Kultūra

2020.12.02 22:13

Muzikiniai vaizdo klipai šiandien: kas pakeitė dainius paplūdimiuose ir vienišus reperius

Kristupas Naraškevičius, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2020.12.02 22:13

Į internetus šiemet priverstinai įsprausta „Scanorama“ baigėsi. Šventės vizualiosios kultūros mėgėjams – ne. Nors čia danų aktoriaus Madso Mikkelseno pulsuojančio šokio-odės laisvei kino juostos apogėjuje nebeišvysime, kokybiškų (ir nebūtinai) alternatyvų ką tik jau aštuntąjį kartą prasidėjusiame muzikinių vaizdo klipų konkurse KLIPVID yra jau dabar.

Kol šio dalyvių gretos pildosi – lengvas pjūvis to, kas, regis, sparčiai bręsta, bet vis dar neretai yra pražiūrima arba tesulaukia kiek atsainaus žvilgsnio pro pirštus. Tikrai taip – nūdienos lietuviški muzikiniai vaizdo klipai.


Dar visai neseniai, atrodo, tenkinomės tik gana primityviomis konstrukcijomis, tokiomis kaip vienmarškiniai atlikėjų „išstojimai“ prieš vaizdo kamerą, savotiškas flirtas su ja. „Čia aš stūgauju debiutinę baladę laukiniame paplūdimyje.“ „Čia – mano vienišas repas naktinių gatvių labirinte.“ „O štai čia aš jau su grupe – plėšome stygas ant apleisto daugiabučio stogo. Dabar – jau ir pačiame pastate-vaiduoklyje.“ Žinoma, yra ir gerųjų tos pačios koncepcijos pavyzdžių: betoniniame pogrindyje karaliaujantį panevėžietį Micro One be šešėlių, urbanistinių blokų ir kiaurai smelkiančio žvilgsnio įsivaizduoti sunku, kas tai bebūtų – 2013-ieji ar 2020-ieji.

O jie, atsiribojant nuo konkrečių egzempliorių ir telkiantis ties visu lietuviškų muzikinių vaizdo klipų lauku, skiriasi. Ir vis dar pamažu, ir jau gerokai. Kūrybinį kuklumą ir idėjinius pančius eliminuoja įžūlūs, kartais net šokiruojantys eksperimentai. Šalių-trendsetterių nejučia padiktuotas madas – drąsūs autoriniai sumanymai. Muzikinį vaizdo klipą kaip papildinį – autonomiškas meno kūrinys, garsinę dalį gebantis ne tik papildyti, bet ir praplėsti ar net pranokti. Kūrinys, kuris daugiasluoksniškumu, metaforų virtine ir stingdančiu techniniu atlikimu retsykiais pretenduoja ir į trumpametražio filmo kategoriją.

Net jei beveik visi šiemet sulipdyti muzikiniai vaizdo klipai vis dar taikytųsi į lakoniškai apibrėžtus 2013-uosius (o taip, be jokios abejonės, nėra), 2020-ieji vis tiek būtų išgelbėti. Teisybės dėlei, apžvalgai pagrįsti nepadoriai užtektų vieno vienintelio darbo vertinimo ir dekonstrukcijos. Birželį pasirodė režisieriaus Tito Sūdžiaus ir prodiuserinės agentūros „Scuare“ bene dvejus metus dėliotas vaizdo klipas „tamsių šokių“ terminą užpatentavusio kolektyvo „Solo Ansamblis“ kūriniui „Dansingas“. Darbas, ką tik Lidso kino festivalyje nurungęs konkurentus iš „Grammy“ nominantų „Black Pumas“, rokerių „Idles“ ir Maxo Cooperio, bei pelnęs geriausio muzikinio vaizdo klipo apdovanojimą.

Už ryškų titulą stipriau skamba tik žiuri komentaras, kuriame pabrėžiama, kad šį kūrinį sunku kategorizuoti, jame fiksuojama aukštosios mados ir tradicinio vaizdo klipo sandūra, kurios stilius mena tiek Helmuto Newtono fotografijas, tiek Alejandro Jodorowskio filmografiją. Jei būtų maža – „Dansingo“ vaizdo klipas varžėsi dėl apdovanojimo tokioje pačioje kategorijoje ir geriausios kinematografijos titulo bene prestižiškiausiame kino operatorių festivalyje „Camerimage“, kur tarp oponentų – bent vienu nuliu didesnį biudžetą turėję vaizdo klipai Alicios Keys, „Coldplay“, Duos Lipos, Edo Sheerano, Taylor Swift, The Weeknd ir Woodkid kūriniams. Ne, čia nėra klaidos.

KLIPVID 2020. Solo Ansamblis – „Dansingas“ (N-18)

Asmeninio atlikėjų hedonizmo ir lengvai skaitomos fabulos atsisakantis kompleksiškas „Dansingo“ vaizdo klipas panašėja į klaustrofobiškų, siurrealių vizijų ir neo-noir sapnų kratinį. Bandančiųjų recenzuoti rankos surištos – galima bandyti svaičioti apie mieste pasirodžiusį ir pirmtakui ne pirštinę metantį, bet ją sudeginantį subtilaus blogio riterį ar gyvuliškų instinktų pradą, tačiau šis kūrinys veikiau yra ne bekompromisiškai scenarijaus autoriaus padiktuotas naratyvas, o interpretacijai atviras daugialypis konstruktas.

Darbas, į klausimus ne atsakantis, bet juos kuriantis, galbūt dėl to nė akimirkai nepaleidžiantis visas muzikiniam vaizdo klipui ne itin įprastas septynias minutes. Esti, tiesa, ir tamsioji mėnulio pusė: daliai gali pasirodyti, kad su simbolizmu užsižaista, o, į jį įklimpus, jo bent mėgėjiškai neperpratus, belieka tik estetinis pasimėgavimas.

Vis tik pundas stilistinių priemonių nebūtinai prognozuoja kokybę, kaip ir, iš pažiūros, techninis paprastumas – nepasisekimą. Net atvirkščiai: neišsišokantys ir, regis, nieko pernelyg naujo nepasiūlantys, bet tiek su muzikinio kūrinio autoriumi, tiek su jo darbu ir, žinoma, žiūrovu rezonuojantys sprendimai gali būti raktu į sėkmę. Režisierės Ignės Narbutaitės brolio Jono Narbuto-Kabloonak dainai „Bruises on Her Legs“ konstruotas vaizdo klipas – bene taikliausia tokio teiginio iliustracija. Joje sostinės stogai ir šaligatviai, kuriais „plaukia“ pats melancholišką istoriją dėliojantis atlikėjas, – pilki, gerai pažįstami ir niekuo nebestebinantys, o greta šmėžuojanti Rita – be jokio revoliucinio vaidmens.

Ir vis tik specifinė architektūrinė dokumentacija, neįprasti planai, laikraštį po pažastimi spaudžiantis dalyvis-stebėtojas Kabloonak, netikėti akių kontaktai ir nebyli Ritos drama nardina į sentimentalų liūną. O sentimentai ir empatija – nežinia kam: galbūt miestui, galbūt tinkamai nedokumentuotiems, bet vaizdo klipo sužadintiems asmeniniams patyrimams, galbūt Ritai. Beje, kūrinio „Bruises on Her Legs“ vaizdo klipas šiemet gavo ypatingą žiuri paminėjimą Rygos tarptautinio kino festivalio Baltijos muzikos klipų konkurse, kuriame dalyvavo ir kitas kiek anksčiau aptartas lietuvių kūrinys.

KLIPVID 2019. Kabloonak – „Bruises on Her Legs“

Kad jau apie specialius paminėjimus. Augantis technologinis prieinamumas, nieko nuostabaus, cementuoja ir animacinių muzikinių vaizdo klipų meistriškumą. 2019-ųjų pabaigoje išleistas klipas elektronikos muzikanto Kristupo Jasiulionio-Chris Metric kūriniui „Dėmesio“ – bene apmaudžiausiai pražiūrėtas ir tinkamai neįvertintas vaizdo klipas praėjusiais metais.

Į arkadinę distopinę estetiką suvyniotos animuotos ir asociacijas vienareikšmiškai žadinančios atominės elektrinės prieigos, ypatingu kumščiu-pirštine besišvaistančio protagonisto susidūrimas su priešiškai nusiteikusiomis šmėklomis ir reguliariai suskambančio „Dėmesio, dėmesio, kalba gynybos štabas: atominėje elektrinėje įvyko avarija...“ sample`o dermė įtikina, kad garsas čia reikalavo būtent animacijos.

KLIPVID 2019. Chris Metric – „Dėmesio“

Pridurti dera ir ūgtelėjusį dėmesį 1990-ųjų–2000-ųjų, VHS kamerų ir kasečių stilistikai: sutapimas ar ne, jis auga ypač modernaus R&B kūrėjų rate. Auditorija, panašu, žavisi ir gyvo atlikimo įrašų projektais – šie, kad neprieštaraučiau pats sau, nuo apžvalgos pradžioje įvardintų viražų 2013-aisiais skiriasi kertiniu idėjiniu akcentu, iš vienos pusės kūriniuose atskleidžiamu identiškai, iš kitos – unikaliai. „Vilnius Temperature“ matuodavo temperatūrą, „Scuared“ žaidžia su lokacijomis, o SAPIENS MUSIC – su atlikėjų organika bei portretais.

Nors aštriabriaunės lietuviškų muzikinių vaizdo klipų idėjos reguliariai atšimpa į buką biudžeto stygių, o ši vizualiosios kultūros šaka naiviai mindžikuoja neretai nesulaukdama finansavimo, prabylu kūrinio žodžiais, net „minimaliai šampano“ (nes ne kinas, ne muzika, o tarp kino ir muzikos), skirtingų krypčių eksperimentų įelektrintas nūdienos laukas jaudina ir intriguoja. Ne nominacijomis ir apdovanojimais, pirmiausia – idėjomis. Ir „išstoja“ čia jau nebe iš 2013-ųjų nužengę paplūdimių dainiai, vieniši reperiai ar stygas plėšantys rokeriai, šiandien „išstoja“ drąsių scenarijų autoriai ir režisieriai.

Kristupo Naraškevičiaus komentaras skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“.