Kultūra

2020.12.05 12:26

Statydama „Vyšnių sodą“ Ciuriche, režisierė Yana Ross atvertė tamsiuosius Šveicarijos istorijos puslapius

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Performansas“, LRT.lt2020.12.05 12:26

Europos teatrų graibstoma režisierė kosmopolitė Yana Ross šiuo metu kuria didžiausio Šveicarijos miesto publikai. Statydama Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“, ji ilgai ieškojo sąsajų su šveicariškais archetipais. LRT KLASIKAI režisierė pasakoja, kad ieškojimai vertė ne tik gilintis į vienos turtingiausių Senojo žemyno valstybių istoriją, bet ir netikėtai atrasti jos tragiškus puslapius.

2019-ųjų geriausia Lietuvos režisiere pripažinta Yana Ross šiuo metu reziduoja Šveicarijoje, „Schauspielhaus Zürich“ teatre. Vis dėlto režisierė sako, kad jos namai yra Vilnius, o teatras – Europa.


Nors kūrėjos netenkina Lietuvos valstybės požiūris į kultūrą, o turtingų Europos miestų teatrai suteikia pavydėtinas darbo sąlygas, Y. Ross tvirtina, kad Vilnius kai kuriais aspektais prilygsta Berlynui, o Lietuvos teatras daro didelę įtaką visuomenei.

Atostogauti renkasi Lietuvą

Žydiškų, lenkiškų ir ukrainietiškų šaknų turinti Yana užaugo Latvijoje. Teatrą ji studijavo Maskvoje bei Jeilio ir Niu Heiveno universitetuose. Poliglotė režisierė buvo pirmoji moteris, sukūrusi spektaklį garsiajame „Volksbühne“ teatre Berlyne.

O štai Lietuvoje ji tapo pirmąja ir kol kas vienintele moterimi, už režisūrą apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

„Kai tik turiu pertrauką nuo darbų Ciuriche, stengiuosi atvykti į Lietuvą“, –pokalbį pradeda Y. Ross. „Išeina toks visai neblogas ritmas: išleidžiu premjerą, grįžtu į Vilnių, kelias savaites pabūnu Lietuvoje. Ypač mėgstu gamtą“, – sako sodyboje Aukštaitijoje besiilsinti pasaulinio garso režisierė.

Vilniuje – priimtina atmosfera

Pašnekovė tikina, kad teatro studijos Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Jungtinės Karalystės (JK) ir Rusijos aukštosiose mokyklose įskiepijo tvirtą požiūrį, kaip turi atrodyti profesionalus teatras. Paklausta, su kokiais iššūkiais susidūrė atvykusi į Lietuvą, Yana tikina Vilniuje atradusi jai priimtiną atmosferą.

Lietuvoje visas tas procesas vyko kaip sviestu patepta – nejaučiau jokio sunkumo.

„Mano galvoje buvo paveikslas, kaip turėtų vykti visas procesas teatre. Lietuvoje visas tas procesas vyko kaip sviestu patepta – nejaučiau jokio sunkumo. Įdomiausias absurdas čia buvo mano medžiagos pasirinkimas. Norėjau statyti Elfriedę Jelinek (Austrijos dramaturgė ir rašytoja, 2004 m. apdovanota Nobelio literatūros premija, – LRT.lt).

Tai yra be galo sunkus kūrinys („Bembilendas“ – LRT.lt), parašytas vokiečių kalba. Tekstas yra labai sunkus. Garsiausi pasaulio vertėjai sako, kad to teksto beveik neįmanoma išversti. Tas tekstas Antano A. Jonyno (kartu su Dange Čebatariūnaite – LRT.lt) buvo puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Tačiau aš ta kalba dar nekalbėjau.

Suprasti lietuviško teksto aš negalėjau. Aš turėjau vokišką tekstą ir anglišką jo vertimą. Repeticijose mes kalbėjome pusiau angliškai, pusiau rusiškai. Tas procesas buvo tiesiog stebuklingas!

Nei įvertinti, nei suprasti lietuviško teksto aš negalėjau. Aš turėjau vokišką tekstą ir anglišką jo vertimą. Repeticijose mes kalbėjome pusiau angliškai, pusiau rusiškai. Tas procesas buvo tiesiog stebuklingas! Mes sėkmingai susikalbėjome“, – užburta Vilniaus scenos pasakoja gerai lietuviškai kalbėti išmokusi Y. Ross.

Sąsajų paieška

Režisierė, statydama spektaklius įvairiose pasaulio šalyse, sako dedanti daug pastangų įsigilinti į tam tikros šalies kultūrą, istoriją ir per spektaklį bandyti tai perteikti vietos publikai. Šveicarijoje ji nusprendė statyti „Vyšnių sodą“ ir ilgai ieškojo, už ko užsikabinti.

„Atsivėrė tokia pilka zona, kaip šveicarai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, stovėdami truputį šone, laikydamiesi neutraliteto, tačiau sukurdami didžiulę erdvę finansinei paramai Vokietijai, – sako geriausia Lietuvos režisiere pripažinta Y. Ross. – Holokausto tema Šveicarijoje taip pat yra tabu.

Aktorės identitetas ir Šveicarijos istorijos tyrinėjimas labai padėjo sukurti (spektaklio – LRT.lt) kryptį. Per istorijos tyrimus mes labai daug ką naujo sužinojome apie Šveicariją.

Per kelis pokalbius su aktoriais priėjome prie konsensuso, kad „Vyšnių sodas“ yra paveldas šeimos, kuri turėjo identiteto iš Rytų Europos patirtį (pagrindinį vaidmenį atliko aktorė iš Lenkijos – LRT.lt), bėgo nuo karo ir prieglobstį rado Šveicarijoje. Tai davė tarsi antrą dugną tam pastatymui. Aktorės identitetas ir Šveicarijos istorijos tyrinėjimas labai padėjo sukurti (spektaklio – LRT.lt) kryptį. Per istorijos tyrimus mes labai daug ką naujo sužinojome apie Šveicariją.“

Istorinės traumos paliko savo pėdsaką

Menininkė net nesitikėjo, kad teks susidurti su itin skaudžiomis temomis. Juodieji Šveicarijos istorijos puslapiai savo antspaudą yra palikę ir šių dienų šveicarų visuomenėje.

„Atradome, kad Šveicarijoje iki beveik 1970 m. buvo tokia neoficiali vaikų vergystė. Prisiminkime, kad toje pačioje Šveicarijoje iki pat 1971-ųjų moterys neturėjo teisės balsuoti (Lietuvoje balsavimo teisė moterims suteikta tais pačiais valstybės atkūrimo metais – 1918-aisiais – LRT.lt). O viename kantone moterys balsuoti negalėjo net iki 1991 m.

Jeigu vyras mirdavo, tai vaikai iš šeimos būdavo iškart atimami. Tokie vaikai atsidurdavo turguje. Jie stovėdavo šalia gyvulių, pavyzdžiui, karvės. Karvę tu galėjai nusipirkti, o vaiką tau duodavo nemokamai – dovanų.

Tokie vaikai atsidurdavo turguje. Jie stovėdavo šalia gyvulių, pavyzdžiui, karvės. Karvę tu galėjai nusipirkti, o vaiką tau duodavo nemokamai – dovanų.

Dabar tie vaikai, žinoma, yra užaugę. Jų amžius dabar yra apie 65–67 metus. Tokia karta lemia Šveicarijos psichiatrų ir psichologų didelį reikalingumą. Labai daug žmonių reikalauja tokios pagalbos. Tai yra labai tamsi tos šalies istorija.

Tokios temos vos atvykęs neužčiuopsi. Reikėjo ilgų tyrinėjimų, kol prie tokių dalykų priėjome. Manau, kad tai yra labai stiprus kampas ir jis davė spektakliui tokį lokalų kontekstą“, – sako režisierė Y. Ross, trejiems metams išvykusi dirbti į Šveicariją, Ciuricho „Schauspielhaus“ teatrą.

Viso pokalbio su Y. Ross klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.