Kultūra

2020.11.29 14:14

Libertas Klimka. Pasitinkant pirmąją žiemos šventę

Libertas Klimka,etnologas2020.11.29 14:14

Šiuo sekmadieniu katalikiškame apeigyne prasideda adventas, didžiosios žiemos šventės – Šv.Kalėdų laukimo metas. Kartu tai yra ir naujųjų bažnytinių metų pradžia. 

Baigiasi taip pat priešžiemis, nes tradiciniame kalendoriuje rytoj – jau pirmoji žiemos metui priskiriama šventė – šv. Andriejaus, Andriaus vardadienis. Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos, o gal tiesiog kaip advento meto dainose – Leliumai.

Ir išties, dabar sureikšminamos išvakarės, o ne lapkričio 30-oji. Senosios baltų religijos ritualai, ilgainiui netekdami sakralumo, tapo liaudiškais papročiais. Smagi jų žaismė; štai labai svarbi tradicinių žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Kadangi tuoj, tuoj viską užklos sniego patalai, atsistojus ant žiemos slenksčio senovėje būdavo spėjama ateitis. Kaip seksis išbūti nelengvą žiemos metą, ar dideli šalčiai užklups, ar gilius pusnynus teks bristi? Ir kokie bus ateinantys metai, kaip seksis ūkio darbai, ar lydės jų sėkmė?

O jaunumo rūpestėliai kitokie. Merginos smalsaudavo bene pavyks burtais sužinoti ką nors apie likimo skirtąjį bernelį. Juk po Trijų Karalių prasidės piršlybų ir vestuvių metas. Andriejaus dienos išvakarėse ne viena imdavosi burtininkavimo; vienas ypatingai paveikus būdas būdavęs toks. Mergina pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydama iš saujos paskui save aguonų grūdelius. Pašnibždomis taria: „Šventas Andriau, Andriejau, aguonas sėju, atsiųsk man darbų padėjėją”. Nubarsto ir takelį nuo šulinio iki trobos, aguonų „pasėja” ir apie lovą. Tada suvalgo ką nors sūraus vakarienei ir su niekuo nebekalbėdama eina miegoti. Per sapną atjoja raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis. Ir net paklausinėti jo galima: ar iš toli joji, kur tavo pilaitė stovi, ar daug ten menių?

Etnologai sako, kad kiekvienas šių „burtų“ veiksmas yra mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi netgi senoviškasis pasaulio surėdymo vaizdinys. Senovėje buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su dvasių pasauliu, su protėvių vėlelėmis. Mat mirusiųjų dausose laikas sustojęs, tarsi suledėjęs, ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Todėl vėlės žino viską: ir kas buvo, ir kas bus. Šulinyje ogi atsispindi kelias į anapus. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti”. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas grūdelių barstymas prie šulinio būtent ir imituodavo žvaigždžių tako tiesimą. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus artimieji. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.

O jeigu šiandien kuri mergina juokomis sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste beras šulinį? Bet išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis. Tad tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Paberti apie dubenį kokių grūdelių. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs perves – tas ir bus likimo skirtasis. Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai jo sieks...

Visoje Lietuvoje dar buvo žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne savo namų erdvės.

Advento vakarai – tai visos šeimos ilgesnis buvimas kartu. Su pasakojimais vaikučiams apie senelių ir tėvų jaunystės nutikimus, giminės tradicijas, gražius siekius ir puoselėjamas vertybes. Tai artimam šeimos bendravimui labai tinkamas metas. Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. Taip sukuriama nepakartojama didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika.