Kultūra

2020.12.01 18:50

Tarptautinis kultūros politikos ekspertas įsitikinęs – jei ne kultūra, karantinas būtų įplieskęs revoliuciją

LRT.lt2020.12.01 18:50

Gruodžio 3 dieną portalas LRT.lt transliuos tarptautinį kultūros forumą „Kultūra ir gerovė”, kurį organizuoja Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija kartu su Ateities visuomenės institutu. Pagrindinis forumo pranešėjas bus tarptautinis kūrybinių industrijų ir kultūros politikos ekspertas iš Estijos Ragnaras Siilas.

Šis žmogus – vienas iš dabartinės Estijos kultūros politikos kūrėjų ir Baltijos valstybių kultūros fondo koordinatorių, reikšmingai prisidėjęs prie Ukrainos, Armėnijos, Moldovos, Baltarusijos ir Sakartvelo kultūros politikos reformų, kultūros politikos klausimais konsultavęs vyriausybes ir organizacijas daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių. Prieš savo pasirodymą forume „Kultūra ir gerovė“ R. Siilas sutiko portalui LRT.lt duoti išskirtinį interviu apie kultūros svarbą ir reikšmę krizių laikotarpiu.

Aistė Ptakauskė

– Pandemija ir karantinas stipriai pakeitė mūsų visų kasdienybę. Kokią vietą šioje naujoje kasdienybėje užima kultūra?

– Šiuo klausimu dabar atliekama daug įvairių tyrimų. Turime dar tik pirmuosius šių tyrimų rezultatus. Bene įdomiausius rezultatus duoda tyrimai, besigilinantys į psichikos sveikatos ir kultūros santykį karantino laikotarpiu. Jie rodo, kad dėl užsidarymo namuose, izoliacijos, nežinomybės ir aplinkoje nuolatos tvyrančio pasaulio pabaigos jausmo visuomenėje stipriai išaugo nerimo lygmuo.

Kultūrai šiame kontekste tenka absoliučiai kertinis vaidmuo. Aš ne vienoje savo kalboje ne kartą esu sakęs: „Jei jums dabar buvo sunku ištverti karantiną, įsivaizduokite jį be knygų, be muzikos, be filmų...“ Tuomet turėtume ne šiaip nepatenkintą visuomenę, o revoliuciją.

Australijoje atliktas labai įdomus tyrimas parodė, kad būtent kultūra grąžino žmones į viešąsias erdves po pirmo karantino. Mat, net ir karantinui pasibaigus, žmonėms buvo nejauku ir baugu grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą. Būtent kultūra padėjo atkurti bendrystės jausmą ir poreikį.

– Nors kultūra, kaip jūs sakote, padėjo išvengti revoliucijos karantino laikotarpiu, būtent menininkai ir kūrėjai šiuo laikotarpiu patyrė didžiausių nuostolių ir sunkumų. Kaip paaiškintumėte šį paradoksą?

– Į šią problemą reikėtų žiūrėti iš trijų perspektyvų: kultūros vartotojo (arba visuomenės), menininko, arba kūrėjo, ir Vyriausybės.

Pradėkime nuo visuomenės. Prieš vos 20 metų į intelektinės nuosavybės vagystes visuomenėje buvo žiūrima kaip į visiškai normalią praktiką – visi pirko piratinius diskus, siuntėsi piratines filmų kopijas. Bet dabar daugelyje šalių, pavyzdžiui, Estijoje, ši praktika beveik išgyvendinta. Žmonės pamažu supranta, kad už koncertus, filmus ir kitą intelektinę nuosavybę reikia mokėti – tiesiog iš pagarbos kūrėjams, iš noro juos paremti.

Pavyzdžiui, aš esu Estijos muziejų asociacijos narys ir dirbu su dauguma tų muziejų, turiu nario kortelę, suteikiančią teisę lankytis visuose muziejuose nemokamai. Bet aš visada perku bilietą į kiekvieną muziejų, kurį noriu aplankyti. Eidamas į tuos muziejus nemokamai jausčiausi labai blogai, nes žinau, kokį sunkų laikotarpį jie išgyvena. Tai kiekvieno mūsų sąmoningumo ir mentaliteto klausimas. Deja, dar ne visi žmonės supranta, kaip tai svarbu.

Bet pakalbėkime ir apie pačius menininkus. Ar jie tikrai padarė viską, kas įmanoma, kad pasiruoštų krizinei situacijai? Žinome, kad COVID-19 didžiausią žalą daro pažeidžiamiems žmonėms – tiems, kurie turi chroniškų ligų ar yra garbaus amžiaus. Tas pats dėsnis galioja organizacijoms: jeigu jos silpnos, ištiktos krizės vadovaujasi pasenusiais verslo modeliais ir nukentės žymiai daugiau nei stiprios organizacijos.

Aš visiems pasakoju apie Talino centrinę biblioteką. Ši organizacija gauna tik dalinį Vyriausybės rėmimą, bet sugebėjo pati susirinkti lėšų ir sukurti elektroninių knygų skolinimo sistemą. Šios sistemos diegimas ir tobulinimas buvo paremtas dizainu grįsto mąstymo principais – bibliotekos lankytojams buvo suteikta galimybė testuoti sistemą ir eksperimentuoti. Tad kai kovo 13 dieną šalyje buvo paskelbtas karantinas, Talino centrinė biblioteka nedirbo tik keturias dienas.

O po keturių dienų ji pasiūlė savo lankytojams penkias naujas elektronines paslaugas: pasakų skaitymą vaikams socialiniuose tinkluose, skaipo knygų klubus vyresnio amžiaus žmonėms, elektroninę knygų skolinimo sistemą visiems Estijos gyventojams. Ir visa tai buvo ne eksperimentai, o jau visiškai paruoštos naudoti paslaugos. Knygų skolinimasis iš Talino centrinės bibliotekos karantino laikotarpiu išaugo 14 kartų! Reikiamus pokyčius ši organizacija įdiegė per keturias dienas!

O kiek yra organizacijų, kurios vis dar neturi jokio veiksmų plano?! Šiuo pavyzdžiu, manau, svarbu akcentuoti ne tiek paslaugas, kurias Talino centrinė biblioteka sugebėjo išplėtoti, kiek organizacijos mentalitetą. Dauguma meno ir kultūros organizacijų į rizikų analizę ir valdymą nežiūri rimtai. Tikiuosi, nuo šiol tai pasikeis. Žinoma, joks rizikų valdymo planas negalėjo numatyti pandemijos. Bet jei visas mano verslo modelis priklauso nuo, tarkim, fizinių turistų srautų mano įstaigoje ir aš neturiu absoliučiai jokio kito plano, tada, kai tų srautų nebelieka, man galas.

Taip ir turėtų būti, nes taip veikia pasaulis. Taigi grįžtame prie sąmoningumo ir mentaliteto klausimo. Karantino laikotarpiu tikrai buvo žmonių, pasiryžusių mokėti už internetines koncertų transliacijas ir panašias paslaugas, bet dauguma jų buvo labai prastos kokybės. Solidarumas gali veikti tik vieną savaitę. Paskui, jeigu norite, kad publika mokėtų už jūsų paslaugas, ji turi matyti jūsų pastangas.

Pakalbėkime ir apie Vyriausybės požiūrį. Visų pirma, politikai labai siaurai supranta kultūros ir kūrybiškumo reikšmę bei svarbą. Antra, visos ministerijos dirba atsitvėrusios viena nuo kitos. Tad kai šalį ištinka krizė, visi pradeda skirstyti veiklos sritis į svarbias ir nesvarbias ir kultūra iš šių derybų išvis išnyksta. Į kultūrą negalima žiūrėti kaip į žalingą įprotį, pavyzdžiui, alkoholį: „Jei 10 mėnesių neprekiausim alkoholiu, nieko baisaus nenutiks.“ Negali žmonėms pasakyti: „Mėnesį nevartokite jokios kultūros“ ir tikėtis, kad tai neturės jokių pasekmių.

Aš pats su komanda esu atlikęs tyrimą, kaip festivaliai veikia regionų ekonomiką. Tyrimas parodė, kad vienas į festivalį investuotas euras regionui duoda keturių eurų grąžą, nes į festivalį atvažiavę žmonės užsisako viešbučius, eina į kavines, parduotuves ir panašiai. Tad jeigu nusprendžiama sumažinti festivalio finansavimą 10 000 eurų, tai reiškia, kad regionas praras 40 000 eurų pajamų. Tai turėtų rūpėti ne tik regiono kultūros departamentui, bet visai regiono administracijai, visai šaliai.

Pavyzdžiui, kai 2010–2011 metais Estijos Vyriausybė plėtojo nacionalinę turizmo strategiją, buvo paruoštas 150 puslapių dokumentas, kuriame visas skyrius buvo skirtas viešiesiems tualetams ir nė vieno puslapio kultūrai. O juk kultūra – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių turistai atvažiuoja į mūsų šalį ir lankosi mūsų fantastiškuose viešuosiuose tualetuose.

Kai kultūros kuriamą vertę suvokiame siaurai, negalime adekvačiai įvertinti visos situacijos. Skaičiai ir ekonominė nauda – tik dalis kultūros sukuriamos vertės. Pavyzdžiui, kultūra – vienas pagrindinių regionų plėtros variklių. Ji regionuose buria bendruomenes, užtikrina toms bendruomenėms viešąsias paslaugas.

– Galbūt gali užtikrinti ir geresnę sveikatos apsaugą?

– Taip, bet čia vėl susiduriame su siauru požiūriu. Kai kalba pasisuka apie kultūros ir sveikatos apsaugos santykį, daugumai žmonių prieš akis iškyla tik vienas pavyzdys – klounai vaikų ligoninėse. Žinoma, ši iniciatyva yra labai svarbi, bet ji neapima viso kultūros naudos sveikatai spektro. Pavyzdžiui, ne vienu tyrimu įrodyta, kad senyvo amžiaus žmonių įsitraukimas į kūrybinę veiklą gali sumažinti Alzheimerio ligos progresavimą. Kultūra – ir veiksminga reabilitacijos priemonė.

Kultūra taip pat padeda mažinti įvairią atskirtį visuomenėje. Pavyzdžiui, 25 proc. Estijos gyventojų gimtoji kalba – rusų. Šie žmonės gyvena visiškai atskiroje informacinėje erdvėje, o dažnai – ir atskirose geografinėse erdvėse, o tai lemia savotišką visuomenės segregaciją. Kultūra gali padėti šią segregaciją sumažinti. Būtent todėl būtina rūpintis kultūros prieinamumu visiems visuomenės sluoksniams.

Mes kažkodėl įsivaizduojame, kad kultūrą vartoja tik 19–30 metų žmonės, kurie visi turi po išmanųjį telefoną ir kompiuterį. Bet ar pagalvojome, kaip, karantino metu darbui ir pramogoms persikėlus į virtualią erdvę, jaučiasi vyresni žmonės, kurie galbūt neturi nei įrangos, nei įgūdžių pasinaudoti interneto teikiamomis galimybėmis? Jų vienatvė ir atskirtis nuo visuomenės karantino metu tik auga...

– Jeigu kultūra galėtų išspręsti tiek daug sveikatos apsaugos problemų, kodėl kultūros ir sveikatos apsaugos sektoriai nebendradarbiauja?

– Viskas prasideda nuo švietimo. Nemanau, kad žmonės yra blogi. Jiems tiesiog trūksta žinių. Jie nesusimąsto, kad bet kuris gydytojas ar politikas yra neatsiejama kultūros dalis. Ką jie daro grįžę namo po sunkios darbo dienos? Įsijungia filmą ar koncertą, kad atsipalaiduotų! Kad ir kokį darbą dirbtume, be kultūros savo gyvenimo neįsivaizduojame. Ir visgi pati pirmoji biudžeto eilutė, kurią nukerpame ištikus krizei, yra kultūrai skirtos lėšos.

O taip yra dėl to, kad dar mokyklos suole visų disciplinų mokomės atskirai ir nesame mokomi matyti tarp jų ryšių. Pavyzdžiui, man teko dirbti su Bezalelo meno ir dizaino akademija Izraelyje, kuri laikoma viena geriausių dizaino mokyklų pasaulyje. Bet šios akademijos studentų baigiamųjų darbų peržiūra akivaizdžiai parodė, kad apie verslo planavimą, vartotojų poreikių tyrimus ar net dizainu grįstą mąstymą jie niekada nėra girdėję. Šie studentai niekada nebuvo mokomi savęs paklausti, kaip tai, ką jie daro, atitinka rinkos poreikius.

Man visiškai neįtikėtina, kad 21 amžiaus universitetuose kūrybines ir technines disciplinas studijuojantys studentai studijų metu niekada nesusitinka, nors visą likusį gyvenimą turės dirbti kartu. O paskui visi stebisi, kad kūrybinių ir techninių profesijų atstovai nesusišneka. Kada jie galėjo išmokti susišnekėti? Visi pokyčiai prasideda nuo švietimo, ir tai labai ilgas procesas.

Forumą „Kultūra ir gerovė“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.