnesių viešnagės kaimelyje, įkvėpusiame vėlesnius jos darbus, Jane apsisprendė – ji keliaus į Niujorką ir rašys.

Niujorkas, universitetas ir freelance karjera

Jane Butzner su seserimi 1935 m. persikraustė į Brukliną. Pirmaisiais gyvenimo didmiestyje metais ji dirbo stenografe ir laisvai samdoma rašytoja. Įkvėpimo ieškodavo klaidžiodama po Niujorką ir jo rajonus, o straipsnius parduodavo žurnalams, tarp jų ir „Vogue“. Ją domino kailių, brangakmenių, odos ir gėlių prekybos kvartalai – juose laisvai maišėsi verslas ir žmonių kasdienybė, tai buvo vienos gyvybingiausių miesto vietų.

Jane buvo neįtikėtinai pastabi – nors dažniausias stebėjimo objektas buvo žmonių judėjimas ir veikla, ji kreipė dėmesį net į tokias smulkmenas kaip kanalizacijos dangčių raštai. Jos smalsumas neapsiribojo gatvės gyvenimu: pradėjusi lankyti Kolumbijos universitetą, rinkosi geologijos, zoologijos, teisės, politinių mokslų ir ekonomikos kursus. Antrojo pasaulinio karo metais Jane dirbo reportere JAV valstybės departamente, kur sutiko savo būsimą vyrą – architektą Robertą Jacobsą.

Kas slypi po miestų atnaujinimu?

Jane Jacobs 1952 m. pradėjus dirbti „Architectural Forum“, svarbiausiame to meto architektūros leidinyje, pirma jos užduotis buvo apžvelgti vieną būstų plėtros projektą Filadelfijoje. Projektas buvo dalis tuometinės miestų atnaujinimo programos, kurios tikslas buvo mažinti nusikalstamumą ir skurdą, lūšnynus keičiant iš anksto suplanuotais daugiabučių kvartalais.

Nors tikėjosi, kad projektas bus įvertintas teigiamai, redaktoriai sulaukė kritiško komentaro – projekto vykdytojai esą neatsižvelgė į ten gyvenusių juodaodžių bendruomenių poreikius, o patį projektą Jacobs titulavo nesėkme, mat dauguma pastatų gyventojams atrodė nepatrauklūs ir nebuvo naudojami pagal paskirtį. Tokią tendenciją Jacobs pastebėjo ir Niujorke – nors renovacijai buvo skiriama daug lėšų, Rytų Harlemo lūšnynų situacija tik prastėjo.

Jacobs pradėjo iš arčiau stebėti miesto veiklą – kaip veikia kaimynija, kaip veikia gatvės, kodėl vaikai žaidžia ant šaligatvių? Beieškant atsakymų į šiuos klausimus, jos priešiškumas tuometinėms miestų planavimo tendencijoms tik augo. Anot jos, miestų atnaujinimas griovė daugiau negu kūrė – miestų planuotojai nuleisdavo sprendimus iš aukščiau, elgdamiesi su miestu kaip su idealia abstrakcija, o ne organiška visuma – taip, kaip miestą matė Jacobs.

Revoliuciją sukėlusi „motušės Jacobs liaudies medicina“

Po trejus metus trukusių tyrinėjimų ir daugybės pribraukytų juodraščių, 1961 m. pasirodė Jacobs knyga „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“. Joje Amerikos miestų planavimas nagrinėjamas iš apačios, t. y. pradedant nuo gatvių ir šaligatvių, o ne iš paukščio skrydžio, kaip buvo įprasta daugeliui miestų planuotojų. Jacobs taip pat pasisakė prieš „buldozerinę plėtrą“, trukdžiusią miestui organiškai augti ir keistis.

Autorė knygoje pirmą kartą pavartojo tokius terminus kaip „socialinis kapitalas“ ir „gatvę matančios akys“, kurie šiandien yra tapę urbanistikos, sociologijos ir kitų sričių žodyno dalimi.

Didžiausias Jacobs akibrokštas buvo Le Corbusier idėjų įkvėptam miestų planavimui užklijuoti pseudomokslo etiketę – tai patraukė ir įtakingiausio to meto Niujorko planuotojo Roberto Moseso akį: jis knygą pavadino „netikslia“ ir „šmeižiančia“.

Didžioji dauguma miestų planuotojų buvo vyrai – moterys šioje profesijoje nebuvo pageidaujamos. Jie Jacobs pusėn žėrė tokius epitetus kaip „karinga dama“ ir „namų šeimininkė“. Lewisas Mumfordas, „New Yorker“ architektūros apžvalgininkas, savo garsiąją 30-ies puslapių knygos apžvalgą pavadino „Motušės Jacobs liaudies medicina“, norėdamas supriešinti Jacobs siūlomą „homeopatiją“ rimtų architektų „chirurgijai“ ir pabrėždamas Jacobs lytį bei formalaus urbanistikos išsilavinimo stoką.

Nepaisant to, knyga padarė milžinišką įtaką viešajai nuomonei: pirmą kartą buvo pradėta ieškoti alternatyvų tradiciniams miestų planavimo metodams.

Jacobs prieš Mosesą: protestai, teismai, areštas, opera

Jacobs ir Mosesas atstovavo radikaliai skirtingoms pozicijoms: Jacobs gynė viešąsias erdves, skirtas žmonėms, o Mosesas tikėjo, kad miesto ateitis – tai laisvas automobilių judėjimas. Vienas garsiausių jų susikirtimų įvyko dėl Vašingtono skvero parko, pro kurį Mosesas norėjo nutiesti greitkelį. Siekiant apginti žmonių mylimą parką, buvo suburta aktyvistų grupė, kurios tikslas – protestais priešintis Moseso planams.

Jacobs rašė Niujorko merui, savo pusėn patraukė tokius visuomenės veikėjus kaip Eleanora Roosevelt ir minėtasis Mumfordas, net padavė patį Niujorko miestą į teismą, o galiausiai surengė kaspino užrišimo ceremoniją – antitezę kaspino perkirpimui.

Kova prieš automagistralę, grasinančią iškeldinti Mažosios Italijos rajoną, tęsėsi visą septintą dešimtmetį. Kulminacija buvo pasiekta 1968-aisiais, kai per viešą posėdį, nualpus stenografei ir kilui chaosui, Jane Jacobs buvo suimta ir apkaltinta nesantaikos kurstymu.

Jacobs ir Moseso dvikova, kurią galiausiai laimėjo Jacobs idėjos, tapo legenda, perkelta net į operos sceną – Juddas Greensteinas sukūrė operą „A Marvelous Order“ pagal Pulitzerio premijos laureatės Tracy K. Smith libretą.

Įtaka urbanistikai

Jane Jacobs visad manė, kad svarbiausiu jos indėliu į mokslą taps knygos apie ekonomiką, bet ji klydo. „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ tapo viena svarbiausių visų laikų architektūros ir urbanistikos knygų, drauge įkvėpusi ir Naujosios urbanistikos judėjimą, o žmonės, itin nusipelnę Niujorko plėtrai, šiandien yra apdovanojami Jane Jacobs medaliu.

Jacobs herojiška laikysena už gyventojus ir bendruomenes pakeitė supratimą apie miesto plėtrą. Nors šiandien demokratiškas požiūris į miestą dažnai gali atrodyti įprastas, svarbu nepamiršti dėl to kovojusios moters ir jos atneštų pokyčių.

Šį penktadienį, gruodžio 4 dieną, 18:00 vyks Jane Jacbs knygos „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ pristatymo diskusija. Tai bus atidaromasis festivalio „Paviljono knygų savaitgalis“ renginys, kurį bus galima stebėti ir LRT.lt portale.

Dalyvauja viena knygos redaktorių, architektė Aistė Galaunytė, miesto antropologė Mykolė Lukošienė ir architektas Kasparas Žiliukas. Renginį veda architektas, architektūros kritikas Andrius Ropolas.