Kultūra

2020.12.03 19:52

Šiauliai: europinis miestas studento vizijose, mirties bausmė ir pirmasis politinis komiksas

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.12.03 19:52

Pagal gyventojų skaičių tarpukariu Šiauliai buvo trečias po Kauno ir Klaipėdos Lietuvos miestas, kuris, pasak to meto spaudos, „tiek savo išvaizda, tiek kultūriniu gyvenimu stengėsi neatsilikti nuo laikinosios sostinės ir netgi įgauna europinio miesto įvaizdį“. Tarpukario modernizmo paieškas Šiauliuose pradeda LRT PLIUS laida „Stop juosta“, maršrutą skirianti Šiaulių universiteto profesoriui emeritui Vyteniui Rimkui, kuris, eidamas 91-uosius metus, mirė š. m. lapkričio 12 dieną.

Miesto rinkai velnias vietą parinko

Pirmasis, 18 amžiaus viduryje pradėjęs Šiaulių miesto pertvarkymą, buvo urbanistas, reformatorius, karališkųjų ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas. Po poros šimtų metų, tarpukario periodu, Šiaulius buvo galima sieti su dar dviem pavardėmis – Reisono ir Bitės.

Stop juosta. Maršrutas nr. 128 – Šiauliai I d. Europinis miestas studento vizijose, mirties bausmė ir pirmasis politinis komiksas

Laidos „Stop juosta“ komanda modernizmo paieškas Šiauliuose pradėjo nuo šiuo metu rekonstruojamos centrinės miesto gatvės. „Kai sužinojau, kad atvyks kūrybinė grupė, galvojau, kad dėl gatvės rekonstrukcijos filmuoti bus labai nedėkingas laikotarpis. Kita vertus, tai buvo įprastas vaizdas, ypač 20 amžiaus 4 dešimtmetyje, tad čia viskas labai į temą“, – pasakoja istorikas Giedrius Gaidamavičius.

Per karą Šiauliai buvo sugriauti – iš turgaus aikštės buvo galima matyti geležinkelio stotį. „1935–1940 metais miesto centras patiria ryškias transformacijas. Pirmiausia, iš pagrindinės aikštės iškeliamas turgus. Įsivaizduokite, kas vyksta, – turgus tris kartus per savaitę, į aikštę suvažiuoja arkliai su vežimais, žmonės su savo parduodamais produktais. Aplinkui dar likę Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Reiškia, jeigu prekiautojai su arkliais ir vežimais netelpa pagrindinėje miesto aikštėje, jie įsitaiso aplinkinėse gatvėse. Sakydavo, kad miesto rinkai velnias vietą parinko, kai papučia šiaurys, tai džiūsta gomurys“, – šypteli G. Gaidamavičius.

Šiaulių veidą suprojektavusio Bitės namas: kokią meilės istoriją jis slėpė?

Tarpukariu vietinė spauda rašė: „kanalizacijos darbai mieste sparčiai eina“. Kanalizacijos darbus Šiauliuose pradėjo ką tik mokslus Lietuvos universitete baigęs inžinierius Vladas Bitė, į Šiaulius atvykęs 1930-aisiais, vos apsigynęs diplominį darbą apie kanalizacijos tiesimą mieste. Galbūt tai skamba ne itin poetiškai, bet Lietuvos miestams labai reikėjo tuo metu moderniais laikytų patogumų.

Įdomu tai, kad daugiausia namų buvo pastatyta svarbiausioje miesto gatvėje – Aušros alėjoje, kuri 1934 metais buvo galutinai sutvarkyta ir pritaikyta eismui. Aušros alėjos modernistinis užstatymas – jauno Šiaulių miesto inžinieriaus V. Bitės nuopelnas, kuomet buvusį vyriausiąjį miesto architektą Karolį Reisoną paviliojo laikinoji sostinė.

Laidos komanda kartu su architektūros istorike Jolita Kančiene aplankė pirmąjį V. Bitės objektą – jo paties namą. „Legendos pasakoja, kad čia ne visai jo asmeninis namas buvo, kad jis užsakovui Vitkui projektavo šį pastatą. Bederindamas projektą jis susipažino su užsakovo dukra – Bronislava Vitkute, ši tapo jo žmona. Ir vestuvių proga tėvas jiems padovanojo šį būstą“, – pasakoja architektūros istorikė.

V. Bitės šeima gyveno pirmame pastato aukšte, o antrame kurį laiką veikė gydytojo Juozo Lunco privati moterų ligoninė ir gimdymo namai. Atėjus sovietams, šeima pasitraukė į Vakarus – gyveno Melburne, ten V. Bitė ir toliau dirbo inžinieriaus architekto darbą. Dabar šiame pastate įsikūręs vaikų darželis.

Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai: pastatas, atskleidžiantis Bitės braižą

Kitas aplankytas objektas – Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai, pastatyti 1935-aisiais metais. Rūmų architektas – V. Bitė. Šis pastatas įsikūręs dviejų svarbių gatvių sankryžoje, o tai, pasak J. Kančienės, ne atsitiktinumas.

„Pagrindinis fasadas yra orientuotas į Aušros gatvę. Dvaro gatvės fasadas yra antrinis, nes Aušros alėja buvo pagrindinė gatvė, joje telkėsi daug reprezentacinių pastatų. Vėliau atsirado Apygardos teismas, Tautininkų sąjungos namai, paštas ir kiti svarbūs pastatai. Svarbiems pastatams sklypai buvo perkami gatvių sankryžoje, nes tai yra reprezentatyviau, matoma iš kelių gatvės pusių“, – teigia architektūros istorikė.

„Pastato mūro stulpai, metaliniai intarpai, geometrinė grafika be tulpelių ornamentų yra Bitės braižas. Taip pat Šiaulių visuomeniniams pastatams būdingos naudojamos architektūrinės priemonės: į vertikales surikiuoti langai, pastorinimai, primenantys piliastrus, pusrūsiai“, – V. Bitės braižą apibūdina J. Kančienė.

Dviejų aukštų rūmuose tarpukariu veikė Ligonių kasa, vaikų sveikatos centras, Kultūros švietimo draugija, biblioteka ir žurnalo „Kultūra“ redakcija. Įdomu tai, kad Kultūros švietimo draugijos pirmininku ir Ligonių kasų direktoriumi buvo Jackus Sondeckis – aušrininkas, Šiaulių burmistras. Čia gimė ir jo sūnus, būsimasis dirigentas Saulius Sondeckis.

Istorikas apie „Aušros“ muziejaus statybas: juokauta, kad jos sukels istorikų ir archeologų ginčą

Laidos komanda taip pat keliavo į Šiaulių parką. Augančiam miestui reikėjo muziejaus ir bibliotekos. Grafai Zubovai šiam reikalui ir žemės sklypą dovanojo, ir pinigų skyrė. Projektą rengė Karolis Reisonas. Ir nors statyba prasidėjo, bet po metų – netikėtai sustojo.

„Įvyksta iškilmingas kertinio akmens įkasimas, įkasamas butelis su laišku ateities kartoms, statybos aktu. Ir, atrodo, viskas – bibliotekos ir muziejaus rūmų statyba netrukus prasidės. Tačiau 1931 metais įvyksta savivaldybės rinkimai, ateina nauja tautininkų valdžia. Tuo metu pasaulį apėmusi ekonominė krizė pasiekė Lietuvą, reikėjo pradėti taupyti lėšas. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad taupydama lėšas savivaldybė sustabdo šias statybas.

Čia toks buvo kilęs Jackaus Sondeckio juokelis apie tai, su kokiomis kuriozinėmis situacijomis gali susidurti ateities tyrėjai, vykdantys tyrimus. Archeologai vykdys kasinėjimus ir ras butelį su statybos aktu ir kertinį akmenį. Tada čia gali vykti potencialus istorikų ir archeologų ginčas. Istorikas sakys, čia buvo muziejus, o archeologas sakys, ne, nebuvo. Istorikas rodys, va, dokumentas. Archeologas sakys, tai ką, kad dokumentas, bet pamatų nėra“, – pasakoja istorikas G. Gaidamavičius.

Dar vienas V. Bitės suprojektuotas pastatas – buvusi pradžios mokykla, jos patalpose turėjo glaustis ir „Aušros“ muziejus. „Čia išlikęs gan panašus, mažai pakitęs vaizdas. Išoriniame rėmelyje išryškintas horizontalus dalinimas, o antruose rėmeliuose – vertikalus. Galbūt pakitęs yra langų skaidymas. Tokių tarpukarinių visuomeninių pastatų bruožas – juodi langų rėmai, atlikę labai svarbų vaidmenį“, – tikina architektūros istorikė J. Kančienė.

Šiaulių profesorius Vytenis Rimkus apie tremtyje kurtą laikraštį: už jį mane nuteisė mirties bausme

Laidos „Stop juosta“ komandai teko garbė pakalbinti ir Šiaulių universiteto profesorių emeritą Vytenį Rimkų. Lapkričio 12 dieną, eidamas 91-uosius metus, V. Rimkus mirė. Šiam garbiam žmogui laidos „Stop juosta“ komanda dedikavo pirmąjį Šiaulių maršrutą.

Šiaulių universiteto profesorius emeritas V. Rimkus – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis.

V. Rimkaus šeimą ištrėmė į Sibirą, kai jam buvo 19 metų. Tremtyje jis sukūrė rankraštinį laikraštuką, už jį buvo nuteistas 20 metų. „Už tą laikraštį mane nuteisė aukščiausia bausme – mirties bausme. Bet kadangi tuo metu išėjo įsakymas apie mirties bausmės panaikinimą, gavau 25 metus“, – prisiminė pašnekovas.

Po Stalino mirties V. Rimkui bausmę sušvelnino iki 10 metų. Grįžęs į Lietuvą jis neakivaizdiniu būdu baigė vidurinę, įstojo į Dailės akademiją Leningrade. Grįžęs į Šiaulius, ilgai negavo darbo, galiausiai jam buvo leista dirbti Pedagoginiame institute, čia jis dėstė dailę, o vėliau patapo ir universiteto menotyros profesoriumi.

Įdomu tai, kad V. Rimkaus tėvas Jaroslavas gavo švelnesnę bausmę – dešimt metų. Grįžęs į Lietuvą jis pasinėrė į dailę, mokytojavo Šiaulių gimnazijoje, bet prasidėjus karui atsidūrė Sankt Peterburge. „Mano tėvui reikėjo susitikti su Leninu, bet jam sako „neik, tas Leninas nemoka kalbėti“. Tai mano tėvas su Trockiu kalbėjo“, – šypsojosi V. Rimkus.

Mažai kam žinoma, kad V. Rimkaus tėvas Jaroslavas Rimkus išleido pirmąjį politinį komiksą, Vokietijos konsulas reikalavo jį uždrausti. Nors ir nesimokęs piešimo, J. Rimkus išleido ranka pieštą knygelę „Vokiečių okupacija Lietuvoje“. Vokietijos konsulas reikalavo prezidento Antano Smetonos knygą konfiskuoti ir uždrausti, nes ji esą galinti pakenkti Lietuvos ir Vokietijos santykiams. Bet prezidentas atsakė, kad viskas, kas pavaizduota tame albume, yra gryna tiesa. Sovietų valdžia šią knygą naikino, bet dalį jos pavyko išsaugoti. Šiandien šį albumą galima vadinti pirmuoju lietuvišku politiniu komiksu.

„Lietuvos nepriklausomybė atgauta tam, kad mes visi dirbtume jos labui. O kada girdžiu skundą apie tai, ką Lietuva davė, tai aš visada užduodu priešingą klausimą: „O ką tu davei Lietuvai? Jeigu nedavei nieko – tai ir tylėk“, – tikino prof. Vytenis Rimkus.